Kiekvienąkart kulniuodamas į darbą Rūdininkų gatve praeinu pro grindinyje ties aštuntuoju namu įmūrytą atminties akmenį, primenantį, kad kadaise čia Žydų realinę gimnaziją lankė Paneriuose Holokausto metais nužudytas Icchokas Rudaševskis – berniukas, palikęs ateities kartoms gete rašytą savo dienoraštį. Teigiama, kad dabar visame pasaulyje yra net 75 tūkst. tokių atminimo akmenų, skirtų šiandienos kartoms priminti apie ten gyvenusius žydus.
Donato Puslio knygų apžvalga transliuota LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“:
Knygoje „Šviesos ir tamsos enciklopedija“, kurią iš norvegų kalbos vertė Rūta Mataitytė, o išleido „Balto“ leidybos namai, Simonas Strangeris pasakoja, kad vokiečių menininką Giunterį Demnigą imtis atminimo akmenų projekto įkvėpė žydiškoji filosofija.
Ji skelbia, kad žmogus miršta dukart – „pirmą kartą – kai liaujasi plakusi širdis, o smegenyse nutrūksta nerviniai signalai, panašiai kaip mieste dingus elektrai“. Ir antrą kartą – „po penkiasdešimties, šimto, o gal keturių šimtų metų, kai mirusiojo vardas paminimas, perskaitomas ar prisimenamas patį paskutinį kartą“.
Tik tada, anot Strangerio, „žmogaus visiškai nebelieka ir jis išnyksta iš žemiškosios būties“.
Knygos „Šviesos ir tamsos enciklopedija“ pasakojimas taip pat prasideda nuo vieno iš atminimo akmenų, kuris Norvegijos Trondheimo mieste yra skirtas Falstado stovykloje nacių ir jų bendrų nužudytam Hiršui Komisarui. Hiršas Komisaras – autoriaus žmonos prosenelis, tad ir knyga yra siekis iš įvairiausių atsiminimų skiautinių, archyvuose saugomų dokumentų atkurti šeimos istoriją ir taip atsakyti į dešimtmečio sūnaus užduotą klausimą – kodėl Hiršas buvo nužudytas?
Pasakotojas neapsiriboja tik precizišku faktų sudėliojimu, tačiau žengia toliau ir empatiškai bando įsijausti į tai, ką iš savo kasdienybės išrautas parduotuvės „Viena-Paryžius“ savininkas Hiršas turėjo išgyventi Falstado kalinių stovykloje. Tai alinantis, dažnai beprasmis darbas, pastanga prieš fiziškai nužudant žmogų jį palaužti ir sunaikinti dvasiškai.
Sekdamas savo šeimos pėdsakais, Strangeris atkeliauja iki „Banditų vienuolyno“ – namo pačioje Trondheimo miesto širdyje, Jonsvano gatvėje 46. Šiame name okupacijos metais šeimininkavo vienas liūdniausiai pagarsėjusių Norvegijos nacių pakalikų Henris Oliveris Rinanas. Po karo šiame name įsikūrė jau Hiršo Komisaro sūnus Gersonas su šeima.
Kas Holokaustą išgyvenusią žydų šeimą paskatino apsigyventi name, kurio sienos persisunkusios ten kalintų, kankintų ir nužudytų žmonių kančiomis? Ir ar šis namas yra vienintelė sąsaja tarp Rinano ir Komisarų? O gal Rinanas ir jo sėbrai prisidėjo prie Hiršo įkalinimo, kurio viena iš priežasčių šiandien skamba absurdiškai – klausėsi BBC radijo ir savo aplinkoje platino ten skelbiamas žinias?
Strangeris knygoje analizuoja blogio tapsmą. Kaip Rinanas, vaikystėje ir paauglystėje kentęs patyčias, nepriteklių, izoliaciją nuo savo bendraamžių, jautęs nevisavertiškumą dėl žemo ūgio ir neproporcingai didelės galvos, tapo myriop nuteistu karo nusikaltėliu? Ar blogį galime paaiškinti išorinėmis aplinkybėmis, kurias teko pakelti konkrečiam žmogui? O gal priežastis glūdi ir liguistame troškime pritapti, susilieti su minia, tapti reikšmingam, bijomam? Rinanas siekė galios ir kartu neapkentė, o gal veikiau bijojo net menkiausio iššūkio, kuris būtų paskatinęs suabejoti jo sunkiai išsikovotu statusu. Be to, kaip kasdienės įprastos socialinės ir politinės tvarkos subyrėjimas suteikia galimybę suvešėti blogiui?
Knyga palieka mus su klausimais: ar mes esame pajėgūs suvokti blogio prigimtį ir kas apskritai per padaras yra žmogus, pajėgus patiems kilniausiems žygdarbiams ir kartu patiems kraupiausiems nuopuoliams? Štai ir „Šviesos ir tamsos enciklopedijoje“ mes regime tiek tėvynę ir savo artimą pardavusius kvislingus, tiek josingus – pasipriešinimo kovotojus, kurių pavadinimas kilo iš vokiečių patirto pralaimėjimo prie Josingo fiordo, kai norvegų kovotojams pavyko įsiveržti į nacių karinį laivą ir iš jo išlaisvinti 300 belaisvių iš Anglijos.
„Šviesos ir tamsos enciklopedija“ iš Norvegijos ir vienos konkrečios šeimos perspektyvos leidžia pažvelgti į XX amžiaus istoriją. Nuo pabėgimo iš pogromų siaubiamos carinės Rusijos iki klausimo: ką reiškia būti žydu po Holokausto?
Antroji šios apžvalgos knyga nuveda mus į Panerius, kur masinėje kapavietėje atgulė nacių bei vietinių bendrų nužudytas penkiolikmetis Icchokas Rudaševskis. Paneriai – didžiausia pagal aukų skaičių Holokausto vieta Lietuvoje. Kartu tai ir didžiausia Vilniaus lenkų žudynių vieta. Paneriuose nacių okupacijos metais buvo žudomi ir romai, lietuviai, Raudonosios armijos karo belaisviai.
Istorikas, publicistas Zigmas Vitkus, beje, pats dirbęs Panerių memoriale, savo knygoje „Atminties miškas. Paneriai istorijoje, kultūroje ir politikoje“, kurią išleido leidykla „Lapas“, pasakoja, kaip tarpukario kurortinė vieta tapo smurto kraštovaizdžiu ir kaip galiausiai buvo siekiama įpaminklinti šią erdvę, kad ji dabarties ir ateities kartoms tarnautų kaip tragiškos istorijos priminimas. Būtent ne tai, kas vyko, o kaip mes skirtingais laikotarpiais prisimename tuos įvykius ir yra pagrindinis Vitkaus tyrimo objektas.
Knygą sudaro penki skyriai, kiekvienas žymi tam tikrą santykio su Paneriais lūžį. Nuo stalinizmo eros, kai Holokausto aukos buvo nuasmenintos ir režimo pasisavintos kaip tarybiniai piliečiai, iki Nepriklausomybės, kai fiksuojame pastangą Panerių aukas traktuoti ne tik kaip kažkieno kito netektį, tačiau ir savo bendrapiliečius, ir kai iškyla moralinė pareiga kalbėti apie mūsų pačių tautiečių atsakomybę už bendrininkaujant su nacių okupantais įvykdytus nusikaltimus. Ar 1988 m. ištarti literatūrologo Virginijaus Gasiliūno žodžiai, kad išmokę kentėti su kita tauta tapsime laisvesni jau tapo tikrove?
Kaip kinta Panerių vieta mūsų istorinėje atmintyje? Kodėl Stalino laikais Panerių buvo net savotiškai gėdijamasi, nes ši vieta neįsipaišė į pastangas kurti herojišką kovotojų ir nugalėtojų prieš fašizmą mitą? Kaip kito Holokaustą išgyvenusios žydų bendruomenės santykis su Paneriais? Kodėl sovietinės okupacijos metais Kauno IX fortas buvo traktuojamas kaip strategiškai palankesnė vieta istoriniai atminčiai formuoti nei Paneriai? Kodėl Panerių memorialo kūrimas truko taip ilgai ir kaip prie to prisidėjo ne tik lėšų stygius, tačiau ir kylanti geopolitinė įtampa tarp Sovietų Sąjungos ir Izraelio? Kaip Paneriuose sugyvena skirtingų tautinių grupių atmintis ir kaip ji kartais instrumentalizuojama šiandienos politinėms reikmėms? Ką apie šiandienės Lietuvos rūpinimąsi Paneriais atskleidžia tai, kad 2021 m. ten esančiame memoriale dirbo tik trys darbuotojai, atliekantys tiek tyrėjų, tiek gidų, tiek sargų funkcijas? Visą šią puokštę klausimų Vitkus analizuoja savo monografijoje.
Vitkus meistriškai vedžioja skaitytoją po atminties mišką, taip skatindamas ne tik geriau suvokti Panerius, bet ir suprasti pačius save bei kintantį mūsų santykį su istorija, su skirtingomis tautinėmis bendruomenėmis. Autorius netampa akademinio žargono vergu ir čia jam smarkiai padeda žurnalistinio darbo patirtis. Kartu Vitkus išlaiko moksliškumo rėmus, o jo metodologinė prieiga yra naudinga medžiaga visiems, kurie patys norėtų ryžtis tirti istorinę atmintį.
Donato Puslio knygų apžvalga transliuota LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“:
