Tarptautiniai įvykiai, ypač 2022 m. vasario mėnesį prasidėjusi Rusijos invazija į Ukrainą, Lietuvoje aktualizavo istorijos ir atminties klausimus. Nors šie klausimai ryškiausiai atsispindėjo sprendimuose pašalinti iš viešųjų erdvių likusius sovietmečio laikotarpio paminklus, jie palietė ir kitas su praeities atminimo klausimais susijusias sritis.
Lietuvoje, kaip ir didžioje dalyje Rytų ir Vidurio Europos regionui priklausančių valstybių, aštriausius ginčus ir nesutarimus, pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorės dr. Violetos Davoliūtės, kelia palyginus nesenas istorinis laikotarpis. Tai yra Antrasis pasaulinis karas, pokaris, vėlyvasis sovietmetis, pasipriešinimo, prisitaikymo ir kolaboravimo problematika.
„Tam tikra prasme išsiskiriančios nuomonės dėl netolimos praeities yra natūralus dalykas. Dėl karo, pokario metų skirtingų išgyvenimų susiformavo skirtingos atminties bendruomenės, akcentuojančios skirtingus praeities vaizdinius. Būtina skatinti jų dialogą ir užkirsti kelią dezinformacijos plitimui bei visuomenės susiskaldymui“, – teigė profesorė.
Poreikis neužmiršti konfliktinių atminčių
Su skirtingais praeities vaizdiniais ar jų interpretacijomis buvo susiję ir viešojoje erdvėje kilę pastarojo meto ginčai dėl istorijos ir atminties. Pavyzdžiais gali tapti diskusijos dėl Venclovų namų-muziejaus Vilniuje, paminklo Justinui Marcinkevičiui iniciatyvos, iš sovietmečio išlikusių monumentų, tokių kaip paminklas Petrui Cvirkai, likimo.
Būtent istoriniai įvykiai, asmenybės, laikotarpiai, dėl kurių nesutariama ar konfliktuojama, neretai tampa informacinių išpuolių taikiniu.
„Konfliktinės atmintys – tai trauminių įvykių pasekmė, pasireiškianti per išstūmimą, kaltės perkėlimą ir jos neigimą. Šių procesų pasekoje lieka neišspręstos skriaudos, atsakomybės problemos, visuomenės susiskaidymas. Konfliktinės atmintys viešajame diskurse destruktyviai veikia visuomeniniu mastu ir dažnai yra naudojamos informaciniuose karuose, kaip visuomenės kiršinimo priemonė“, – kylančius iššūkius apibrėžė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytoja ir tyrėja dr. Neringa Latvytė.
Jai antrino ir prof. V. Davoliūtė, sutikdama, kad nesutarimai dėl istorijos ir tam tikrų istorinių įvykių, laikotarpių arba asmenybių atminimo kartais tampa tyčinio visuomenės skaldymo šaltiniu ir erdve, sąmoningai išnaudojama, siekiant visuomenės destabilizavimo.
Anot N. Latvytės, diskusijos ir mokymai, kompetencijų stiprinimas ir įtraukusis dalyvavimas, diskutuojant apie konfliktinių, „nepatogių“ atminčių keliamus iššūkius, yra vienas visuomenę buriančių ir stiprinančių būdų.
Būdų, kaip kalbėtis apie „nepatogią“ istoriją, yra
Ieškoti visuomenę telkiančių būdų kalbėti apie praeitį šiandien skatina ne tik potencialūs iššūkiai, bet ir visuomenės poreikiai. Vis daugiau tyrėjų ir praktikų sutaria, kad šiandieninės visuomenės negalima laikyti pasyviais istorijos vartotojais – ji gali prisidėti prie istorijos kūrimo, išsaugojimo ir perteikimo. Tai ypatingai svarbu, kuriant įvairias visuomeninės istorijos praktikas, tokias kaip, pavyzdžiui, muziejuose pateikiami pasakojimai apie „sudėtingus“, prieštaringai vertinamus istorinius laikotarpius. Visuomenės įtraukimas svarbus ir todėl, kad istorijos pažinimas, paremtas objektyviais, faktais grįstais šaltiniais, neišleidžiant iš akių skirtingų grupių patirčių, užkerta kelią dezinformacijos plitimui ir istorijos bei atminties panaudojimui informaciniame kare.
Atliepiant šiuos poreikius, akademinėje bendruomenėje ir istorijos praktikų tarpe kyla vis daugiau iniciatyvų kurti projektus, organizuoti renginius, plėtojančius nesutarimus keliančių atmintų datų, asmenybių arba įvykių tematiką. Rudenį Lietuvos nacionaliniame muziejuje, projekto EUROPAST rėmuose, vykusiose dirbtuvėse „Sudėtinga istorija muziejuose“ buvo aiškinamasi, kaip, kokiomis priemonėmis ir strategijomis užtikrinti, kad prieštaringų visuomenės vertinimų susilaukiantys istoriniai pasakojimai įtrauktų skirtingas visuomenės grupes ir taptų polemikos, o ne konflikto pagrindu.
Dirbtuves vedusi dr. Kristiane Janeke – istorikė, tyrėja ir praktikė, sukaupusi ilgametę darbo Vokietijos bei kitų šalių muziejuose patirtį – akcentavo, kad kontroversiški istoriniai įvykiai iš tiesų kelia nemažai iššūkių ne tik visuomenei, bet ir tiems, kurie dirba su šių įvykių atminimu, t.y. muziejų darbuotojams, kuratoriams, gidams, edukacinių programų vedėjams, komunikacijos ir rinkodaros specialistams bei sprendimų priėmėjams.
K. Janeke teigimu, siekiant išvengti minėtų kontroversijų, išskirtinį vaidmenį vaidina profesionalumas, aiškus socialinės misijos žinojimas ir faktais bei mokslu grįstas sudėtingų istorinių įvykių, asmenybių atminimo konstravimas. Vis dėlto svarbu ne tik remtis mokslinėmis žiniomis, bendradarbiauti su moksline bendruomene, bet ir tobulinti visuomenę įtraukiančius metodus, organizuoti diskusijas, įtraukius praktinius užsiėmimus.
„Reikšmingos yra edukacinės programos, nukreiptos į „nepatogios“ istorijos žinojimą. Tikslinių grupių nustatymas ir pažinimas, įvairių medijų ir priemonių naudojimas kontroversiškiems istoriniams klausimams pristatyti bei atskleisti suvaidina svarbų vaidmenį“, – pabrėžė istorikė.
