Toli gražu nesu šalininkas praktikos, kai knygos leidžiamos į jas sudėjus visą per tam tikrą laikotarpį autoriaus internetiniuose dienraščiuose ar kitose žiniasklaidos priemonėse skelbtą publicistiką. Vis tik Leonido Donskio rinktinės čia pasirodo kaip maloni išimtis.
Vėlyvoji L. Donskio publicistika
Dažnai tekstai, kurie buvo skirti tuo metu karštai visuomenės aktualijai analizuoti, atrodo tarsi pietums patiektas pasenęs maistas. Taip yra tiek dėl to, kad visuomenė gyvena jau kitomis karštomis naujienomis, tiek dėl to, kad laikui bėgant išaiškėja daugiau kontekstui svarbių detalių, leidžiančių giliau pažvelgti į analizuojamą problemą.
Pagrindinė įtampa čia kyla iš dviejų skirtingų laiko mastelių susidūrimo. Publicistikoje reikalaujame paaiškinimo čia ir dabar, o knygoje vis tik tikimės skubai nepasiduodančios analizės, kuri kaip tik ir atskleistų mūsų iš anksto pasirengtų interpretacinių schemų trūkumus ir pasiūlytų jų pataisymus.
Vis tik L. Donskio rinktinės čia pasirodo kaip maloni išimtis. Bent jau man Leonido publicistikos rinkiniai – tokie kaip „Taip, bet“, „Nepopuliarios įžvalgos“ – simboliškai žymėdavo metų pabaigą.
„Knygų mugei“ dažniausiai pasirodydavusios knygos suteikdavo galimybę ramiai reflektuoti prabėgusį laiką ir pasiruošti ateičiai.
Donskis savo tekstuose įkūnijo tai, ką savo idealu skelbė ir lėtosios žurnalistikos projekto „The Correspondent“ kūrėjai. Jų teigimu, tikroji žiniasklaidos misija yra ne aptarinėti artimiausių dienų orus, o leisti skaitytojams suvokti klimato kaitą lemiančias jėgas.
Būtent gebėjimas į šios dienos skaudulius pažvelgti platesniame kontekste ir buvo didžioji Leonido kaip publicisto stiprybė. Platesnis kontekstas čia reiškia ne tik ilgesnę laiko perspektyvą, tačiau ir tarpdiscipliniškumą, nes Donskis atsakymų į šių dienų problemas ieškojo ne tik politologinėse teorijose, tačiau ir klasikinėje literatūroje, dailėje, kine.
Kodėl reikėjo tokio ilgo įvado pristatant naujausią L. Donskio knygą „Man skauda. Vėlyvoji publicistika“, kurią išleido „Tyto alba“, o sudarė ilgametė filosofo bendražygė, dabar dažnai kultine vadinamos LRT pokalbių laidos „Be pykčio“ redaktorė Birutė Garbaravičienė? Vos pasirodžius knygai vienas bičiulis paklausė, kuo gali būti aktualūs publicistiniai tekstai, rašyti prieš šešerius ar daugiau metų. Būtent tiek, šešeri metai, prabėgo nuo Leonido mirties. Neabejoju, kad jis tikrai nėra vienintelis, kuriam kyla toks klausimas. Juk mūsų pasaulis ypač dėl Rusijos karo prieš Ukrainą, kuris jau nebetraktuojamas tik kaip regioninis konfliktas, o kelia pagrįstą nerimą dėl Trečiojo pasaulinio karo įsižiebimo, atrodo toks pasikeitęs.
Tačiau įsiskaitykime į jo žodžius. Kad ir šiuos, kuriuose Leonidas analizuoja savo mylėto dramaturgo Williamo Shakespeare`o 66-ojo soneto žodžius: „Kaip pataikauja Gėris nebylus / Išpuikusios Niekšybės despotijai...“ – tai laisvų ir galingų Vakarų bejėgiškas stebėjimas, kaip XXI a. teroristinė ir fašistinė Rusijos valstybė siūlosi Vakarams į sąjungininkes kovoje prieš terorizmą; tai rimtas požiūris į tos valstybės prezidentą, kuris yra toks pat karo nusikaltėlis kaip ir jo ginami diktatoriai – nusikaltėlis, kurio nesulaukęs Hagos tribunolas gali nustoti prasmės kaip institucija“, – 2016 metų vasarį rašė Donskis.
Šiandien šie jo žodžiai skamba kaip neišgirstas perspėjimas dėl tikrosios Putino režimo prigimties. Ir būtent šie jo žodžiai šiandien pagrindžia tai, kodėl Vakarai privalo visomis išgalėmis padėti Ukrainai. Juk ir jiems tenka dalis atsakomybės ir kaltės dėl dabartinės situacijos, į kurią atvedė ilgametis nuolaidžiavimas, raudonųjų linijų nepaisymas, ideologinis aklumas ar paprasčiausias godumas.
Dėl puikaus redaktorės B. Garbaravičienės darbo sudėliojant Donskio tekstus tematiniais blokais, filosofo vėlyvoji publicistika prabyla skaitytojui ragindama jį apmąstyti žmogaus teisių, istorinės atminties, empatijos ir modernaus jautrumo formų, gresiančios tironijos ir barbarybės klausimus.
Rabinas Jonathanas Sacksas kadaise rašė apie tai, kuo pranašai skiriasi nuo orakulų. Anot jo, orakulai džiaugiasi atspėję ateities įvykius, o pranašai dėl jų perspėja ir džiaugiasi, jei, išgirdus tuos perspėjimus, jų piešiami scenarijai neišsipildo.
Donskis aiškiai seka antrąja tradicija. Jo tikslas ne didžiuotis taikliomis prognozėmis ar lieti apmaudą, kad buvo neišgirstas, o padėti skaitytojui susivokti, ypač užčiuopiant tamsiąsias šiandienos sroves, ir paskatinti jį prisiimti atsakomybę, kad tos srovės nepaskandintų mūsų visuomenės laivo.
Matematika mūsų gyvenime
Visi, kam teko laimė pažinti L. Donskį, puikiai žino jo ne tik kaip filosofo, publicisto, tačiau ir pedagogo talentą. Štai ir Šeteniuose, Nobelio literatūros premijos laureato Czeslawo Miloszo gimtinėje, išdygęs jo namas buvo projektuojamas taip, kad galėtų priimti ir studentus. Tad su šia švietėjiška misija susijusi ir kita mano aptariama knyga – pasakotojos Louise Guillemot ir iliustratorės Annos Griot bendras darbas „Pitagoras ir pabėgę skaičiai“. Tai Dainos Habdankaitės versta knygelė iš leidyklos „Phi knygos“ serijos „Mažieji Platonai“, skirtos skaitytojams nuo 9 iki 99 metų. Serijoje jau išleistos knygos, supažindinančios su tokių filosofų kaip Sokratas, Descartes`as, Nietzsche, Kierkegaardas, Heideggeris, Arendt idėjomis.
Knyga „Pitagoras ir pabėgę skaičiai“ visų pirma yra skirta tokiems kaip aš, kurie nejaučia didelės meilės matematikai, dažnai keldavo ar tebekelia klausimus, o kam man viso to prireiks gyvenime, ir mano, kad skaičiai reikalingi tik karvėms ar pinigams susiskaičiuoti. Būtent prieš tokį savo traktavimą sukilę skaičiai vieną dieną ima ir pabėga palikdami žmones gyventi visiškame chaose.
Tokia pasakojimo kulminacija atveda mus prie susitikimo su pačiu Pitagoru, kurio teoremą neabejotinai buvome iškalę mokykloje ir veikiausiai vieną iš nedaugelio prisimename ir šiandien nebūdami matematikai.
Pitagoro lūpomis visiems mažiems ir dideliems skaitytojams atskleidžiamas ne tik skaičių vaidmuo mūsų gyvenime. Kalbama apie tai, kas gi apskritai yra filosofija ir kuo ji skiriasi nuo paprasčiausio aklo taisyklių ir tiesų perėmimo siekiant pakeisti savo gyvenimą ar tiesiog papliurpimo apie gyvenimą. Svarstoma, kas gi yra žmogus – ta ribota būtybė, vis tik galinti peržengti savo ribotumą.
Man labai įstrigo Pitagoro ištarmė apie tai, kad kiekvienas miestas turi savo kūną ir sielą, kuri atsispindi tame, kaip miestiečiai supranta, kas gi yra „žmonės, jų žmogiškasis gyvenimas, jų harmonijos ir teisingumo troškimas“.
Kaip ir visas kitas „Mažųjų Platonų“ knygas, šią knygą galima skaityti vienumoje, tačiau ypač tinka skaityti draugėje, ypač jei prie mažojo Platono jungiasi vyresnis, galintis palydėti savo jaunąjį bičiulį pažinimo kelyje.
