Kultūra

2021.12.06 20:45

Vytautas Bikulčius. Paliesti dangų ar grimzti į bedugnę: Velnio galo gyventojai ir išpažintis išklydus iš kelio

Vytautas Bikulčius, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.12.06 20:45

Leidyklą „Tyto alba“, išleidusią rusų kilmės prancūzų rašytojo Andreï՚`aus Makine`o romaną „Mano draugas armėnas“ (iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė) tikrai galima pagirti už operatyvumą. Prancūzijoje šis romanas pasirodė šių metų sausį, o jau lapkričio mėnesį jį galėjo skaityti mūsų skaitytojai. Beje, tai jau šeštasis autoriaus romanas, išleistas lietuvių kalba.

Romanas mus nukelia į 1973 metus, kai tuometinėje SSRS klestėjo „brandus socializmas“, tačiau autorius nesiekia aprašyti to laikotarpio ir pateikti išsamaus jo vaizdo. Jis pasitelkia tik tam tikras detales, tačiau jos puikiai atskleidžia to meto situaciją ir žmonių dvasines būsenas. Romano veiksmas vyksta Sibire, nedideliame miestelyje.


Romano protagonistas ir pasakotojas – trylikametis bevardis vaikų namų auklėtinis, kuris susidraugauja su metais už jį vyresniu berniuku Vardanu. Mat šis jį patraukia savo netikėtomis mintimis ir samprotavimais, kurie priverčia pasakotoją pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Užtat nereikia stebėtis, kad pasakotojas puola drąsiai ginti savo draugo, kai šį užpuola mokyklos padaužos.

Juodu išsigelbsti tik pabėgę į Velnio galu vadinamą miesto pakraštį, kur ir buvo apsistoję Vardano gentainiai armėnai. Jie čia atsidūrė, atlydėję giminaičius, kurie buvo laikomi kalėjime ir laukė teismo nuosprendžio, nes buvo apkaltinti dalyvavę sąmoksle prieš valstybę ir siekę Armėnijos nepriklausomybės. Neatsitiktinai šitą rajoną, kuriame buvo susitelkusi armėnų bendruomenė, ne vienas Velnio galo gyventojas ironiškai vadino Armėnijos karalyste, bet pasakotojui jis tapo kitonišku pasauliu.

Žinoma, romane išsyk krenta į akis niūri, slogi tų laikų atmosfera, tuo labiau kad jo veiksmas yra susijęs su tais žmonėmis, kurie nustumti į visuomenės pakraštį: čia ir pasakotojas, vaikų namų auklėtinis, ir armėnai, kurie suvokiami kaip visuomenės priešai, ir paties Velnio galo gyventojai, vos suduriantys galą su galu. Tačiau romano pasakojimas nustebina savo šviesa, nes autorius neakcentuoja to gyvenimo purvo, o, priešingai, stengiasi jam supriešinti gėrio ir grožio akimirkas.

Pasakotojui būtent tokią pirmąją pamoką ir pateikia Vardanas, jis pasisiūlo paliesti dangų dviem pirštais, tačiau šis pasiūlymas jo bičiuliui sukelia tik juoką, nes jam atrodo, kad tai yra neįmanomas dalykas. Vis dėlto Vardanas sugeba jam paaiškinti, jog ir prie žemės oras yra toks pat kaip ir tarp debesų, tad viskas priklauso tik nuo mūsų požiūrio. Kitaip tariant, mes patys atsakome už tai, ką norime įžvelgti aplinkui save. Šia prasme iškalbingas yra epizodas, kai protagonistas su Vardanu pamato prie geležinkelio apgirtusią prostitutę, ji parvirsta, ir vyrai, einantys pro šalį, tyčiojasi iš jos, vadina ją Ana Karenina, nepadoriai atsiliepia apie ją.

Vardanas padeda tai moteriai pasiekti jos namus, o ašaros, suspindusios jos akyse, parodo, kad berniukas už savo kilnų poelgį susilaukia padėkos ir savo žmoniškumu pranoksta anuos vyrus. Patekęs į „Armėnijos karalystę“, pasakotojas mato, kad joje yra žmonių, kurie nepasiduoda visuomenėje dominuojančiai bukinančiai tvarkai, sugeba išsaugoti žmogiškus santykius (kaip jis nustemba, kai Vardano mama Šamiram kreipiasi į jį „jūs“), gerbia savo praeitį ir tradicijas (likęs tik su Vardanu, jis apžiūrinėja senovines dviejų armėnų šeimų nuotraukas, vienoje iš jų atkreipia dėmesį į mergaitę, laikančią lėlę suglaustais delnais).

Nors armėnai čia atsikėlė laikinai, kol teismas priims nuosprendį jų tėvynainiams, tačiau to santykinai trumpo laiko užtenka ne tik tam, kad jie užsitarnautų vietinių gyventojų pagarbą, bet ir kad pasakotojui draugystė su Vardanu taptų svarbiausiu jo gyvenimo įvykiu, vėliau virtusiu nostalgišku prisiminimu. Tuo labiau kad pasakotojas kaip paauglys atkreipia dėmesį ir į gražuolę Giulizar, galvodamas, kad ji yra Vardano sesuo.

To trumpo laiko pakanka ir tam, kad protagonistas pajustų, kaip keičiasi gyvenimas armėnų namuose (anksčiau jį vaišindavusi kava iš sidabrinio kavinuko Vardano mama vėliau jam pildavo kavą iš aliumininio puodo), po kiek laiko iš Šamiram ir Giulizar ausų dingo puošnūs auskarai, nes reikėjo rūpintis tais, kurie laukė nuosprendžio kalėjime. Dviejų berniukų draugystė, puoselėjusi įvairius nuotykius, atveda juos ir prie didžiausios kūniško pažinimo paslapties. Tik žymiai vėliau pasakotojas supras, kad tos kupinos tyrumo scenos dalyviai buvo Giulizar ir jos vyras, sugebėjęs ištrūkti iš sargybinių.

Vis dėlto didžiausias netikėtumas, ištikęs pasakotoją, buvo tas, kad jis sužinojo, jog Šamiram nebuvo Vardano mama, nes ji įsisūnijo azero kūdikį, suteikdama šiam laimę turėti motiną...

Visas romanas yra tarsi nuaustas iš nepaprastai šviesių, nors ir trumpalaikių akimirkų, jos ne tik primena švelnius potėpius, bet ir liudija apie gėrį ir grožį. Skaitytoją pakerės autoriaus sugebėjimas pro niūrią, tamsią aplinką prasiskverbti šviesos spinduliu, kuris suteikia visam pasakojimui žmogiškumo aurą. Negalima nepaminėti ir sklandžios, tikslios vertimo kalbos, ji tikrai padės skaitytojui perprasti šio romano idėjas...

Taigi, A. Makine`o romane matėme, kaip jo personažai iš niūrios aplinkos veržiasi į šviesą, o japonų rašytojo Osamu Dazai (1909–1948) apysaka „Netekęs teisės būti žmogumi“ (iš japonų kalbos vertė Saulė Budrytė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) taip ir neleidžia protagonistui išsikapstyti iš beviltiškos padėties.

Apysaka prasideda nuo prologo, kurio autorius yra visiškai nežinomas personažas. Beje, apysaką užsklendžia epilogas, kuris, kaip dažniausiai ir pridera, atskleidžia protagonisto likimą. O tarp prologo ir epilogo įsiterpia trys Jodzo užrašų knygos, kuriose jis pats dėsto savo gyvenimo istoriją.

Jau prologas, kuriame pristatomos trys skirtingo amžiaus Jodzo fotografijos, nuteikia skaitytoją nejaukiam pasakojimui. Vaiko ir jaunuolio atvaizdai, pasižymintys tam tikru mįslingumu, dar lyg ir veda skaitytoją paslapties link, tačiau paskutinioji nuotrauka, kurioje vyro veidas nepranoksta net numirėlio veido išraiškos, priverčia jį rimtai suklusti.

Jau pirmoje užrašų knygoje Jodzo prisipažįsta, kad jam neperprantamas kasdienis žmonių gyvenimas. Ir tikrai Jodzo nėra toks kaip visi, jis greičiau išsiskiria iš kitų žmonių, nes į jo vidų yra įsismelkusi melancholija, begalinis jautrumas, liūdesys, kurį dar labiau sustiprina jo vienatvė. Be abejo, šios savybės jį tarsi išstumia iš visuomenės, prie kurios jam nepaprastai sunku pritapti.

Jis yra apimtas nuolatinės baimės, kad jo aplinka tyčiosis iš jo, ir, norėdamas pasipriešinti tokiam aplinkinių elgesiui, jis susikuria netikrą – juokdario – veidą, tikėdamasis prajuokinti kitus ir šitaip nusipelnyti jų pagarbą ir meilę. Tačiau per gimnastikos pamoką jį demaskuoja klasės draugas, sakydamas, kad Jodzo tyčia nukrito nuo skersinio, norėdamas sukelti visiems juoką. Būtent po šio įvykio Jodzo gyvenimas ir ims palengva riedėti į bedugnę.

Tiesa, tas pats klasės draugas išpranašavo, kad Jodzo įsimylės moterys ir kad jis taps žymiu dailininku. Ir tikrai vėliau Jodzo patraukia į Tokiją, norėdamas tapti dailininku. Tačiau labai greitai, padrąsintas dar vieno draugužio, jis ima eikvoti neskaičiuodamas savo pinigus alkoholiui ir moterims ir išklysta iš doros kelio, kurio jam patarė laikytis tėvas.

Tad jam tenka nuolat meluoti šeimai, kad ši atsiųstų jam pinigų, bet, net ir jų gaudamas, jis sugeba įsiskolinti ir galiausiai jam tenka glaustis pas moteris, iš kurių ne viena pasigaili jo, nuolat išgėrinėjančio. Nors kad ir kaip stengiasi Jodzo, patekęs į tokias aplinkybes, surasti meilę ir patirti vidinę šilumą, galiausiai jis net jaučia tam tikrą malonumą, risdamasis į bedugnę. Kitaip tariant, jis praranda teisę būti žmogumi...

Už šios protagonisto išpažinties, kurioje slypi nemažai filosofinių apmąstymų, išryškėja ir 20 a. pirmosios pusės Japonijos tapatybės krizės problemos. Skaitytojui bus sunku užversti šią knygą, bet jam dar ilgai neduos ramybės Jodzo likimas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt