„Labas rytas, Lietuva“ tęsia pokalbius su „Metų knygos“ rinkimų nominantais. Šįkart LRT eteryje – pašnekesys su daug populiarumo susilaukusio romano „Pietinia Kronikas“ autoriumi Rimantu Kmita. Rašytojas teigia, kad kaip tikras šiaulietis jis jautė pareigą atskleisti, kokie papročiai, elgesys vyravo ką tik į nepriklausomybę įžengusioje Lietuvoje ir konkrečiai – Šiauliuose.
„Galvojau, kas kitas papasakos, kaip reikia normaliai rengtis arba kiek, pavyzdžiui, ant kepurytės kazirkos turi būti siūlių. Čia irgi labai svarbu. Kaip atpažinti, kad bachūrs yra kiets, o ne pasimeta. Ir panikė adekvati yra. <...> Apie tą patį regbį. <...> Apskritai, apie Šiaulius nieks nežino, kas tai yra, maišo su Panevėžiu. Ir kad šiauliečiai prisimintų, kaip kalbėti reikia. Jeigu valdai bazarą – jauties normaliai“, – stengdamasis išlaikyti vietinę kalbėseną pasakoja rašytojas.
Anot R. Kmitos, vadinamieji 90-ieji Lietuvoje yra mažai lietuvių literatūroje analizuotas, nuvertinamas laikotarpis.
Rašytojas taip pat prisimena, kad rašydamas apie nostalgišką savo paauglystės laikotarpį ne kartą patyrė atradimo džiaugsmą.
„Buvo smagu rašyti. Kai pradedi skaityti to meto laikraščius, pradedi ieškoti to meto madų, muzikos ir visų kitų įpročių, papročių, bandai prisiminti, kaip tais laikais ką įvardydavo, kaip kalbėdavom. Tas atradimo džiaugsmas – didžiulis“, – sako R. Kmita.
Pasak rašytojo, po išleidimo „Pietinia Kronikas“ susilaukė nemažai dėmesio, pasigirsta netgi svarstymų kurti filmą.
„Per tuos metus knyga užgyveno svarstymus apie filmo kūrimą, pradėta miuziklą statyti, vadovėlių leidėjai kreipėsi norėdami audio knygos fragmentus panaudoti, vertimas į ukrainiečių kalbą prasidėjo“, – vardija R. Kmita.
Daugiau apie tai – įraše.
