„Visas visų laikų pasaulyje sukurtas menas yra pirmiausia apie žmogų“, – LRT.lt sako menininkas Darius Žiūra. Lapkričio viduryje Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) atidaryta personalinė autoriaus paroda. Menininkas 2005 m. Lietuvos kaimuose ir miesteliuose fotografavo ir filmavo vaikus, o 2021 m. vėl jų ieškojo po visą Lietuvą ir pasaulį tam, kad užfiksuotų juos dar kartą. Kiekvienas iš videoportretų trunka vos vieną minutę, galiausiai šie trumpi įrašai tapo beveik trijų su puse valandos trukmės filmu, kuriame matome, kaip keitėsi tiek žmonės, tiek jų aplinka.
Parodoje NDG pristatomi keturi reikšmingi D. Žiūros kūriniai, įkūnijantys ir tuo pat metu kvestionuojantys portreto, laiko, vietos ir visuomenės sampratas bei dažną, nors ne visada savanorišką ryšį su istorija ir geopolitika.
Apie parodą, dvi tonas draugo pavogtų knygų, artumą kaimui ir žmonėms – LRT.lt pokalbyje.
– Papasakokite šiek tiek daugiau apie vieną iš parodos projektų – „Portretai“. Taip vadinasi ir visa paroda. Darbas susideda iš dviejų dalių: fotografijų serijos ir minutės trukmės videoportretų, rodomų dviejuose ekranuose. Viename ekrane žmogus filmuotas 2005 metais, o kitame, – per pastaruosius dvejus metus. Filmas trunka 201 minutę, beveik tris su puse valandos. Vaizdų nepapildo tekstai: nėra žmonių vardų, vietovių, kuriose jie fotografuoti, paaiškinimų.
– 2005 m. visus metus keliavau po įvairiausius Lietuvos kaimus, užkampius, mažus miestelius ir fotografavau, filmavau vaikus. Tuomet pavyko surengti per 400 foto–video sesijų.
Dabar visus tuos žmones vėl bandau surasti ir nufotografuoti bei nufilmuoti – taip, kaip jie atrodo dabar. Su šiuo projektu teko nukeliauti į 7 šalis: Jungtinę Karalystę, Airiją, Vokietiją, Švediją, Norvegiją, Latviją, Jungtinius Arabų Emyratus.
Iki šios parodos atidarymo pavyko surengti 220 fotosesijų su dabar jau suaugusiais žmonėmis. Tačiau projektas dar nėra iki galo baigtas – iš viso tikiuosi surinkti iki 300 dalyvių.
– Kaip jums pavyko rasti tuos pačius žmones po tiek metų?
– Tuomet registravau kiekvieną dalyvį, užsirašydavau vardą, pavardę, adresą, telefono numerį. Telefono numeris tais laikais atrodė kaip pastovus ir patikimas kontaktas. Daugelis jų nenaudojami, bet vienas kitas išliko nepasikeitęs.
Jeigu paskambini ir pradedi aiškinti apie meninį projektą ir kad prieš 15 metų žmogų nufotografavai, o dabar siūlai vėl fotografuotis, žmonės dažniausiai tiesiog padeda ragelį. To momento beveik niekas neprisimena ir todėl ši istorija skamba per daug neįtikėtinai. Manim nepatikėjo net miestelio psichologė, kuri išklausė visą mano projekto pristatymą. Sakė: „Žinokit, žmonės taip nedaro“ ir padėjo ragelį (juokiasi).
Supratau, kad turiu vėl apvažiuoti visus maršrutus, nes kai žmogų sutinki gyvai, tai visai kitaip veikia. Kai baigėsi pandemija, važiavau vėl tais pačiais maršrutais ir bandžiau surasti visus, kuriuos dar galima rasti. Jeigu ne tuos pačius žmones, tai tėvus, gimines, pažįstamus, pažįstamų pažįstamus. Tik tokiu būdu kažkas išėjo.
– Minėjote, kad keliavote po kaimus ir mažus miestelius? Kodėl rinkotės fotografuoti kaimo vaikus, o ne miesto?
– Greičiausiai todėl, kad pats esu gimęs kaime. Kaimo aplinka ir žmonės man visuomet atrodė ypatingi.
– O iš kur tas ypatingumas? Kaip jį apibūdintumėte?
– Taip išėjo, kad dalį vaikystės praleidau kaime, dalį – mieste, ir tai buvo skirtingi pasauliai ir labai skirtingos būsenos. Vaikystės kaimas man siejosi su laisve, kur viskas atrodė žymiai natūraliau. Kaimo vaikai nesušukuoti, basomis kojomis, nubalnotais keliais, jų visai kitoks santykis su gamta.
Mano tėvai studijavo Kaune aukštuosius mokslus, gimiau aš ir nebuvo kur manęs dėti. Nuomojamo kambario šeimininkė nepriėmė jų su mažu vaiku, todėl jie mane paliko pas močiutę Gustonių kaime.
Man atrodė svarbu tai užfiksuoti, nes nujaučiau, kad visa tai tiesiog dings. Ir iš tikrųjų, su šiuo projektu pavyko įšokti į „paskutinį traukinį“: netrukus po to atsirado socialiniai tinklai, kurie iš esmės pakeitė žmonių bendravimo įpročius, tapo vis plačiau prieinami kompiuteriai, internetas ir virtuali realybė. Vaikai sulindo į jų ekranus ir dingo iš kiemų, į kaimą atėjo vartotojiška kultūra.
Kartu su socialiniais tinklais atsirado fotografijos kriminalizavimas, viešumo skandalai, asmeninių duomenų apsaugos problemos ir pan. Dabar, norint daryti panašų projektą, su kiekvieno dalyvio tėvais reikėtų pasirašyti krūvą dokumentų. Manau, kad man pavyko pagauti paskutinį momentą, kai tokį projektą dar buvo galima įgyvendinti.
– Kai rašoma apie jūsų darbus, dažnai pažymima, kad fiksuojate kaimo pokytį Lietuvoje. Vienas iš darbų – projektas „Gustoniai“. 2001 m. pradėjote fiksuoti Gustonių kaimo gyventojų videoportretus – taip pat trunkančius vieną minutę, o vėliau vis grįžtate į šį kaimą, filmuojate kas trejus metus tuos pačius žmones. Ant NDG parodos sienos aštuoniuose ekranuose matome Gustonių kaimo gyventojų portretus bėgant metams. Papasakokit apie Gustonius.
– Mano tėvai studijavo Kaune aukštuosius mokslus, gimiau aš ir nebuvo kur manęs dėti. Nuomojamo kambario šeimininkė nepriėmė jų su mažu vaiku, todėl jie mane paliko pas močiutę Gustonių kaime penkeriems metams. Kartais atvažiuodavo aplankyti, bet jų pasirodymas visada buvo susijęs su stresu ir priekaištais. Jie visuomet norėjo iš manęs padaryti žmogų, o buvau sulaukėjęs ir neišauklėtas. Kai augi kaime, esi visiškai kitokios būsenos. Kada nori, gali peržengti namų slenkstį, išeiti į kiemą ir visą laiką esi tarsi ištirpęs gamtos pasaulyje.
Galiausiai tėvai gavo butą ir išsivežė į Kauną. Patekau į naują daugiabutį tarp keturių sienų, be atskiro leidimo net negali išeiti į lauką. Kieme – vien betonas. Išėjus į kiemą pasipila patyčios, kad nemoku normaliai kalbėti – iš pradžių kalbėjau tarmiškai. Ir apskritai, visas miesto gyvenimas man atrodė kupinas visokių absurdiškų įstatymų ir susitarimų, kurie kaime negalioja.
– Gal galėtumėte kokį nors pavyzdį pasakyti? Apie tuos įstatymus?
– Man atrodė, kad viskas, kas vyksta mieste, yra netikra, pradedant netikro skonio pienu, kuris neturėjo nieko bendra su šviežio karvės pieno skoniu, ir baigiant spaliukų paradais ir nuolat brukama sovietine ideologija. Nemačiau jokios priežasties, kodėl tokioje aplinkoje reikėtų gyventi. Buvau tikras, kad užaugęs grįšiu į Gustonius ir gyvensiu ten.
Mokykloje metai būdavo pilni vasaros laukimo. Nuo pat rugpjūčio pabaigos, kai tėvai atvažiuodavo manęs išsivežti, nuolat galvodavau apie Gustonius. Ir man buvo keista ir savotiškai apmaudu, kad Gustoniai niekada nebuvo minimi rašytojų, poetų ir kitų įžymių žmonių, kurie dažniausiai būdavo kilę iš įvairiausių Lietuvos kaimų, biografijose. Vincas Krėvė kilęs iš vienur, Maironis – iš kitur, o Gustonių kaimas niekada taip ir nebuvo niekur paminėtas. Nors man jis atrodė visiškai išskirtinis ir nepalyginamas su kitais kaimais ir kitom vietom.
Ir, žinoma, Gustonių žmonės man visada atrodė ypatingi. Nepaprastai įdomūs charakteriai, personažai, asmenybės. Dauguma žmonių, pavaizduotų 2001 metų videoportretuose, buvo tikrieji Gustonių kaimo gyventojai, gyvenę ten visą laiką, kiek juos atsimenu.
Paskui kaimas keitėsi. Tokių žmonių, kurie nusifilmavo visuose filmuose, lieka vis mažiau. Labai daug išėjusių. Atsiranda naujų, gimstančių, atvykstančių gyventi. Kažkur žmogaus portretų linija nutrūksta, kažkur vėl atsiranda.
– Kalbėjote apie savo santykį su miestu, kai buvote mažas. O dabar jis toks pats?
– Taip nėra, kad nemėgčiau miesto ir kaip vaikystėje mylėčiau vien kaimą. Kaime atrandu vienus dalykus, mieste – kitus. Taip susiklostė, kad jau gana ilgą laiką gyvenu Vilniuje, užsiimu kultūrine, menine, akademine veikla ir man sunku įsivaizduoti nuolatinį gyvenimą kaime.
Nepaisant to, kad kaime kiekvieną kartą iš naujo patiriu sunkiai paaiškinamą apsvaigimą nuo gamtos, gryno oro, kvapų, erdvių, metų laikų ir kitų gamtos reiškinių, mieste matau daugiau galimybių įgyvendinti savo idėjas, plėtoti projektus ir sulaukti atgarsio iš visuomenės.
– Kodėl filmuojate žmogų vieną minutę? Kartais atrodo, kad žmonėms, sėdintiems prieš kamerą, nėra labai malonu žiūrėti tiesiai į kamerą. Kaip manot, kodėl taip yra? Ar jūs tai pastebite?
– Sekundė būtų per trumpa, nes filmas beveik nesiskirtų nuo fotografijos. Valanda per ilga, nes didžioji dauguma žmonių tiek nepozuotų. Jau trys minutės yra per daug. Tuo tarpu minutė man atrodo idealiausias laiko tarpas, kurio metu žmogus vien savo buvimu spėja daug ką papasakoti, o nufilmuotas portretas išlaiko žiūrovo dėmesį.
Tačiau nėra tokios griežtos sąlygos, kad kiekvienas filmuojamas žmogus privalo tiesiai žiūrėti į kamerą. Kai kuriems dalyviams tai nėra priimtina. Visi mes skirtingi ir su kamera turim skirtingą santykį. Kai kurie žmonės filmavimo metu žiūri pro šalį arba iš viso į šoną.
Man svarbu ne tiek žvilgsnis, kiek sąmoningas žmogaus dalyvavimas. Kad žmogus skirtų minutę laiko šiam „seansui“ sąmoningai. Tačiau jokiu būdu nenoriu, kad žvilgsnis tiesiai į objektyvą taptų varžybomis, keliančiomis stresą. Kiekvienas žmogus turi savo santykį su kamera, savo vienintelį gyvenimą, kuris kartais klostosi ne pagal patį geriausią scenarijų ir aš suprantu, kad būna momentų, kai nesinori, kad kas nors tave filmuotų blogos būsenos. Ir aš mielai sutikčiau, jei kas nors pozuotų nusisukęs, jei taip pozuoti atrodytų prasminga.
– Taip pat salėje tyla. Filmų „personažai“ nekalba.
– Galime įsivaizduoti, kas įvyktų, jei visi portretai būtų rodomi su įrašytu garsu. Ko gero, tai būtų kakofonija, kuri labai blaškytų ir vargintų. Tyla duoda žymiai daugiau laisvės kūrinio suvokimui, žiūrovas gali ramiai pasivaikščioti po parodos erdvę, pamąstyti apie gyvenimą.
Pasaulyje jau yra nufilmuota be galo daug įvairiausios dokumentikos, kur žmonės ištisai kalba: dokumentiniai filmai ir serialai, televizijos reportažai ir pan. Tokios apimties dokumentinio kūrinio, kuriame iš viso nebūtų kalbinio pasakojimo, kultūros istorijoje nėra žinoma. Būtent tai yra šio projekto išskirtinumas ir unikalumas.
Nepaisant to, kad visiškai nėra žodžių, mes galime skaityti kelis prasminius sluoksnius. Tai pavaizduoti atskiri žmonės, jų istorija, besikeičianti žmonių išvaizda, apranga, aplinka, per atskirus žmones pasakojama viso kaimo istorija globalių pasaulio pokyčių fone. Taip pat kuriasi pasakojimas apie nuolat vykstančią vaizdo technologijų raidą ir mūsų santykį su vis tobulesniais vaizdo formatais. Vienos minutės portretuose atsiveria labai daug skirtingos informacijos, kuri pateikiama vien vaizdu. Paradoksaliu būdu garso nebuvimas nesumažina informacijos srauto, o atveria daugiau galimybių suvokimui, perkelia projektą į kitą lygmenį.
Grįžęs į Lietuvą (iš armijos – LRT.lt) dar ilgai vis susapnuodavau tą patį lėtą košmarą, kad mano tarnybos laikas jau baigėsi, tačiau man vis neišduoda dokumentų, todėl negaliu išvažiuoti namo.
– Man regis, kad šie jūsų darbai suteikia laisvę žiūrovui mąstyti ir žiūrėti. Žodžiai kartais užgožia, per daug pasiūlo, o šiuose kūriniuose daugiau laisvės tam, kuris stebi, susidaryti įspūdį apie žmogų, kaimą, būti savo mintyse laisvam. Neužduodamas tonas.
Kitas kūrinys parodoje – erdvė, kurioje žmogus gali nusifilmuoti įėjęs į „videostudiją“. Parodos metu ant greta esančios sienos projektuojami jau nufilmuoti kadrai. Papasakokite šiek tiek ir apie tai.
– Tai atskira patalpa parodos erdvėje, kurioje kiekvienas žiūrovas gali užeiti į vidų ir nusifilmuoti, parodoje palikdamas savo atvaizdą. Jums užėjus į vidų ir atsisėdus ant kėdės, įsijungia automatinis filmavimas ir po kiek laiko salėje esančiame ekrane atsiranda 15 sekundžių videoportretas. Man buvo labai įdomu sukurti komunikacinę, interaktyvią situaciją, kuri veiktų savaime, be mano įsikišimo. Iki to laiko buvau įpratęs, kad portretas atsiranda bendravimo procese ir man filmuojant, esant už kadro, šis bendravimas nenutrūksta. Čia man norėjosi sukurti tokią situaciją, kurioje manęs nėra: kad ji vyktų savaime, be mano pastangų ir įsikišimo.
– O kaip jums rezultatas?
– Man labai smagu, kad žmonės masiškai šiame kūrinyje dalyvauja ir visą laiką kuria naują turinį. Visi elgiasi labai skirtingai, pozuoja įvairiausiais būdais. Toje įvairovėje yra visas kūrinio žavesys. Dabar tai atrodo kaip natūralus tikrovės, gyvenimo pratęsimas. Tai tarsi dabartinio laiko dokumentas, kuriame atsispindi jam būdinga stilistika, mada, žmonių elgsenos prieš kamerą ypatumai. Labai įdomu, kaip ši filmuota medžiaga atrodys po 30 metų. Greičiausiai gana egzotiškai ir ne mažiau įdomiai.
Kaip ir kituose mano projektuose, svarbi šio sumanymo dalis yra uždelsto veikimo laiko kapsulė. Tai – dokumentika, kurioje daugelis dalykų tampa kitaip suvokiami su laiku.
– Parodoje taip pat yra ir instaliacija-skulptūra „Monumentas utopijai“ (2015 m.). Atrodo, kad ji šiek tiek išsiskiria tematiškai.
– Galbūt ji išsiskiria tuo, kad tai – ne projekcijos plokštuma, o realus erdvinis vaizdas ir materialus kūrinys.
1988 m. išėjau į sovietinę armiją su beveik paskutine lietuvių karta, kuri turėjo atlikti privalomą karinę tarnybą. Dvejus metus praleidau Tolimuosiuose Rytuose, netoli Japonijos ir Kinijos sienos.
Iš karto man ten atsidūrus, Lietuvoje pasipylė lavina Sąjūdžio įvykių. Ir man buvo be galo apmaudu, kad sėdžiu ten ir negaliu juose dalyvauti. Dveji metai armijoje buvo nuo laukimo sustojęs laikas. Iš tos perspektyvos visi įvykiai Lietuvoje atrodė taip, lyg stebėtum juos sulėtintame kine.
Grįžęs į Lietuvą dar ilgai vis susapnuodavau tą patį lėtą košmarą, kad mano tarnybos laikas jau baigėsi, tačiau man vis neišduoda dokumentų, todėl negaliu išvažiuoti namo. O tie dveji metai man po to dar ilgai atrodė negrįžtamai prarasti gyvenimo metai.
Šiame kūrinyje – istorija apie tris skirtingų tautybių draugus ir jų likimus. Jie susitiko sovietinėje armijoje: lietuvis, latvis ir ukrainiečių kilmės rusas.
Matote mane – tai tas su akiniais. Sėdintis, tarsi ant kažko pasirėmęs rankomis – skulptorius, kuris nulipdė skulptūrą. O personažas, iškėlęs dešinę ranką aukštyn, – tai latvis, kuris pavogė visas šias knygas iš įvairių knygynų Dubline.
– Parodos pristatyme paminėtos vogtos knygos, maniau, kad čia – juokas.
– Tai faktas, kuris ir padiktavo šio kūrinio idėją. Nė viena iš šių knygų nėra įsigyta legaliai.
Karinės tarnybos metu visi trys turėjome užsiimti „vaizdine agitacija“. Vienas buvo profesionalus fotografas, kitas kaligrafas, o man teko piešti didžiulius šūkius, tapyti leninus ir peizažus ant kareivinių sienų. Daugelis man pavydėjo ir manė, kad jeigu galiu vien dažais ir teptukais sukurti taip įtikinamai atrodančius vaizdus – tai jau savaime garantuoja šviesią ateitį, aplinkinių pagarbą ir padėtį visuomenėje. O fotografija – tarsi kiekvienas gali nuspausti aparato mygtuką, šis amatas anaiptol nebuvo vertinamas.
Todėl po armijos Slava metė fotografiją ir beveik nuo nulio ėmė mokytis dailės. Galiausiai įstojo į Peterburgo akademiją, ją baigė, tapo dėstytoju ir labai gerai apmokamu skulptoriumi. Po labai ilgo nesimatymo jam pasiūliau sukurti monumentą mūsų dvidešimt penkerių metų draugystės proga. Važiavau į Peterburgą, 11 dienų dirbau pameistriu, padėjau įgyvendinti šią viziją. Galutinis rezultatas yra čia, šioje parodoje. O skulptorius, nebesutardamas su sistema, po poros metų su šeima emigravo į Italiją, kur rusiškas akademinis realizmas pasirodė niekam nereikalingas ir neįdomus, labiau apsimoka dirbti statybose.
Kai po daugelio metų susisiekiau su latviu, sužinojau, kad jis emigravo į Dubliną ir tik ten išdrįso pats sau pripažinti, kad yra homoseksualus. Radęs daugiau galimybių atsiskleisti naujai tapatybei, ilgus metus dirbo nekvalifikuotą darbą ir nerado savyje motyvacijos siekti karjeros ar įsitvirtinti sociume.
Čia matome dvi tonas jo pavogtų knygų. Tai sunkiai protu suvokiamas kiekis. Simboliška tai, kad maždaug pusė šių knygų yra meno knygos, daugiausia prabangūs žymiausių pasaulio menininkų albumai, o kita dalis – knygos apie motyvaciją. Tai įspūdinga saviugdos kolekcija, kurioje galima rasti visus įmanomus ir dažnai vienas kitam prieštaraujančius patarimus, kaip susikurti laimingą, sėkmingą, turtingą ir sveiką gyvenimą. Tai didžiulė masė motyvacinės literatūros skambiais pavadinimais, kuri akivaizdžiai neveikia.
Kūrinys taip ir vadinasi „Monumentas utopijai“. Mes gimėme valstybėje, kuri neegzistuoja. Rusiškas akademinis realizmas už Rusijos ribų niekam neįdomus ir atrodo komiškai, motyvacinės knygos, kurios šiuo metu užima nemažą dalį kiekvieno knygyno pasiūlos, neveikia. Vogtų knygų kolekcijoje atsispindi visa asmeninė drama, – asmeniniai interesai ir neišsipildžiusios intelektualo ambicijos, priklausomybės istorija, bandymas prisijaukinti svetimą kultūrinę aplinką, ilgesys emigranto sieloje.
Trys tipažai stovi ant kažko panašaus į gaublį ir žiūri į skirtingas puses. Lygiai taip pat galėtų būti pavaizduoti sovietiniai kosmonautai ar kitokie propagandiniai didvyriai. Ši skulptūra – tai savotiška sovietinio akademinio realizmo parodija, kuri daugeliui šios parodos lankytojų kelia šypseną, o viskas kartu sudaro linksmos autoironijos persmelktą nesuderinamų elementų derinį, kurio absurdiškumas tikriausiai ir yra šio kūrinio esmė.
– Ar jūsų draugas nesupyko, kad viešinate tai, kad jis vagia knygas?
– Visų pirma, jis tuo nebeužsiima, nes buvo kelis kartus sugautas ir per plauką išvengė teistumo. Jei tai pasikartotų, žmogus prarastų socialines lengvatas ir garantijas, kurias užsidirbo daugelį metų dirbdamas Airijos valstybei.
Taip pat, kad išvengtume inkriminavimo, kūrinio pristatyme nėra skelbiami jo asmeniniai duomenys.
Manau, kad jam yra smagu, kad visas šis beviltiškas daugelio metų Sizifo darbas galiausiai įgavo tokią netikėtą ir paradoksalią prasmę, tapdamas šio įspūdingo monumento dalimi.
– Jūsų darbuose – vaikai, taip pat gimtojo Gustonių kaimo gyventojai, daug kalbate apie draugus. Kas jus traukia prie žmonių?
– Manau, nesuklysiu sakydamas, kad visas visų laikų pasaulyje sukurtas menas yra pirmiausia apie žmogų. Pradedant priešistorine sienų tapyba ir baigiant šiuolaikinio meno eksperimentais. Mes einam į kiną, teatrą, meno parodas, nes ieškom susitapatinimo su vaizduojamais herojais, tarsi simbolinio savo būties patvirtinimo. Jeigu juose atrandame nors kažkokią dalį savęs, mums įdomu. Jeigu savęs nerandam, kūrinys mums atrodo nuobodus.
Net ir tokie meno žanrai, kur žmonės nevaizduojami tiesiogiai – muzika ar abstraktus menas – vis tiek yra apie žmogaus mąstymą, emocijas, bandymą rasti santykį su aplinka. Per šių dalykų raišką vyksta bendravimas. Mes bandome save pamatyti per kitus žmones, bandome įminti didžiąją mįslę – kas mes tokie, iš kur atsiradome ir kas mūsų laukia po mirties. Kiekvienas meno kūrinys kažkuria prasme yra bandymas tai padaryti. Ir tai vyksta jau daug tūkstančių metų. Kita neįmenama mįslė yra laikas. Neatsukama gyvenimo tėkmė, kuri teka tik į vieną pusę. Kurios neįmanoma nei apgręžti, nei sustabdyti. Galima nebent užfiksuoti akimirkas. Ir bandyti iš jų sudėlioti fragmentišką realybės mozaiką. Apie šias dvi didžiąsias mįsles ir yra ši paroda.
D. Žiūros paroda Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki vasario 19 d.
