Nors Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjams, teisininkams broliams Leonui ir Olgierdui Kričinskiams kartu su kitais iniciatoriais ir nepavyko sukurti Krymo totorių valstybės, tačiau šie šviesuoliai itin prisidėjo prie to, kad Lietuvos totorių rašytinis paveldas būtų išsaugotas ir perduotas ateitiems kartoms.
Daugiau nei šešis šimtus metų nuo tada, kai laisva valia apsigyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK), Lietuvos totoriai puoselėja mūsų kraštą, saugo jo istorines vertybes ir intensyviai prisideda prie šalies klestėjimo. Šiandien dar viena ciklo istorija – pasakojimas apie totorių visuomenės ir kultūros veikėjus, teisininkus brolius Leoną ir Olgierdą Kričinskius.
Kultūriniam totorių atgimimui didelę įtaką darė įvairiais istoriniais laikotarpiais Lietuvoje gyvenusios etninės grupės totorių atstovai, tarp jų – žymūs mokslo, kultūros ar meno dalyviai, aktyvūs visuomenės bei valstybės veikėjai, iškilūs karininkai. 20 amžiaus pradžioje vieni aktyviausių totorių atgimimo iniciatorių buvo broliai teisininkai L. ir O. Kričinskiai, jie prieškario Lenkijoje, įskaitant Vilniaus kraštą ir Vakarų Baltarusiją, vadovavo totorių judėjimui.
Abu broliai gimė būsimo generolo Konstantino Kričinskio ir Marijos Kričinskos šeimoje. Mokėsi Vilniaus ir Smolensko gimnazijose ir abudu baigė Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą.
Anot istorikės, profesorės, habilituotos humanitarinių mokslų daktarės Tamaros Bairašauskaitės, kuri daugiausia dėmesio skiria bajorų luomo ir Lietuvos totorių istorijai, Leonas ir Olgierdas pasirinko ne karininkų, bet teisininkų karjerą, kuri buvo kupina įvairios visuomeninės bei totorių atgimimą skatinančios veiklos.
„Totorių šeimose jau 19 a. pab.–20 a. pr. buvo susiformavusi nuostata vaikus leisti į aukštąsias mokyklas. Jų tėvas buvo generolas leitenantas. Jis buvo baigęs ir kadetų korpusą, ištarnavo iki aukšto laipsnio, kaip ir visai nemaža totorių dalis, mat Rusijos imperijos laikais kai kurie totoriai iš tikrųjų rinkosi karininko profesiją ir šiokią tokią karjerą yra padarę.
Broliai Kričinskiai pasirinko teisininko profesiją. Man atrodo, kad jų motinos brolis irgi buvo teisininkas, dirbo valdančiajame Senate, viename iš departamentų, susijusių su teisiniais dalykais. Tai gali būti, kad šeimoje jau tam tikros nuostatos susiformavo, – sako ji. – Taigi, abu broliai baigė tą patį fakultetą. Tik vienas jų baigė anksčiau, o kitas vėliau, mat tarp brolių yra trejų metų amžiaus skirtumas.“
Leonas ir Olgierdas turėjo dar vieną brolį – jauniausiąjį, jis buvo vardu Anatolis. Jis, pasak pašnekovės, pasirinko būtent karininko profesiją. Vis tik istorikė sako pasigendanti daugiau informacijos apie jauniausiąjį Kričinskį.
„Jis mokėsi karo inžinierių aukštojoje mokykloje. Bet vėliau jo likimas kažkaip pasisuko taip, kad neliko pėdsakų. Jo pėdsakai dingsta tarpukario Varšuvoje ir, galbūt, jeigu labai gerai juo pasidomėtume, ką nors galima būtų rasti. Tačiau niekam neatėjo į galvą tai padaryti arba gal tiesiog tikrai neliko kokių nors dokumentų ar bylų. Kažkaip šitoje istorijoje pranyksta brolis karininkas“, – sako profesorė T. Bairašauskaitė.
Broliai L. ir O. Kričinskiai, dar studijuodami Teisės fakultete, tapo Sankt Peterburgo studentų musulmonų būrelio įkūrimo iniciatoriais. Istorikė T. Bairašauskaitė patvirtina, kad broliai, būdami studentai, buvo labai aktyvūs.
„Juk jie subūrė besimokančių Peterburgo aukštosiose mokyklose musulmonų būrelį. Būtent Lietuvos totorių būrelį. Na, jame buvo ir Lenkijos, Baltarusijos bei Ukrainos totorių, kurie mokėsi Peterburge, – pasakoja Vytauto Didžiojo universitete (VDU) ir Lietuvos istorijos institute habilitacinį darbą „Lietuvos totoriai XIX amžiuje“ apgynusi profesorė. – Tame būrelyje broliai buvo labai aktyvūs. Jie turėjo planų netgi pradėti tyrinėti savo tautos praeitį. Taip ir vėliau darė – L. Kričinskis rinko medžiagą, bibliografiją apie tai vėliau parengė.“
L. Kričinskis 1918-ųjų pradžioje kartu su Lenkijos ir Lietuvos totorių bendruomenės atstovais bandė padėti Krymo totoriams įkurti nepriklausomą valstybę. Prie šios iniciatyvos taip pat prisijungia brolis Olgierdas.
„Broliai Kričinskiai buvo jauni žmonės tuo metu. Vienas iš jų tapo Krymo Respublikos vidaus reikalų ministerijos kanceliarijos direktoriumi. Vėliau persikėlė į Azerbaidžaną, žlugus tai pirmai respublikai. Jis taip pat vadovavo kanceliarijai. Broliai dalyvavo ir tam tikrų teisinių aktų rengimo procese. Galima sakyti, kad jie buvo kartu su visais. Jų gyvenime šitas faktas suvaidino didelį vaidmenį, nes jie iš tikrųjų dalyvavo Nepriklausomų valstybių kūrime, ir būtent ten, kur gyveno musulmonai, totoriai“, – sako istorikė.
O. Kričinskis dalyvavo aptariant Azerbaidžano, Sakartvelo ir Armėnijos teisinius ginčus. Vis tik jo parengto nutarimo nespėta priimti dėl Raudonosios armijos įsiveržimo į Azerbaidžaną. 1920-ųjų pavasarį abudu broliai grįžo į Vilnių, toliau vystė teisinę veiklą, aktyviai rūpinosi totorių kultūros ir švietimo puoselėjimu.
Žlugo Rusijos imperija, ir jiems teko aplinkiniais keliais grįžti jau į Lietuvą, toliau pasakoja T. Bairašauskaitė. Jei kyla klausimas, Lenkijos ar Lietuvos totoriams jie atstovavo, tai, anot jos, be jokios abejonės, broliai Kričinskiai atstovavo Lietuvos totoriams.
„Tik tiek, kad jų visa veikla vyko tarpukario Vilniuje, kuris tuo metu buvo [okupuotas] Lenkijos. Tai todėl toks susidaro įspūdis, kad jie atstovauja lenkų totoriams, – sako ji. – Tiesa, Lenkijos totoriai čia plėtojo visai nemenką veiklą. Turiu pasakyti, kad nepriklausomoje Lietuvoje taip pat totoriai turėjo savo susibūrimus, ir taip pat bandė užsiimti aktyvia veikla.“
Pašnekovė išskiria Leono indėlį į vadinamąją totorių sąjūdžio veiklą. „Mano akimis žiūrint, jis buvo pats aktyviausias iš šito sąjūdžio. Jis buvo totorių lyderis, veikėjas, nes ant jo pečių buvo spauda, muziejus ir biblioteka. O tai yra kultūrinės institucijos. Jisai buvo iniciatorius. Be jokios abejonės, ne jis vienas visa tai kūrė. Be visa ko, jis dar buvo ir bibliofilas – rinko rankraščius, rūpinosi jais.
Taip pat jis buvo totorių metraščio, kurio vienaip ar kitaip išėjo trys tomai, vyriausiasis redaktorius. Pirmasis ir antrasis tų rankraščių tomai yra straipsnių rinkiniai, kronika. O trečiasis tomas yra Stanislovo Kričinskio monografija „Lietuvos totoriai“. Jis įdėjo labai daug pastangų, kad nepranyktų totorių kultūrinis rašytinis paveldas“, – dėsto profesorė T. Bairašauskaitė.
Nors nebuvo istorikas, L. Kričinskis paliko savo istorinių veikalų, tarp jų – Vilniaus mečetės istorija. „Jis parašė ir labai nemažą studiją apie Lietuvos totorius ir islamo pasaulį, – sako istorikė. – Tai yra tomis temomis, kurios jį domino. Apie totorius amatininkus irgi yra jo toks atskiras leidinukas. Jo straipsnių buvo galima rasti ir tuometinėje spaudoje. Įvairiausios publicistikos. Beje, jisai rašė ne tik totorių istorijos klausimais, bet taip pat ir teisės klausimais. Lygiai taip pat, kaip ir, beje, jo brolis, jie buvo labai aktyvūs šitoje srityje.“
Broliai Kričinskiai kartais pasirašydavo slapyvardžiu – Naiman Mirza Kričinskiai. „Jie pabrėžė savo seną kilmę iš senosios aristokratijos: ar Aukso ordos, ar Krymo aristokratijos. Naimanai buvo tokia gentis. Gal veikiau klanas nei kad gentis Aukso ordoje, kuri vaidino ir užėmė lyderio pozicijas. O mirza yra titulas, kuris tampa pavardės dalimi.
Kričinskiai save vadino ir kunigaikščiais, tačiau reikia suprasti, kad tokiu būdu jie nelaikė savęs kažkokiais valdovais, o veikiau norėjo vėlgi pabrėžti tą senąją savo kilmę, tiesa, iš aukštesnių sluoksnių visuomenės. Tiesiog jie, mano akimis žiūrint, norėjo pabrėžti savo tą tokį išskirtinumą visuomenėje, kuri juos priėmė pirmiausia kaip karius“, – mintimis apie brolius L. ir O. Kričinskius dalijasi istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė T. Bairašauskaitė.
Taip pat skaitykite
Abiejų brolių likimas buvo tragiškas. Leonas 1939-aisiais sušaudytas gestapo Lenkijoje, Pesnicos miške. O Olgierdas 1942 m. Gorkio kalėjime enkavėdistų sprendimu taip pat sušaudytas.
Antrojo pasaulinio karo metais buvo padaryta didžiulė žala Lietuvos totorių tradicijoms ir kultūrai.
Viso pasakojimo klausykitės radijo įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
