LRT.lt pašnekovai – Ulrichas Larsenas ir Jimas Latrache-Qvortrupas, du vyrukai, kurie ne vienus metus už nosies vedžiojo Šiaurės Korėjos pareigūnus ir Kimų diktatūros pakalikus Europoje. Jųdviejų talkinamas dokumentininkas Madsas Brueggeris įgyvendino sudėtingą operaciją, kuri atskleidė, kaip uždara valstybė apeina tarptautines sankcijas, pasirengusi bet kam parduoti ginklų ar narkotikų, kad tik prasimanytų užsienio valiutos.
Dukart ant to paties grėblio
M. Brueggerio filmas „Šnipas Šiaurės Korėjoje“ (2020) tapo skandalingu tyrimu, į kurį Švedijos ir Danijos užsienio reikalų ministrai atkreipė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos Sankcijų komiteto ir Europos Sąjungos vadovybės dėmesį. Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika (KLDR), suprantama, atsitvėrė tyla.
Tačiau žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ žiūrovams šis filmas visų pirma tapo dvi valandas trukusiu šnipų trileriu, niekaip neleidžiančiu patikėti, kad tai dokumentika: filmavimai paslėpta kamera, slapti susitikimai pasiuntinybėse, iš vieno žemyno į kitą šokčiojantis veiksmas ir amą gniaužiantys vaizdai iš Šiaurės Korėjos – galėtų būti nauja serija apie Agentą 007. Bet taip nėra.
Vienas Kanados dokumentinių filmų festivalio šeimininkas nenorėjo rodyti M. Brueggerio filmo sakydamas, kad tai prastos prabos pseudodokumentika (mockumentary), esą pramanai, pateikti kaip dokumentika. Ir ilgai nepratarė nė žodžio, kai sužinojo, kad slapta kamera įamžinti realūs įvykiai.
2009 metais režisierius M. Brueggeris sukūrė dokumentinį filmą „Raudonoji koplyčia“. Pasitelkęs du danų įvaikintus korėjiečius komikus, 2006-aisiais apsilankė Šiaurės Korėjoje ir beveik pankiška maniera atskleidė režimo absurdą, saviraiškos laisvės varžymus.
Tą viešnagę, sumanytą kaip kultūros mainai, padėjo surengti Korėjos draugystės asociacijos (Korean Friendship Association, KFA) vadovas, vienas didžiausių KLDR režimo draugų ir rėmėjų Europoje, ispanų politikas ir aristokratas Alejandro Cao de Benosas. Nepraėjo nė dešimt metų ir Pchenjano režimo simpatikas Alejandro antrą kartą užlipo ant M. Brueggerio sumaniai numesto grėblio.
Žiūrovų džiaugsmui – nuolat įjungta kamera
U. Larsenas, danų virtuvės šefas, dėl sveikatos sutrikimų atsisakęs darbo ir gyvenantis iš pašalpų viename Kopenhagos rajonų, LRT.lt pasakoja paauglystėje po vienos kelionės į Rytų Vokietiją nepaprastai susidomėjęs komunistiniais režimais.
Pakerėtas „Raudonosios koplyčios“ sumanė tapti Korėjos draugystės asociacijos (KFA) nariu, kad galėtų patekti į bene uždariausią pasaulio valstybę.
Nuo pradžių filmavo visus KFA susitikimus Danijoje, sakydamas, kad įrašai reikalingi asociacijos populiarinimui socialiniuose tinkluose. Tuo pat metu pasisiūlė režisieriui M. Brueggeriui teikti informaciją, kuri jam atsiveria kaip asociacijos nariui.
„Mintyse svajojau apie „Raudonosios koplyčios“ tęsinį. Iš pradžių norėjau tik pašiepti KLDR simpatikus danus, kurių pasisėdėjimai Kopenhagoje paprastai baigdavosi gertynėmis su komunistinėmis dainomis ir skanduotėmis. Mano ketinimai buvo naivūs, tačiau Madsas susidomėjo. Manau, šiandien jis džiaugiasi neignoravęs mano laiško“, – šypteli U. Larsenas.
Nes tai, kas iš pradžių atrodė panašu į danų komunistų karikatūrą, virto sunkiai įtikimu tyrimu, kaip Šiaurės Korėja apeina tarptautines sankcijas, pelnosi iš ginklų ir narkotikų prekybos.
Į KFA įsiskverbęs Ulrichas ėmė sparčiai kilti hierarchijos laipteliais. Jam pavyko įgyti asociacijos vadovo A. Cao de Benoso beatodairišką pasitikėjimą. O per jį – ir Šiaurės Korėjos pareigūnų palankumą.
„Alejandro žinomas kaip svarbiausias KLDR „vartų sargas“ pasaulyje. Ko gero, tai pats pavojingiausias žmogus Šiaurės Korėjoje“, – svarsto U. Larsenas apie veikėją, kuris filme kartais matomas vilkįs KLDR karinę uniformą.
U. Larsenas pradėjo važinėti pas režimo rėmėjus kitose Europos šalyse, apsilankė ir KLDR. Visus susitikimus (filmo žiūrovų džiaugsmui) jam mielai leista fiksuoti vaizdo kamera.
Apie tai, kuo užsiima, anot U. Larseno, žinojo vos keli žmonės. Tačiau ne jo žmona. Nuo jos savo veiklą diena iš dienos Ulrichas sugebėjo slėpti ištisus 10 metų. Tai dar viena įdomi filmo gija.
Investuotoju apsimetė spalvinga asmenybė
A. Cao de Benosas taip pasitikėjo U. Larsenu, kad netrukus ėmė laikyti jį svarbiausiu talkininku Danijoje. Ir pamažu atskleidė tikruosius savo kėslus – pradėjo spausti daną, kad šis surastų žmonių, sutinkančių investuoti į Šiaurės Korėją.
Taip, be Ulricho ir Alejandro, filme atsirado trečias veikėjas – ponas Džeimsas, ekstravagantiškas „naftos milijonierius“, liberalus socialistas, demonstruojantis pasidygėjimą Jungtinėmis Valstijomis.
Investuotojo vaidmens sutiko imtis spalvinga asmenybė – J. Latrache-Qvortrupas, buvęs prancūzų legiono karys, nuteistas už prekybą kokainu. Jo byla buvo sulaukusi nemažo visuomenės dėmesio, nes policija įtarė jį tiekus kvaišalus Danijos karališkajai šeimai.
Tad kai 2014 metais Jimas išėjo iš kalėjimo, jau buvo įgijęs garsenybės statusą ir... psichologijos bakalauro laipsnį. Pasipylė pasiūlymai kurti apie jį radijo pasakojimus. Tačiau J. Latrache-Qvortrupas ryžosi sukurti savąją istoriją. Ji per apdovanojimus buvo pripažinta geriausia 2015 metų laida.
„Pirmą kartą tame renginyje dalyvavau ne kaip kokaino tiekėjas, o kaip apdovanojimų laureatas“, – juokiasi J. Latrache-Qvortrupas. Čia jis susipažino su režisieriumi M. Brueggeriu ir 2016-ųjų gegužę priėmė jo kvietimą dalyvauti „korėjietiškame“ projekte.
U. Larseną Jimas pirmą kartą sutiko Osle. Greitai sukurpė menamą jų pažinties istoriją, kurią prireikus abu papasakotų korėjiečiams: virtuvės šefas Ulrichas su ponu Džeimsu esą susipažino per šio rengtus pobūvius.
Nuotykiai prasideda
Su nauju kompanionu prasidėjo kur kas rimtesni „šnipo“ U. Larseno nuotykiai. Per pirmą jųdviejų susitikimą su A. Cao de Benosu Osle paaiškėjo, kad ispano vadovaujama organizacija gali užtikrinti visus būtinus kontaktus KLDR Vyriausybėje ir tarpininkauti investicijoms į ginklų ir metamfetamino gamybą. Nors viešai KFA skelbiasi užsiimanti Šiaurės Korėjos kultūros, istorijos ir vertybių sklaida.
Šio susitikimo pakako, kad organizacija ir jos remiama valstybė būtų diskredituotos ir tyrime, pasak LRT.lt pašnekovų, padėtas taškas. Tačiau apetitas kyla bevalgant. „Filmas mums tapo lyg narkotiku. Pagalvojome – kas atsitiktų, jei į Alejandro pasiūlymą atsakytume teigiamai?“ – juokiasi J. Latrache-Qvortrupas.
Atsakius „taip“, U. Larsenas su ponu Džeimsu du kartus apsilankė KLDR sostinėje Pchenjane. Vienas spalvingiausių ir labiausiai šokiruojančių filmo epizodų, kai ponas Džeimsas pasirašo sutartį su ginklų gamyklos „Korea Narae Trading Corporation“ atstovais ir Vyriausybės pareigūnais.
Susitikimas vyksta požeminiame restorane Pchenjano priemiestyje, į kurį niekada nėra įžengęs joks svetimšalis. „Investuotojui“ Džeimsui pateikiami dokumentai su visu ginklų asortimentu, o Ulrichas, suprantama, filmuoja ir šią sceną.
Įžūlu ir iš pažiūros labai pavojinga. Tačiau „Nepatogaus kino“ svečiai tikina, kad Šiaurės Korėjoje jiems pavojus negrėsė. „Mes tiesiog šio to nesupratome. Reikalas tas, kad korėjiečiai ne visada tau pasako, ką daryti. Jei imtum pernelyg klausinėti, jie įsižeistų ir tai būtų pavojinga. Ypač per tą kelionę į restoraną“, – aiškina J. Latrache-Qvortrupas.
Pasak jo, susitikime, kuriame buvo pasirašyta sutartis, dalyvavo to paties tikslo siekiantys, tačiau skirtingoms žynyboms atstovaujantys pareigūnai. Sėkminga 50 mln. eurų investicija juos gerokai kilstelėtų hierarchijos piramide aukštyn.
„Tokiu kąsneliu jie nenorėjo dalytis su niekuo, todėl sutarčiai pasirinko vietą, kurioje jaučiasi visiškai saugūs, nesibijo klausymosi įrangos ir panašių dalykų“, – tvirtina J. Latrache-Qvortrupas.
Vangūs derybininkai bijo susimauti
Derybos judėjo vangiai, nes korėjiečiai, pasak pašnekovų, labai nepasitiki kitų tautybių žmonėmis. Be to, bijo susimauti. Padarius klaidą, pasekmės gali būti fatališkos ir jiems, ir jų šeimoms.
Neapsikentę režimo svečiai pasakė, kad Džeimsas per gaišatį kasdien praranda kelis tūkstančius eurų, nes negali rūpintis savo verslu. Esą į Pchenjaną jis atskrido ne pramogų, o atlikti rimto reikalo.
Korėjiečiams tai padarė įspūdį ir reikalai pajudėjo. Be abejo, nemažai kliūčių pašalino U. Larseno pozicija KFA hierarchijoje ir Alejandro globa.
„Manimi pasitikėjo taip, kad diplomatiniu paštu siuntė slaptus dokumentus į KLDR ambasadą Stokholme ir leido juos asmeniškai pasiimti. Niekam net į galvą neatėjo manęs apieškoti“, – pasakoja Ulrichas, pasiuntinybėje pokalbį su ponu Ri filmavęs net trimis slaptomis kameromis.
Ponas Džeimsas ir korėjiečiai pradeda tartis dėl slaptos ginklų ir narkotikų gamyklos statybos Ugandoje, vienoje Viktorijos ežero salų. Taip, įtraukus trečią šalį, ketinama apeiti tarptautines sankcijas. Iki 2018 metų Uganda buvo viena iš nedaugelio Afrikos valstybių, į kurią KLDR ginklų brokeriai galėjo patekti nevaržomi.
Ugandos valdininkams teigiama, kad saloje korėjiečiai pastatys prabangų viešbutį. O salos gyventojams pasakoma, kad čia iškils ligoninė. Džeimsą, Ulrichą ir korėjiečius salos bendruomenė sutinka labai entuziastingai. Gyventojai nežino, kad vietos valdžia ketina juos iškeldinti iš gimtosios vietos. Maža to, gyventojai bažnyčioje meldžiasi už investuotojų sveikatą.
„Mes buvome pagauti meluojantys, tačiau tas melas buvo ne mūsų. Mes nieko nežinojome apie ligoninę. Ir apskritai nemanėme, kad saloje yra gyventojų“, – sako J. Latrache-Qvortrupas. „Saloje bene pirmą kartą per filmo projektą Jimo akyse pamačiau ašaras“, – priduria Ulrichas.
Etiniai klausimai
Šis filmo epizodas kelia etinių klausimų, nes Ugandoje pirmą kartą režisieriaus M. Brueggerio sumanytas tyrimas rizikuoja drastiškai pakeisti žmonių gyvenimą.
J. Latrache-Qvortrupas šia tema prisimena, kaip vienas festivalio Kanadoje savininkų pasakė, esą „Šnipui Šiaurės Korėjoje“ trūksta etinių ribų („it needs red line“) ir jis nenorįs įtraukti jo į programą.
Režisierius M. Brueggeris įsižeidė, susisiekė su filmo prodiuseriu iš BBC (BBC prisidėjo prie filmo atsiradimo, – LRT.lt). Šis paskambino kanadiečiui ir išgirdo jo vertinimą: „Esu matęs daug pseudodokumentikos (mockumentary), tačiau ši labai prasta.“ „Bet tai ne pseudodokumentika – čia viskas tikra“, – atkreipė dėmesį BBC atstovas. Kanadietis taip suglumo, kad ilgai negalėjo pratarti žodžio...
„Tačiau aš su juo visiškai sutinku! – nugriaudi J. Latrache-Qvortrupo juokas. – Nes jei tai būtų mockumentary filmas, jis būtų tikras niekalas, visiškas š!..“
Alejandro veikla – terorizmas
Pasiteiravus, ar žino, kas po šio skandalingo jų tyrimo atsitiko Šiaurės Korėjos veikėjams, „Nepatogaus kino“ svečiai atsakė, kad šalies piliečiai yra jos atsakomybė. „Reikia prisiminti, kad tie, su kuriais mums teko bendrauti – Danny, Kangas, Ri, Stoneface, – yra režimo ugdytiniai. Jie keliauja, žino, kaip atrodo pasaulis už kordono. Gyvena taip, kaip joks kitas eilinis korėjietis“, – sako Ulrichas.
„Be to, jie visi yra saugumiečiai“, – priduria J. Latrache-Qvortrupas.
Kokių permainų pasaulyje padarė M. Brueggerio filmas? KFA organizacija ir jos vadovas A. Cao de Benosas buvo demaskuoti. Gindamasis ispanas pareiškė viską suvaidinęs. Kim Jong Uno režimas, kaip ir buvo galima numatyti, nereagavo visiškai.
„Kad Šiaurės Korėja verčiasi ginklų ir narkotikų prekyba, pasauliui jokia naujiena. Jei žaidimą būtume tęsę, būtų atsivėrusios dar ne vienos režimo durys. Galiausiai mums paaiškėjo, kad korėjiečiai ginklus parduotų ne tik pasaulio vyriausybėms, bet kiekvienam, kas sutiktų už juos mokėti valiuta, – teigia „Šnipo Šiaurės Korėjoje“ herojai. – Tačiau svarbiausia, kad filmas parodė, jog Europoje knibžda tokių veikėjų kaip Alejandro. Mūsų manymu, jo veikla yra terorizmas. Nes jis remia patį didžiausią Vakarų civilizacijos priešą – Šiaurės Korėją.“
