Metų pabaigoje rašytojas Marius Ivaškevičius skelbė savo pamąstymus apie „didžiąsias asmenybes ir vidutinybes“. Nors daugeliui jo 19 a. meno estetiką primenantys samprotavimai virto metų nusivylimu, feisbuko įrašus kaipmat pasigriebė žiniasklaida.
Giedrės Kazlauskaitės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
Tuo metu kaip tik skaitinėjau Jeroldo J. Kreismano ir Halo Strauso knygą „Aš nekenčiu tavęs! Nepalik manęs“ ir kaip kokiai trečiakursei medicinos studentei ėmė atrodyti, kad Ivaškevičiaus klasifikacija turėtų racijos, jei pripažintume, kad tos neva „didžiosios asmenybės“ dažniausiai yra ir ribinės asmenybės. Bent jau ironiškai žvelgiant.
Ribinių asmenybių bijau ir vengiu. Nenuostabu – pati turiu ribiškumo. Ir vis dėlto joms visai tinka ironiškas epitetas „didžiosios“, turint omenyje, kad jos yra matomos, dėl skirtingų priežasčių daug kam patrauklios ir turi daug sekėjų.
Nebūtinai jos atstovauja populiariajai kultūrai ar šou verslui, neretai tuo gali pasigirti ir pripažinti menininkai, gavę, tarkime, nacionalines premijas. Tai kūrybingi, komunikabilūs, neprastai atrodantys ir charizmatiški žmonės, labai produktyvūs ir susitelkę į santykius su kitais. Kartais jie kenčia nuo visagalybės, o kartais – nuo menkavertiškumo iliuzijos; tarsi kažkokia nematoma jėga plėštų į abi puses. Paties ribiškumo nereikėtų gėdytis, daugeliui žmonių jis būdingas ir jie dėl to nekalti, tik skirtingai su tuo tvarkosi.
Ribinės asmenybės specifika yra ta, kad ji sunkiai suvokia savo pačios ribas. Todėl dauguma jų daug ką skelbia viešai ir nėra linkusios į privatumą: viešumas ir tiesiogine, ir netiesiogine prasme jas maitina. Privatumas ribinėms didžiosioms asmenybėms netgi savaip kenksmingas, nes niekaip nepataiso, tarkime, prastos nuotaikos. O socialiniuose tinkluose ją pasikoreguoti juk galima itin greitai.
Gyvename atviroje visuomenėje – garsiai kalbama apie viską. Daugelis ir prisistato diagnozėmis – kaip tik dėl to, kad bando geriau save suprasti. Be to, ribinės asmenybės nuolat ką nors gelbėja – pasaulį, profesijos prestižą, gyvūnus, medžius, menkesnės už save kategorijos žmones (vidutinybes!). Paradoksalu, bet joms nelabai lieka laiko savęs ar savo šeimos išgelbėjimo misijai. Be to, anapus bet kokių klasifikacijų vis vien esama žmogaus, nubraukiant neurotipą. Gyvas žmogus visada yra daugiau negu sutrikimų rinkinys.
Vidutinybei savaip lengviau, nes ji – paprastas, negudrus bėdžius; jeigu jau pagal Ivaškevičių – negabus, nuskriaustas gamtos. Praradai šeimą, namus ir darbą – nėra kas beveikti, marš gydytis.
Bet problema visai kita. Pažiūrėkime iš vadinamosios vidutinybės, t. y. paprasto neįdomaus žmogelio, pozicijos. Čia, žinoma, ironizuoju, nes, žvelgiant iš paukščio skrydžio, mes visi esame vidutinybės.
Beje, kol studijavau Filologijos fakultete (panašiu laiku, kaip ir Ivaškevičius), tas skirstymas į genijus ir negabiuosius atrodė visiškai priimtinas; to mus netgi truputį mokė. Asmeniniais kitų žmonių gyvenimais įmanoma nesidomėti tik ligi tam tikros ribos – antraštės, nori tu to ar ne, supažindina su jais per prievartą. Tiek jau to, straipsnių galima ir neatsidaryti. Bet egzistuoja tokia asmeniška tema, kaip, tarkime, priklausomybė.
Psichologai lyg užsikirtusi plokštelė kartoja, kaip pavojinga po įžymybių mirties (net ir natūralios) dėti straipsnius, koks nuostabus, jautrus ir geras žmogus buvo velionis. Tarsi ir visi žino, kaip tai veikteli tam tikrą žmonių grupę – jiems ima rodytis, kad ir jų taip gailės, todėl siūbteli savižudybių banga.
Jeigu priklausomybė vieša, žiniasklaida žiebia ją tau tiesiai į akis, ir, deja, pasimauni – stebi, žiūrovo teisėmis dalyvauji spektaklio visuomenėje, kaip pasakytų prancūzų situacionistas Guy Debord`as.
Ypač nejauku pasidaro tiems, kurie su priklausomybėmis jau yra turėję reikalų – toji informacija kaip reikiant trinkteli per galvą. Lyg veidrodyje pamatai dalį savęs, tada mąstai, ar tikrai žmonėms yra prieinami visi gelbėjimosi būdai ir kokiais keliais jiems juos įsūdyti. Dabar jau visi išmokyti, kad vienam pačiam tvarkytis su priklausomybe praktiškai nėra prasmės, būtina kitų žmonių pagalba, o pirmas sveikimo žingsnis – jos paprašyti. Nuėjimo pas psichologą neužteks, priklausomybes gydo grupinės terapijos. Nei gabumai, nei talentas neprageriami, bet, nieko nedarydamas, žmogus gali degraduoti.
Psichologai lyg užsikirtusi plokštelė kartoja, kaip pavojinga po įžymybių mirties (net ir natūralios) dėti straipsnius, koks nuostabus, jautrus ir geras žmogus buvo velionis. Tarsi ir visi žino, kaip tai veikteli tam tikrą žmonių grupę – jiems ima rodytis, kad ir jų taip gailės, todėl siūbteli savižudybių banga. Ne vien viešų, dažniau nematomų.
Deja, nuo „klikų“ visagalybės mūsų turbūt neišgelbėtų jau ir Žurnalistų sąjunga. Laisvoji rinka net ir padoriausias žiniasklaidos priemones verčia konkuruoti su komerciniais portalais. Tačiau koks amoralus cinizmas yra skelbti straipsnius apie infekcines ligas ar santykių aiškinimąsi dėl atleidimo iš darbo, o ne apie tai, kur „didžiosioms asmenybėms“, kurios nelabai paiso savo privatumo, būtų galima taisyti sveikatą. Argi tai ne veidmainiška?
Bent jau tiksliai žinoma, kad širdelės, patiktukai ir frazės „Aš tave myliu“ kartojimas nepaveiks didžiosios asmenybės, jeigu kartotojas toleruoja besaikį jos vartojimą.
Valstybinėse įstaigose ir vietinėse savigalbos grupėse, suprantama, jos jaučiasi pernelyg pažeidžiamos. Holivude jos turi savo atskiras grupes, kuriose jaučiasi saugiau be „vidutinybių“, kalbant ironiškai. Gal tada įmanoma paskelbti gydymo vietas užsienio šalyse? Pavyzdžiui, mums draugiškose Airijoje ir Britanijoje egzistuoja vadinamieji rehabai. Tik kas didžiąsias beprivers ten važiuoti…
Bent jau tiksliai žinoma, kad širdelės, patiktukai ir frazės „Aš tave myliu“ kartojimas nepaveiks didžiosios asmenybės, jeigu kartotojas toleruoja besaikį jos vartojimą. Neveikia ir publicistika: paprašyti mesti turi artimi, gerai pažįstami žmonės.
Vidutinybei savaip lengviau, nes ji – paprastas, negudrus bėdžius; jeigu jau pagal Ivaškevičių – negabus, nuskriaustas gamtos. Praradai šeimą, namus ir darbą – nėra kas beveikti, marš gydytis. Tada jau tinka bet kas, net ir Motinos Teresės seserų vargšų prieglauda prie stoties ar Minesotos programa.
Prireikia kelerių metų juodo darbo ir milžiniškų, kartais net antžmogiškų pastangų, kol perorganizuoji savo buvusį itin egocentrišką elgesį ligi daugmaž normalybės, kol vienaip ar kitaip stengiesi atlyginti žalą, kurią padarei savo vaikams ir gyvenimo partneriams.
Vidutinybės negali girtis tuo viešai, todėl aš jas pagirsiu. Jie prisikelia kaip feniksai iš pelenų ir tampa iš tikrųjų stiprūs. Įveikia storą savigailos luobą ir ima mąstyti apie aplinkinius žmones. Gražiausi jie būna, kai dalinasi savo patirtimis, tada supranti, koks nuostabus sutvėrimas yra žmogus, įveikęs savo pragarus.
Giedrės Kazlauskaitės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
