Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas Martynas Budraitis dirba savanoriu organizacijoje „Stiprūs kartu“ ir padeda ukrainiečiams pabėgėliams pasiekti Lietuvą, čia jiems suranda būstus. „Jie nusiteikę ryžtingai, labai vertina pagalbą, nori kuo greičiau pradėti dirbti“, – LRT.lt pasakoja M. Budraitis.
Šią veiklą M. Budraitis pradėjo nuo vasario 27 d. ir skiria tam visus rytus ir vakarus. Kaip pasakoja pašnekovas, yra duomenų bazė, kur registruojami besikreipiantys pagalbos ir tie, kurie siūlo priimti žmones į savo namus ar turi laisvą plotą: „Skaitai pagalbos ieškančių anketas, tada skambini. Sužinai jų buvimo vietą, pasitikslini vaikų skaičių, amžių, pagal tuos duomenis ieškai jiems gyvenamosios vietos.“
M. Budraitis teigia palaikantis ryšį per visą pabėgėlių kelionę: „Vis parašau, paklausiu, kur yra, kokia situacija. Pavyzdžiui, važiavo žmonės iš Nikolajevo per Moldovą, nežinojo, kur toliau dėtis, todėl ieškojau per feisbuką, per grupes, kas gali ten padėti. Dabar jie jau Kaune pas gimines.“
Jis pasakoja apie šeimą su 4 vaikais, prie kurios prisijungė ir brolio šeima, iš viso – 9 žmonės: „Irgi pakeliui vis pasiteirauji, kas, kaip, kur. Jie norėjo būti visi kartu.“ Atsirado vieta Trakuose ir priėmė kartu visus. Po to į M. Budraitį kreipėsi tų, kuriems padėjo įsikurti, draugai, giminės, irgi prašė pagalbos: „Toks logistikos koordinavimas.“
„Matai tas bėdas, girdi. Kiekviena istorija kitokia“, – teigia M. Budraitis. Jis pasakoja apie moterį, kuri iš Bučos, miesto šalia Kyjivo, važiavo su pagyvenusiu tėvu ir 6 metų vaiku. Jie tris dienas keliavo iki Varšuvos, ten M. Budraitis jiems rado būstą: „Tėvas nenori kalbėti rusiškai, kalba tik ukrainietiškai, ne viską suprantu, bet jos brolis, likęs Ukrainoje, tarpininkavo. Radau nakvynę Varšuvoje, paskui vietą autobuse, vakar vakare radau Vilniuje šeimyną, kuri juos priėmė.“
Kartais M. Budraičiui paskambina Lietuvoje jau įsikūrę ukrainiečiai, teiraujasi informacijos, dėl įdarbinimo, prašo paieškoti skelbimų. „Jie nusiteikę ryžtingai, labai vertina pagalbą, nori kuo greičiau pradėti dirbti, kad galėtų sumokėti bent už komunalinius mokesčius. Darbas su pabėgėliais reikalauja dėmesio ir susikaupimo“, – tikina Nacionalinio dramos teatro vadovas.
Kolega iš Ukrainos, Marijos Zankoveckos nacionalinio teatro Lvive vadovas, M. Budraičiui sako: „Visko gauname, visko turime, vienintelis tikslas – nugalėti priešą.“
Anot M. Budraičio, Lenkija yra geriau pasiruošusi priimti pabėgėlius nei Lietuva. Pasak jo, ten jau kitą dieną pabėgėliai kviečiami į lenkų kalbos kursus, o į Lietuvą atvykusieji patys jų ieškosi, tačiau M. Budraičio žiniomis, tokie lietuvių kalbos kursai pabėgėliams nėra organizuojami.
„Atvažiuoja įvairūs žmonės, įvairaus išsilavinimo, daugiausiai – turintys kokį nors ryšį su Lietuva. Dažniausiai tai yra lietuvių draugai, pažįstami“, – pasakoja teatro vadovas.
Anot M. Budraičio, yra tokių, kurie buvo atvažiavę čia, bet vėliau emigravo į Vokietiją: „Dėl socialinės sistemos, dėl to, kad valstybė turtingesnė, galų gale ji – toliau nuo Ukrainos. Vieni važiuoja netoli, kad galėtų greičiau grįžti, kiti galvoja, kad karas Lietuvą irgi pasieks, ir keliauja į tolimesnes šalis. Didžioji dalis galvoja, kad galės tuoj grįžti.“
Anot M. Budraičio, vieni sako, kad per sieną praleidžia labai greitai, kiti pasakoja, kad stovi minios, šąla naktį ir jų nepraleidžia.
„Bet jaučiama didžiulė įvairių žmonių, organizacijų pagalba, feisbuke susikūrė grupių visai be jokių didelių reklamų. Nuolat kursuoja autobusai iš Lvivo į Lenkiją. Jaučiasi didžiulis susitelkimas, norint padėti tiems žmonėms. Tai gerai nuteikia. Jauti žmonių susivienijimą bendram tikslui“, – tikino pašnekovas.
Kita vertus, pripažino, kad atvejų būna įvairių: „Pabėgėliai dažnai ieško nuomos, nes ilgą laiką kitoje šeimoje gyventi sudėtinga. Nuomininkai, išgirdę, kad tai žmonės iš Ukrainos, kartais atsisako nuomoti.“
