Rekonstruotas Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių, arba kitaip – Velnių, muziejus prieš planuojamą ekspozicijos atnaujinimą trumpam atvėrė duris. Vieninteliame pasaulyje Velnių muziejuje pragaras prasideda vos užsukus į rūbinę.
„Įsivaizduojam, kad velnias yra tas su ragiukais ir uodega, bet iš tikrųjų mūsų mitologijoje velnias yra žymiai įdomesnis personažas ir, pasirodo, nepaprastai svarbus. Jisai turi tiek vardų, kad kai kalbėdama su kolegomis, kurie tyrinėja Romos laikų raganas, pasakiau, kad lietuviškas velnias turi septynis šimtus vardų, jie tikrai nuoširdžiai nustebo ir sako: „Tai iš viso jūs velnių šalis esat“, – sako Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus direktorė Daina Kamarauskienė.
Kol vyko muziejaus pastato renovacijos darbai, velnių buveinė pasikeitė. Menininkai Saulius Valius ir Rasa Butiškytė transformavo erdves – pripildė jas šviesų ir paslapčių. Patyriminė spalvų ir garsų kelionė veda per visus muziejaus aukštus.
„Čia verda pragaro katilas. Instaliacija nukelia mus į labai skirtingas keturias erdves. Ir mus visą laiką lydi keturios skirtingos spalvos. Velnias visada susijęs su naktimi, kaip žinia, tai yra juoda spalva. Kai kalbame apie pragarą, visą laiką [minime] karštį, ir tą karštį mums dovanoja raudona spalva. Pamatysime, kad yra žalios spalvos – mūsų gamtos spalvos. O mūsų velnias, lietuviškas velnias, labai dažnai pasirodo gamtoje“, – teigia A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus vadovė Jurgita Rimkutė-Vainiuvienė.
„Muziejus tikrai turėtų pasidaryti labai įdomus viso pasaulio žmonėms. Kodėl mes esame kryžių Lietuva? Kodėl mes esame velnių Lietuva? Visiškai kitaip skleidžiasi lietuviškas mentalitetas. Aš manau, kad Lietuvoje velnias yra nepelnytai mažai tyrinėtas“, – teigia Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė D. Kamarauskienė.
„Štai mes turime ir Puntuko akmenį su visiems puikiai žinoma istorija. Ir čia jūs matysite originalių kaukių, ir daug istorijų, kodėl velnias vaizduojamas labai dažnai su gyvūnu. Koks yra velnio gyvūnas? Kuo velnias gali pavirsti? Kodėl velnias ir ožys yra tokios artimos sielos? Kodėl žmogus turi artimas sąsajas su velniu mūsų pasakose? Kaip velnias pasirodo žmogui? Kodėl jis jį gundo? Kaip nuo jo galima apsisaugoti? Ką reikia daryti, kad priverstum velnią dirbti tam tikrus darbus?“ – sako A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus vadovė J. Rimkutė-Vainiuvienė.
Muziejuje – ne tik šimtai grojančių, bėgančių, tykančių ir visokių kitokių velnių.
„Viename aukšte surinkti velniukai atkeliavę iš viso pasaulio, įvairiausių šalių. Pradedant Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, baigiant Latvija, Japonija, Vengrija, Vokietija, Prancūzija. Ir štai mums, čia dirbantiems žmonėms, į pagalbą nusileidžia angelai. Norėjome nustebinti savo lankytojus, parodyti, kad Velnių muziejus yra labai atvira erdvė ir angelai mums taip pat yra labai svarbūs ir būtini“, – teigia A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus vadovė J. Rimkutė-Vainiuvienė.
Čia pat ir kolekcijos pradininko A. Žmuidzinavičiaus namai. Juose matoma 3–4 dešimtmečių aplinka su autentiškais baldais ir interjero detalėmis. Čia pat ir dailininko dirbtuvės.
„Pirmoji vieta, galima taip sakyti, kur apsigyveno dailininko A. Žmuidzinavičiaus velnių kolekcijos pradininkai. Tai ant šitų lentynų jie būdavo rodomi ir kas ateidavo į dirbtuves, tai matydavo ne tik dailininko tapybos darbus, bet ir jo kolekcijos eksponatus“, – sako A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus vadovė J. Rimkutė-Vainiuvienė.
Kelionė po paslaptingą mitinių būtybių pasaulį prasideda ir baigiasi rūbinėje. Akivaizdu, nemažai dėmesio čia sulaukia tryliktuoju numeriu pažymėta spintelė. Pastarosios raktas išduoda, kad joje veikiausiai kartais ir patys velniai kailinius palieka.
