Taigi, Vidutinybė ir kaip ją atpažinti. Dažniausiai tai yra išsilavinęs žmogus be žalingų įpročių ir ypatingų savybių. Būtent neišskirtinumas ir tampa pagrindiniu vidutinybę formuojančiu dėmeniu. Ji a priori žino, kad jokių dovanų ir stebuklų jos gyvenime nėra numatyta, jei kas ir bus pasiekta, tai tik juodu darbu. Todėl į kiekvieną pasiektą milimetrą būtina įsikabinti visais nagais ir panagėmis.
Jokios rizikos vidutinybės gyvenime būti negali. Nulėkti nuo uolos žemyn ir vėl į ją pakilti yra neįmanoma – jai duotas tik vienas šansas.
Neretai sėkminga vidutinybė savo profesinėje terpėje gali netgi aplenkti nesėkmingą Didžiąją Asmenybę, bet nuo to ji netaps Didžiąja Asmenybe, nes esmė čia yra ne rezultatas, o pats veikimo principas. Didžioji Asmenybė yra beatodairiška, negailestinga sau ir kitiems, laužanti taisykles, tai yra kvestionuojanti viską, ką tik sutinka savo kelyje.
O štai vidutinybės besąlygiškai laikosi visų taisyklių, pradedant taisyklingu kirčiavimu ir baigiant (užbaikite patys), neleidžia sau jokių nuopolių, veikia labai apdairiai ir organizuotai.
Kol Didžiosios Asmenybės savo visureigiais su nurautais stogais braunasi per laukus ir kitokias bekeles, kaskart bandydamos išrasti naują kelią, vidutinybės tvarkingai rieda greitkelio kamštyje. Joms atrodo natūralu naudoti nuvalkiotus epitetus, klišes, kitaip sakant, banaliai arti vagą, kuri jau tūkstantį kartų buvo išarta iki jų. Svarbiausia joms yra prisitaikymas prie visų besikeičiančių aplinkybių, nes tik nuolat akylai sekant dominuojantį naratyvą ir keičiantis pagal jį galima išlaikyti savo sunkiai pasiektus milimetrus.
Dviveidiškumas vidutinybei neatrodo amoralus, jei tik jis gali pasitarnauti svarbiausiam jos tikslui – bet kokia kaina išlikti paviršiuje. Įvykus socialiniams, politiniams ar kitokiems kataklizmams, ji be skrupulų pakeis savo anksčiau deklaruotas vertybes ir įsitikinimus, niekaip nesistengdama to pateisinti, o atkakliai gyvendama iki tos dienos, kol išmirs visi, matę šią jos transformaciją. Galutinis jos veidas bus toks, kokio tuo metu pareikalaus sociumas.
Tai, be abejonės, pati gajausia iš visų Homo sapiens rūšių ir jos dominavimas buvo tik laiko klausimas. Ar žmonija dėl to ką nors laimės, ar praloš? Nebent tik tai, kad naujas žmogus, užuot ieškojęs savyje išskirtinumo, puoselės vidutinybę. Pasaulis nebebus toks ryškus, arba tiksliau, jame nebebus naujų kvapą gniaužiančių knygų, filmų, spektaklių, architektūros šedevrų, meilės istorijų ir kitokių užmojų, kurių atsiradimo sąlyga yra rizika ir drąsa.
Vietoje to bus daug saugaus meno ir santykių. Pasaulis, žinoma, dėl to nesugrius. Priešingai, jis taps žymiai geriau organizuotas. Nes polinkis į kompromisą yra visų vidutinybių stiprybė, o kompromisai yra būtent tai, ko mums šiandien labiausiai reikia.
