Kultūra

2021.12.05 18:37

Meno žodynėlis. Kai nustojame vertinti „gražu–negražu“ ir dalyvaujame kūrinyje: kas yra instaliacija?

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.12.05 18:37

Neretai bet kokia šiuolaikinė skulptūra pavadinama instaliacija. Taip pat juokaujama, kad instaliacijos yra galerijos gesintuvas, radiatorius ir kita infrastruktūra. Bet šie su instaliacija neturi nieko bendro, tad kas iš tiesų yra instaliacija? Kuo ji skiriasi nuo skulptūros? 

„Kad suprastum, reikia pasidomėti, nustoti vadovautis „gražu–negražu“ kategorijomis, o tai tinka ne tik instaliacijoms, bet apskritai šiuolaikiniam vaizduojamajam menui. Tiesa, instaliacijas žiūrovai, suvokėjai dažnai vertina palankiai, nes neretai jos yra interaktyvios: skatinančios judėti erdvėje, įtraukiančios fizinius potyrius, vizualios“, – LRT.lt pasakojo menotyrininkė Aušra Trakšelytė.

Pokalbyje su A. Trakšelyte – apie instaliacijų kilmę, pasipriešinimą ir pasidavimą ir populiarumo priežastis.

LRT.lt tęsia publikacijų ciklą „Meno žodynėlis“. Čia bus pristatyti keli vaizduojamojo meno judėjimai, stiliai ar žanrai, kurių pavadinimus vartojame kasdieninėje kalboje. Kokia meno istorija slypi už frazių „siurrealus sapnas“, „minimalistinis interjeras“ ir kt., polinkio keistą elgesį vadinti performansu?

Taip pat skaitykite

– Kaip, kur ir kodėl atsirado instaliacija?

– Instaliacija, kaip vaizduojamojo meno rūšis, formavosi poparte, environmente, konceptualiajame mene, minimalizme, proceso mene ir kt. Terminas pradėtas vartoti 20 a. 7 deš. menui skirtuose žurnaluose, tokiuose kaip „Artform“, „Arts Magazine“, „Studio International“ ir kt. Norėta apibūdinti kompleksinio pobūdžio vaizduojamojo meno kūrinius. Taip pat tokius, kurie sąmoningai vengė tapti meno rinkos dalimi – parduodamais kūriniais – ir gyvuodavo tol, kol buvo eksponuojami, o paskui likdavo tik dokumentacija. Nuo 20 a. 9 deš. instaliacijų pasipriešinimas meno rinkai išblėso, jos dažnai pristatomos meno institucijose.

Tiesa, užuominų į instaliaciją būta ir anksčiau, pavyzdžiui, rusų konstruktyvisto Elo Lissizky 1923 m. kūrinys „Proun kambarys“ (Proun Room), kuriame dvimatės ir trimatės geometrinės formos sąveikauja viena su kita erdvėje; vokiečių DADA menininko Kurto Schwitterso kūrinių serijos „Merzbau“ (1933) – medinės konstrukcijos, išaugančios iš sienų, ar Marcelio Duchamp`o eksperimentai, kuriais žiūrovai įtraukiami „dalyvauti“ kūriniuose, pavyzdžiui, „Stygos mylia“ (Mile of String, 1942 m.). Taip pat 20 a. 6 deš. Claeso Oldenbergo ir Allano Kaprowo kūriniai.

– Kas yra instaliacija, kuo ji skiriasi nuo skulptūros?

– Instaliacija (angl. installation – įrengimas) yra šiuolaikinio vaizduojamojo meno rūšis. Terminas skirtas dažnai didelio mastelio, įvairių medijų, su eksponavimo vieta susietiems ar su konkrečia vieta susaistytiems kūriniams apibūdinti. Tai kompleksinis kūrinys, kuris susideda iš dažnai daugiau nei vieno elemento, kurie nėra savarankiški, bet plastiškai ir konceptualiai, prasmiškai sudaro vientisą darinį – kūrinį.

Elementai, priemonės, medžiagos – skulptūros, tapybos, piešinio, fotografijos, ready-made, šiuolaikinės technologijos (garso ir vaizdo įrašai, šviesa ir jos efektai), kitos. Skaitmeninių technologijų atsiradimas neabejotinai padarė didelę įtaką šiai interaktyviai vaizduojamojo meno sričiai, suteikdamas menininkams daugybę naujų kūrybinės raiškos galimybių.

Kūrinys dažnai neatsiejamas nuo eksponavimo erdvės, o žiūrovas, suvokėjas kūrinio visumą patiria aktyviai dalyvaudamas kūrinio suvokime – suvokimas vyksta ne vien rega, bet ir klausa, lytėjimu ar uosle bei fiziškai judant erdvėje. Tad suvokėjas ir kūrinys sąveikauja vienas su kitu ir su pačia aplinka. Pritaikant, perkeliant kūrinį į naują, kitą vietą, jame dažnai atsiranda pokyčių.

Instaliacijos menas skiriasi nuo skulptūros ar kitų tradicinių meno formų tuo, kad tai yra kūrinio, erdvės ir suvokėjo santykio patirtis, o ne atskirų, „individualių“ kūrinių demonstravimas. Instaliacijas kuriantys menininkai telkia dėmesį į „pranešimo“ perteikimą kūriniu, o ne į medžiagą, naudojamą jam perteikti.

Instaliacijos pagal raišką būna skirstomos į šviesos, garso, vaizdo instaliacijas ir taip toliau.

– Kas buvo pirmieji žinomi instaliacijų kūrėjai? Kokie dabar yra žymiausi instaliacijų kūrėjai?

– Ikoninių instaliacijų yra sukūrę gerai žinomi menininkai, tokie kaip Josephas Beuysas, Michelangelo Pistoletto, Namas June`as Paikas, Ilja Kabakovas, Danielis Burenas, Bruce`as Naumanas, Billas Viola, Danas Flavinas, kt. Šiandien gerai žinomi instaliacijų kūrėjai yra Carstenas Hölleris, Olafuras Eliassonas, Yayoi Kusama ir daug kitų.

Taip pat skaitykite

– Kada instaliacija pasiekė Lietuvą? Kaip ji atrodė tuomet, kaip dabar? Kas jas kūrė, kas jas kuria dabar nuosekliausiai?

– Kaip ir dauguma kitų vaizduojamojo meno krypčių, instaliacijos Lietuvą pasiekė 20 a. 9 deš. Jas kūrė įvairių sričių menininkai, dažniausiai skulptoriai: Gediminas Akstinas, Nomeda ir Gediminas Urbonai, Svajonė ir Paulius Stanikai, Algis Lankelis, Aidas Bareikis, Žilvinas Kempinas, Vladimiras Tarasovas, „Akademinio pasiruošimo grupė“, „Post Ars“ ir kt.

Minėti menininkai kuria iki šiol, o iš jaunesnės kartos taip pat paminėčiau tokius menininkus, kaip Žilvinas Landzbergas, Robertas Narkus, Jurgis Paškevičius, Laura Kaminskaitė, „Pakui Hardware“, kt.

– Ar instaliacija dabar yra kone populiariausias kūrinys, dažniausiai matomas parodų salėse? Kodėl?

– Instaliacija buvo ir liko populiari kūrybos raiškos priemonė dėl universalumo, kompleksiškumo bei žiūrovo integralumo. Tobulėjant šiuolaikinėms technologijoms, kurios taip pat dažnai tampa meninės praktikos raiškos priemonėmis, instaliacija, kaip kūrybos priemonė, yra itin paranki.

– Kuo ypatinga instaliacija? Ką gali instaliacija perteikti geriau nei kitos raiškos?

– Instaliacija, kaip, beje, ir kitos šiuolaikinio meno kryptys, sutelkta į idėją, koncepciją, o ne į objektą. Įvairių elementų, priemonių ir technikų naudojimas instaliacijai leidžia likti pagrindine šiuolaikinio meno dalimi.

Instaliacijų kūrėjui reikia idėjos ir tinkamų priemonių jai išreikšti. Instaliacija – kompleksinis kūrinys, mezgantis ryšį su žiūrovu ir eksponavimo erdve.

– Kaip rečiau su menu susiduriančiam žmogui suprasti ir priimti, pamėgti konkrečią instaliaciją ar apskritai šią kūrybos raišką?

– Kad suprastum, reikia pasidomėti, nustoti vadovautis kategorijomis „gražu–negražu“, o tai tinka ne tik instaliacijoms, bet apskritai šiuolaikiniam vaizduojamajam menui. Tiesa, instaliacijas žiūrovai, suvokėjai dažnai vertina palankiai, nes neretai jos yra interaktyvios: skatinančios judėti erdvėje, įtraukiančios fizinius potyrius, vizualios.

– Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“, Audriaus Ambraso kūriniai ant Žaliojo tilto, ar tai – instaliacijos? Kodėl kūriniai viešosiose erdvėse sukelia tiek visuomenės diskusijų, neretai – pasipriešinimo?

– V. Urbanavičiaus „Krantinės arka“ nėra instaliacija, tai – modernistinė skulptūra arba skulptūrinis objektas. Nors kūrinys mezga santykį su žiūrovu ir aplinka, o tai taip pat įvietinto meno savybės, tačiau jis nėra kompleksinis, yra „individualus“ – kūrinys orientuotas į objektą, o ne elementų, sudarančių kūrinį, vienį.

Minimi kūriniai viešojoje erdvėje dažniausiai diskusijų kelia ne dėl meninės, o dėl simbolinės, politinės ir istorinės vertės.

Vilniaus mieste instaliacijos dažnai būna laikini meno kūriniai. Iš tokių ilgalaikių kūrinių instaliacijai būdingų elementų turi Rafalo Piesliako kūrinys „Sodas“ (greta Neries upės), tikrai tinkamas pavyzdys yra „Portalas“ – ryškių spalvų LED apšviesta pėsčiųjų požeminė perėja, projektą įgyvendino Vilniaus miesto teatras „Meno ir mokslo laboratorija“ drauge su „Urbanistiniu draustiniu“.

Taip pat skaitykite

Rekomenduoju plačiau apie instaliaciją pasiskaityti Claire Bishop „Installation Art: A Critical History“, 2005.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt