Menininkei Laisvydei Šalčiūtei kalbėti nepatinka, nes ji mąsto akimis, galvoja vaizdais. Tam, kad sudėtų mintis į žodžius, turi ruoštis iš anksto. Grafikė, tapytoja ir instaliacijų kūrėja LRT RADIJUI sako norinti, kad jos kūrinių žiūrovas susimąstytų apie nuolatinį žmogaus norą keisti pasaulį. Pasak jos, pasaulis visai nenori būti keičiamas – jis nori būti mylimas!
L. Šalčiūtė pirmą savo parodą pristatė dar prieš 30 metų gimtajame Kaune. Šiandien Laisvydė yra puikiai žinoma kūrėja, gruodžio mėnesį įvertinta Liuksemburgo meno premija, o MO muziejuje šiuo metu galima pamatyti Viktoro Butkaus filmą apie L. Šalčiūtės darbo užkulisius.
„Europos pagrobimas“ – tarp geriausių darbų
Liuksemburgo meno premija yra kasmetinė tarptautinė meno premija, kurią gali gauti visi menininkai iš viso pasaulio. Tiesa, norint į ją pretenduoti, būtina dalyvauti konkurse. Premiją gavusi L. Šalčiūtė pasakoja, kad šitą konkursą organizuoja privatus muziejus „Pinacothèque“, esantis Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje.
„Prizinis fondas šiemet buvo 80 tūkst. eurų. Pusė šios sumos atiteko trims konkurso finalininkams, tarp jų esu ir aš. Pirmos dvi vietos yra brazilės ir kanadiečio. Jie abu pristatė fotografijas. Trečią vietą laimėjo mano kūrinys – tapybos darbas „Europos pagrobimas“, sukurtas 2019 metais“, – sako menininkė ir pateikia dar vieną faktą, jog dėl premijos iš viso šiais metais varžėsi 639 menininkai iš viso pasaulio.
Taip pat skaitykite
Grafikė sako labai besidžiaugianti, kad jos darbas buvo pastebėtas ir atrinktas iš tokios gausybės darbų. „Šito konkurso žiuri tikrai turėjo daug darbo iš tų 639 darbų atrinkti tik tris. Aš labai džiaugiuosi, kad patekau tarp tų trijų menininkų, – šypsosi pašnekovė. – Turbūt ir Lietuvai dėl to visai smagu.“
LRT.lt primena, kad „Pinacothèque“ muziejaus premijos kasmet skiriamos dailininkams, kurių kūryba turi įtakos šiuolaikiniam menui. Jomis siekiama atskleisti naujus talentus ir suteikti jiems galimybę padaryti karjerą.
Įkvėpimo semiasi iš graikų mitų
Sėkmę ir pripažinimą Liuksemburge pelnęs „Europos pagrobimas“ yra sukurtas remiantis graikų mitais, sako kūrėja. Pasak jos, darbas kurtas specialiai Italijoje esantiems Mantujos kunigaikščių Gonzagų rūmams, o konkrečiau – ten esančio muziejaus organizuotai parodai.
„Šis darbas buvo kuriamas, kad kalbėtųsi su kadaise Mantujos rūmuose kūrusiu žymiuoju Rubensu (garsus 17 amžiaus flamandų tapytojas, Europos baroko atstovas, žymus to meto diplomatas ir eruditas Piteris Paulius Rubensas, – LRT.lt). Paskui maniškis kūrinys parodos metu eksponuotas netoli Rubenso kūrinio. Vienas iš mano paveikslo motyvų yra Rubenso tapybos darbo tokiu pat pavadinimu vizualinė citata. Jeigu konkrečiai, tai jautis, ant nugaros nešantis Europą. Kalbant trumpai, šitame tapybos darbe yra vaizduojamas graikų mitas.
Nuo senų laikų žmonija pasakomis kaip universalia kalba išreiškė savo dvasines ir gyvenimiškas patirtis. To savo menu siekiu ir aš.
Graikų mitologijoje Europa buvo Finikijos karaliaus Agenoro ir Telefasos duktė. Trumpai tariant, Dzeusas pamatė Europą, įsimylėjo ir nusprendė ją pagrobti. Jis pasivertė baltu jaučiu, išniro iš jūros ir prisiartino prie Europos. Europa, pamačiusi jautį, priėjo prie jo, jį apkabino, pabučiavo ir juokais atsisėdo ant jo nugaros. Jautis puolė į jūrą. Dzeusas merginą nusiplukdė į Kretą, ten pasirodė jai savo dieviškuoju pavidalu ir jie susilaukė trijų sūnų“, – išsamiai kūrinio „Europos pagrobimas“ atsiradimą dėsto L. Šalčiūtė.
Šiuolaikiškai pasakoja archajiškas istorijas
Religija, mitologija ir menas yra labai susiję tarpusavyje, sako pašnekovė. Anot jos, visi jie pasakoja istorijas apie žmonių tarpusavio santykius, kalba apie jausmus ir siekia paaiškinti pasaulį kaip tam tikrą visumą.
Savo darbais kuriu naujus pasakojimus, remdamasi ir senais meistrais, ir internete rastomis atsitiktinėmis intriguojančiomis fotografijomis, ir tekstų nuotrupomis, – taip tarsi perkonstruoju savo santykius su mane supančia aplinka.
„Aš savo mene būtent ir domiuosi istorijų pasakojimu, – tikina ji. – Nuo senų laikų žmonija pasakomis kaip universalia kalba išreiškė savo dvasines ir gyvenimiškas patirtis. To savo menu siekiu ir aš – išreikšti savo pastebėjimus ir patirtis. Savo darbais kuriu naujus pasakojimus, remdamasi ir senais meistrais, ir internete rastomis atsitiktinėmis intriguojančiomis fotografijomis, ir tekstų nuotrupomis, – taip tarsi perkonstruoju savo santykius su mane supančia aplinka. Man tai kaip intelektualinis žaidimas, tam tikras savotiškas nuotykis.“
L. Šalčiūtės „Europos pagrobime“ galima pažinti ne tik iš senovės Graikijos mitų atėjusius baltą jautį ir Europą, bet ir šių laikų ženklus, kaip antai buvusį Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą Donaldą Trumpą, stovintį kairiajame paveikslo kampe, ar padangėje skraidantį kitą jautį, kuris vaizduojamas išdarinėtas kaip mėsos patiekalas.
Kūrinių iš anksto neplanuoja
Šiuolaikinių detalių integravimas į archajišką pasakojimą – tokia ir yra mano kūrybos strategija, tikina menininkė.
„Aš susigalvojau tokį kūrybos metodą: kompiuteryje kolekcionuoju internete rastus įvairiausius šiuolaikinius vaizdus, kurie man kartais atrodo truputėlį komiški. Kai kuriu naują darbą, tiesiog atsidarau savo kompiuterio katalogus ir peržvelgiu, kokius vaizdus esu ten išsisaugojusi. Intuityviai parenku tuos paveikslėlius ir panaudoju, kurdama naują darbą.
Tai yra ir įvairiausios literatūrinės citatos, posakiai, poezijos ištraukos. Tuomet sudėjusi iš skirtingų vietų paimtus ir kuriam laikui pamirštus vaizdus bei tekstus paradokso principu, paderinusi į vieną, šiuo atveju paveikslo, erdvę, gaunu naują prasmę, naują pasaką, kuri man pačiai įdomi“, – su savo kūrybos specifika supažindina tapytoja.
Pasaulis visai nenori būti keičiamas, stekenamas. Jis nori būti mylimas iš didžiosios raidės – plačiąja prasme mylimas ir tausojamas, kaip ir mes visi.
Laisvydė savo kūrinių neplanuojanti iš anksto – visas siužetas paaiškėja tik pačiame darbo užbaigimo etape. Anot jos, kurti iš anksto suplanuotą kūrinį būtų neįdomu. „Kai pradedu kurti ir matau tą baltą drobę, aš nežinau, kas ten bus. Nežinau iki pat galo. Pats siužetas paveikslui išryškėja tiktai pačiame gale kūrybos, kai paveikslas būna užbaigtas, nes jeigu žinočiau iš anksto, man būtų neįdomu. Negalėčiau prisiversti“, – atvirauja instaliacijų kūrėja.
Menininkė stebisi jaunų žmonių noru pakeisti mus supančią visumą. Norėčiau, kad mano kūrinių žiūrovas susimąstytų apie nuolatinį žmogaus norą keisti pasaulį, sako ji. „Turbūt būtų neblogai susimąstyti, kad pasaulis nenori būti keičiamas! Vis ateina nauja karta žmonių ir sako: mes pakeisime pasaulį. Ir taip karta iš kartos. Man atrodo, kad pasaulis visai nenori būti keičiamas, stekenamas. Jis nori būti mylimas iš didžiosios raidės – plačiąja prasme mylimas ir tausojamas, kaip ir mes visi“, – įsitikinusi grafikė, tapytoja ir instaliacijų kūrėja L. Šalčiūtė.
Viso interviu su L. Šalčiūte klausykitės radijo įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
