Praradę kalbą ir didžiąją dalį folkloro, Lietuvos totoriai sugebėjo išsaugoti autentiškas religines apeigas ir papročius

Religija Lietuvos totoriams tiek anksčiau, tiek dabar yra svarbi kultūrinės tapatybės dalis. Anot musulmonų dvasininko muftijaus Romo Jakubausko, būtent religija šiai etninei grupei padėjo išlikti. Religija, apeigos, tradicinės šventės yra geriausiai totorių išsaugoti identiteto atributai, LRT KLASIKAI sako jis.

LRT KLASIKOS ciklas „Lietuvos totorių istorijos“ – tai pasakojimai, skirti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metams. Šį kartą pristatome pokalbį su musulmonų dvasininku muftijumu Romu Jakubausku. Lietuvos musulmonų muftijus pasakoja apie Lietuvos totorių religiją, dvasines vertybes ir jų panašumus su katalikybe.

Anot R. Jakubausko, negausi totorių bendruomenė Lietuvoje iki šių dienų stengiasi išsaugoti identitetą. Blaškomi istorijos vėjų Lietuvos totoriai prarado kalbą, keitėsi dainos, drabužiai, folkloras. Bene autentiškiausiai ši bendruomenė išsaugojo religiją, tvirtina Lietuvos musulmonų muftijus.

„Žinome, kad totorių kalbą, kurią atsinešė į šias žemes, jie prarado jau XVII a. viduryje. Tradicijos, gal ir rūbai, ir dainos, folkloras laikui bėgant išnyko. Vienintelis dalykas, kas juos išlaikė [kaip bendruomenę], tai, be abejo, religija ir visos su ja susijusios šventės, apeigos. Religinės šventės tapo tarsi kultūros dalimi, kurią tiek šimtmečių totoriai puoselėja šiose žemėse“, – sako R. Jakubauskas.

Romas Jakubauskas | BNS nuotr.

Kaip akcentuoja muftijus, Lietuvos totorių religija – labai sąžiningai išlaikytas islamas. „Be kokių nors įtakų ir pakraipų. Vienose šalyse labiau paplitęs sufizmas, kitose dar kas nors, o Lietuvoje yra toks grynas variantas, kurį tiek daug šimtmečių mūsų protėviai saugojo, sąžiningai jo laikėsi“, – pasakoja jis.

Pasak R. Jakubausko, gyvendami krikščioniškoje valstybėje, Lietuvos totoriai nepasidavė daugumos religijai.

Pasaulio Krymo totorių kongreso vykdomojo komiteto posėdis Seime | BNS nuotr.

„Iš tikrųjų religinės apeigos visiškai nepasikeitė. Taip, tam tikri dalykai pamažu išnyko – periodiškumas, maldų pastovumas, tačiau tai galima suprasti, nes praėjo labai daug laiko, o ir atstumas nuo islamo pasaulio gana nemažas, – sako totorių dvasininkas. – Tačiau tokio susipynimo su kitomis religijomis tikrai nėra.

Tiesa, atsirado naujų tradicijų: kapų lankymas, žvakių statymas ar gėlyčių sodinimas. Tai tikrai yra naujiena. To žmonės anksčiau nedarydavo. Tačiau ir katalikai taip nedarydavo. Taigi galima surasti tam tikrų naujų tradicijų, tačiau per visus tuos šimtmečius totorių religija ir ideologija su kitomis nesusipynė. Bent jau aš to nematau.“

Istorijų namai lankytojus kviečia susipažinti su autentiškais kelių šimtų metų senumo totorių rankraščiais | A. Baltėno/LNM nuotr.

Religinės praktikos, padėjusios sutelkti Lietuvos totorių bendruomenę, išlaikyti kultūros identitetą, kaip sako muftijus, pirmiausia – maldos.

„Tos kasdienės maldos labai gražiai buvo surašytos į vadinamuosius chamailus arkitavus. Tai knygos, kuriose išsaugota išmintis, religinės apeigos, šventės ir visa, kas susiję su žmogaus gyvenimu“, – dėsto R. Jakubauskas.

Totorių gatvė Vilniuje | BNS nuotr.

Chamailuose arkitavuose nugulė ir žmogaus gimimo, santuokos bei mirties statistika. Pasak dvasininko, kad totoriai laikosi savo tikėjimo papročių, jis matęs dar vaikystėje iš mamos ir močiutės, kurios kas rytą ir prieš miegą ištardavo tam tikrus maldos žodžius.

„Prieš miegą būtinai kelias maldeles pasakydavo, – prisimena muftijus. – Namo kampe buvo toks, kaip čia pavadinus, žalias kampelis, kur kabėdavo Mekos ir Medinos paveikslėlis, buvo padėtas Koranas. Pagarbioje vietoje, aukščiau. Kabėdavo maldos kilimėlis arba būdavo kampelis, kur sudėti kilimėliai maldai, ten buvo meldžiamasi. Taip pat maistą palaimindavo prieš valgant. Po maisto taip pat dėkodavo Aukščiausiajam. Šios tradicijos iki šiol gyvos. Aišku, sovietiniais laikais daug kas, deja, buvo prarasta, tačiau tradicijos vis dar yra gyvos.“

Koranas | Adli Wahid/Unsplash nuotr.

Anot dvasininko, lietuviui katalikui ar kitą tikėjimą išpažįstančiam žmogui totorių dvasinės praktikos neturėtų atrodyti labai egzotiškai, nes tiek musulmonų, tiek krikščionių dvasinės vertybės labai panašios. Vis dėlto nuostabą gali kelti, pavyzdžiui, tokios tradicijos kaip gyvulių aukojimas.

„Tai yra aukojimo šventė, kur aukojami gyvuliai. Paskui ta mėsa dalijama kaip labdara: sau dalis ir paskui išdalinama kitiems, kad šventė būtų visų, kad visi pasidžiaugtų, būtų pilni, sotūs tą dieną ar kelias dienas, – pasakoja muftijus. – Šiais laikais tai yra daroma skerdyklose pagal visas higienos taisykles. Tai čia tikrai ne problema. Toks ritualinis skerdimas vis dėlto yra išsaugotas.“

Pašnekovas pastebi, kad dažnam lietuviui kliūva tai, kad totorės rišasi skareles, tačiau jis primena, kad lietuvių moterų nacionaliniuose drabužiuose skarelės taip pat buvo įprastas galvos ir veido apdangalas.

„Daug kam kliūva moterys su skarele, hidžabu. Tačiau jei atkreipsime dėmesį į lietuviškus nacionalinius rūbus, tai moterys atrodė kaip ir musulmonės. Tų pačių tradicijų laikėsi ir krikščionys. Taigi jokios didelės egzotikos čia nematau. Nuostabą keliančių tradicijų tikrai nėra“, – tikina Lietuvos musulmonų dvasininkas muftijus R. Jakubauskas.

Viso pokalbio su J. Jakubausku ir apie tai, kas sukūrė Lietuvos muftiatą, klausykitės radijo įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius

Kaune atidengta atminimo lenta, skirta įvardyti buvusių Totorių vartų bokšto ir Totorių priemiesčio vietą | BNS nuotr.