Kultūra

2021.11.28 15:59

Meno žodynėlis. Kas tas siurrealizmas: iš pradžių nesuprastas, o sovietmečiu prilygintas pornografijai

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.11.28 15:59

„Jeigu tai šokiruoja, stebina, ryšiai su realybe nutrūkę – tai siurrealu“, – LRT.lt teigia menotyrininkė doc. dr. Ramutė Rachlevičiūtė. Siurrealus sapnas, vaizdas, situacija... Garsusis Salvadoras Dali ir lietuvis Šarūnas Sauka, savęs nevadinantis siurrealistu. Kur, kaip ir kodėl kilo šis kultūrinis, intelektinis, artistinis, meninis judėjimas ir ką jis skelbė?

LRT.lt pradeda naują publikacijų ciklą „Meno žodynėlis“. Čia bus pristatyti keli vaizduojamojo meno judėjimai, stiliai ar žanrai, kurių pavadinimus vartojame kasdieninėje kalboje. Kokia meno istorija slypi už frazių „siurrealus sapnas“, „minimalistinis interjeras“ ir kt., polinkio keistą elgesį vadinti performansu?

„Oficialiame meniniame gyvenime S. Dali buvo išsigimimo, supuvusių Vakarų simbolis. Muitininkai keliaujančiųjų iš užsienio klausdavo: „Pornografija, siurrealizmas – yra?“. Ir konfiskuodavo. Dailės akademijoje siurrealizmas buvo padėtas po užraktu bibliotekoje, kur studentai visai negalėdavo pasižiūrėti, tik patikimi dėstytojai“, – apie siurrealizmo neprieinamumą sovietmečiu pokalbyje su LRT.lt pasakoja R. Rachlevičiūtė.

– Kaip, kodėl ir kur atsirado siurrealizmo judėjimas?

– Siurrealizmas, kaip Vakarų modernizmo judėjimas, gimė Prancūzijoje 1924–1925 metais. Tačiau idėjos, meno kūriniai siurrealizmo stilistika gimė geru dešimtmečiu anksčiau. Žydų kilmės rusų dailininkas Marcas Chagallas ir italas Giorgio de Chiricas kūrė siurrealistinius kūrinius, nežinodami, kad 1924–1925 m. Prancūzijoje kils organizuoto judėjimo banga.

Todėl Chagallo paveiksluose skraido jaunikis ir nuotaka, Chirico paveiksluose derinami nesuderinami dalykai, kurie yra „virš realybės“. O simbolistas Odilonas Redonas kūrė siurrealistinius paveikslus 19 a. pabaigoje: „Žmogus kaktusas“, „Skraidanti akis – oro balionas“ ir t. t.

Jie negalvojo, ką jie kuria, kodėl, bet norėjo išreikšti save, būti šiuolaikiški, o pasirodė, kad tai labai artima siurrealizmui. Todėl galime daryti išvadą, kad siurrealizmo idėjos, ypač to – paslaptingojo, kabinančio dvasinio gyvenimo gelmes idėjos kilo dar simbolizme, kurį vėl – dažnai dėl realistinės, akademistinės vaizdavimo manieros kaip muziejuje, kaip 19 amžiuje – sunkiai priėmė dalis profesionalų, dailės istorikų ir dalis plačiosios publikos.

Ta realistinė vaizdavimo maniera klaidino daugelį, nes publika nesuprato, kad čia yra užšifruotos potekstės, yra tai, ką literatūroje vadiname „tarp eilučių“, ką turi pats žiūrovas įžiūrėti ir suvokti. Tai tarsi antras lagamino dugnas, kurio nesimato iš pirmo žvilgsnio, nes klaidino vaizdavimo būdas.

– Kokie yra siurrealizmo pagrindiniai principai, kokios pagrindinės juos vienijusios idėjos?

– Siurrealizmas, kaip meninis Vakarų modernizmo judėjimas, yra labai įvairus ir neretai iš karto priimamas arba iš karto atmetamas be paaiškinimų. Jie naudojosi 19 amžiaus akademistinės dailės stilistika (linijine perspektyva, apimtiniu formų modeliavimu, šviesotamsa ir t. t.), puikiai piešė, komponavo, fantazavo ir… buvo vizionieriai. Vadinasi, tai, ką jie susapnavo, apie ką svajojo, jie vaizdavo dažnai tokia pat maniera, kaip realistai. Ir tai klaidino dalį publikos, profesionalų.

Taigi, yra bent dvi siurrealizmo kryptys: abstrahuotų formų (ištirpusių, apnykusių, nuspėjamų) – pavyzdžiui, Jeanas Tinguely, ir S. Dali kryptis, kur technika, vaizdavimo būdas – kaip 19 amžiuje, bet vizijos, idėjos – tai 20 amžiaus antrojo, trečiojo ketvirčio.

Čia galėtume peršokti į Lietuvą: Š. Sauka gali pavaizduoti viską, ką sugalvoja, sufantazuoja (persuktą, ištemptą, stipriai deformuotą figūrą), o kiti, dauguma tapytojų, – tik tai, ką išmoko, sugeba pavaizduoti.

– Kaip jis reiškėsi dailėje, kaip – kitose meno srityse?

– Siurrealizmas reiškėsi įvairiose meno srityse, bet visų pirma literatūroje, dailėje, dekoratyvinėje dailėje, teatre, kine ir t. t.

Kas lankėsi Figuero miestelyje S. Dali muziejuje, tai gali suprasti, suvokti, kad siurrealizmas ne tik ir ne tiek spektaklis, kiek viso gyvenimo, visos aplinkos (architektūros, eksterjero, interjero, baldų, dizaino, juvelyrikos ir t. t.) menas. Tiesa, jis buvo gana greitai komercializuotas, nes patraukia publiką keistumu, atraktyvumu, jiems nerūpi siurrealistinių idėjų gvildenimas.

– Kokia S. Dali paslaptis – kodėl jis tapo kone termino „siurrealizmas“ sinonimu?

– S. Dali (1904–1989) buvo tapytojas virtuozas. Jis puikiai piešė, tapė, ir jau paauglystėje galėjo pavaizduoti tai, ko kiti nesugebėdavo ir baigę dailės akademijas. Jis įsisavino visų klasikinių meistrų manieras, stilistikas. „Autoportretą su rafaelišku kaklu“ Dali nutapė būdamas 16–17 metų.

Išskirtinis jo inspiracijų šaltinis buvo kuklus prancūzų realistas Jeanas-François Millet (1814–1875). Jo paveikslas „Vakaro malda. Angelo malda“ (1859) buvo tikras apsėdimas S. Dali. Jis nutapė daugybę šio paveikslo interpretacijų, ir viena už kitą keistesnių, fantasmagoriškų.

– Galbūt galėtumėte aptarti, pakomentuoti 3 siurrealistinius dailės kūrinius, kurie jums yra įdomiausi, unikaliausi ar dėl kitų savybių labiausiai įsiminę.

– Trys žymiausi siurrealizmo paveikslai – tai turbūt būtų nutapyti S. Dali „Atminties atkaklumas“ (1931), „Pilietinio karo nuojauta“ (1936) ir „Šv. Antano gundymas“ (1946). Na, dar „Liepsnojanti žirafa“ (1935).

Laiko tėkmei, kintamumui atskleisti idealiai parinkta tekančių laikrodžių idėja. O šv. Antano gundyme realus šventojo vaizdavimas ir jo noras apsiginti, nuginti įkyrias piktojo idėjas, reginius, vizijas puikiai perteiktas žirgų ištemptomis kaip uodo kojomis, vizija, jų nukūninti, skraiduoliški pavidalai, kurie galėtų bet kur ir bet kaip įlįsti, įsiskverbti…

Minkšta konstrukcija su virtomis pupelėmis pasitarnavo pilietinio karo nuojautai išreikšti… Čia jau žiūrovas turi pridėti savo pastangų, kad galėtų išsiaiškinti, ką jam asmeniškai, konkrečiai reiškia.

– Ar siurrealizmo judėjimas palietė Lietuvą, ar įsitvirtino, kodėl? Ką galime laikyti jo atstovais iš lietuvių dailininkų?

– Tradiciškai laikoma, kad pirmas siurrealus vaizdinys atsirado Stasio Ušinsko paveiksle „Lakūno sapnas“ (1939). Pavartojau žodį „siurrealus“ – kaip judantis link siurrealizmo, bet galutinai nepriartėjęs. Sovietmečiu nemažo būrio dailininkų ankstyvoji kūryba, ypač grafika, yra įkvėpta siurrealizmo. Iš vienos pusės – dailininkai žavėjosi siurrealizmo galimybėmis atsiplėšti nuo monotoniškos sovietinės realybės, iš kitos pusės dailininkus gąsdino, kad čia daugelis vaizdinių perteikti realistiškai, netgi akademistiškai.

Todėl S. Dali kūrybos vertinimas neoficialiuose sluoksniuose buvo taip pat kontroversiškas. Oficialiame meniniame gyvenime S. Dali buvo išsigimimo, supuvusių Vakarų simbolis. Muitininkai keliaujančiųjų iš užsienio klausdavo: „Pornografija, siurrealizmas – yra?“. Ir konfiskuodavo. Dailės akademijoje siurrealizmas buvo padėtas po užraktu bibliotekoje, kur studentai visai negalėdavo pasižiūrėti, tik patikimi dėstytojai.

Š. Sauka galėtų būti vienintelis tikras lietuvių siurrealistas, jeigu jis pats sutiktų su tuo. Bet jis priešinasi jo kaip siurrealisto apibūdinimui.

– Ar dabar sukuriamus kūrinius galime vadinti siurrealistiniais, jei jie turi tam tikrų dailės kryptį atitinkančių charakteristikų?

– Siurrealizmas yra istorinė Vakarų modernizmo kryptis, kuri gyvavo tarpukaryje ir dar nemažai plito po Antrojo pasaulinio karo kokį dešimtmetį ar du. Bet siurrealistinė arba dar dažniau siurrealumo bruožų turinti kūryba įmanoma galbūt ir šiais laikais, jeigu kas norėtų to imtis ir kurtų talentingai.

Nei viena sistema, nei meno kryptis, nei technika, nei būdas neduoda jokių garantijų ir nėra susiję su menine kokybe. Galbūt galėtų atsirasti koks nors anachronistiškas, iškritęs iš laiko siurrealistas, bet turėtų tai daryti meistriškai, meniškai, turėtų turėti talentą.

– Ar teisinga vartoti terminą „siurrealizmas“ ne meno kūriniams – pavyzdžiui, keistoms situacijoms, gamtos panoramai ar pan. įvardyti?

– Žinoma, kad taip. Jeigu tai šokiruoja, stebina, ryšiai su realybe nutrūkę ir yra „virš realybės“. Bet dažniau tai būtų siurrealus arba siurrealistiškas dalykas, reiškinys. Mat, siurrealizmas tai jau kryptis, konkreti meno kryptis, turinti savo istorinę trajektoriją,

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt