Pristatysiu tris įprastos poezijos ribas peržengiančias knygas. Kiekvienos iš šių knygų autoriai tai daro savaip: vienas iš jų poeziją šoka ir tekstus atmiešia beketiška proza, kitas – it fizikas ar inžinierius bando lietuvių kalbos lankstumą, minkštumą, kietumą, atsparumą ir klampumą, o trečioji autorė poeziją išplečia į biografijos ir romano sritis. Nuo jos ir pradėkime.
Anne Carson, „Raudonos autobiografija“. Iš anglų kalbos vertė Alexandra Bondarev, Vilnius: Rara, 2021.
„Mes – nuostabios būtybės, / galvoja Gerijonas. Mes – ugnies kaimynai. / O dabar į juos plūsta laikas / ten, kur jie stovi susiglaudę pečiais, jų veiduos nemirtingumas, / už jų nugarų – naktis.“ Taip baigiasi Kanados poetės, dramaturgės, eseistės, vertėjos ir klasikinės filologijos profesorės Anne Carson poema-romanas (dėl žanro apibrėžimo, žinoma, galima būtų pasiginčyti) „Raudonos autobiografija“. Šią knygą į lietuvių kalbą išvertė Alexandra Bondarev (jei neklystu, tai vertėjos debiutas – ir tikrai įspūdingas), o išleido nepažįstamų žemių tyrinėtojai, puiki leidykla „Rara“.
Anne Carson, į anglų kalbą vertusi Sofoklį, Sapfo ir Euripidą, o už savo poeziją pelniusi turbūt visas svarbiausias poetines premijas (kai kurias net ne po kartą) lietuvių skaitytojui gali pasirodyti kietas riešutėlis. Jei „Raudonos autobiografiją“ kibsime skaityti nusiteikę itin rimtai, pakliūsime į autorės paspęstus spąstus (nors, tiesą sakant, į juos ir taip neišvengiamai pakliūsime).
Knyga pradedama moksliniu straipsniu apie antikos lyriką Stesichorą ir, jeigu skaitytojas nesuklus jau ties pirmu sakiniu, jam skirti spąstai sėkmingai užsitrenks. Tas sakinys toks (kalbama apie poetą Stesichorą): „Jis pasirodė po Homero ir prieš Getrudę Stein – sudėtingu laikotarpiu poetui.“ Skaitant toliau, straipsnis savo sausoku humoru vis labiau primena vieną iš Borgeso fantastinių, akademiniu tonu parašytų apsakymų.
Toliau autorė pateikia „išlikusius“ Stesichoro teksto fragmentus ir tris priedus (o romano-poemos pabaigoje – ir interviu su Stesichoru). Visa ši pašaipiai akademiška konstrukcija gaubia tikrąjį pasakojimą – Carson pateiktą Gerijono gyvenimo aprašymą ir Gerijono bei Heraklio meilės istoriją.
Ši istorija iš antikos perkeliama į šiuolaikinius laikus ir gerokai išplečiama (nes mitologijoje Gerijonas – tik mažytis epizodas Heraklio žygdarbių istorijoje: atlikdamas dešimtą žygdarbį, Heraklis pavagia galvijų bandą ir tai darydamas strėle nužudo galvijus saugojusį Gerijoną – ir tiek).
Gerijonas Carson interpretacijoje virsta į meną linkusiu, svajingu, niūroku paaugliu. Jis iš pat pradžių pažymimas kaip kitoks – raudonas, turintis sparnus, talentingas ir, žinoma, autsaideris. Paauglystėje, engiamas ir išnaudojamas brolio, jausdamasis atstumtasis, Gerijonas ieško prieglobsčio filosofijoje, kuria autobiografiją, susidomi fotografija ir netikėtai įsimyli Heraklį: „Tuomet jis sutiko Heraklį ir visos jo gyvenimo karalystės nuslinko keliais rėžiais žemyn. (...) Heraklis išlipo / iš Naujosios Meksikos autobuso o Gerijonas / staiga išlindo iš už kampo ir tai buvo viena tų akimirkų / priešingų aklumui.“
Heraklis, kurį Carson vaizduoja kaip charizmatišką šunsnukį, plevėsą ir klajūną, žinoma, Gerijoną vėliau palieka ir sudaužo jam širdį. Gerijonas leidžiasi į kelionę – tiek fizinę (į Pietų Ameriką), tiek savęs pažinimo. Pasakodama jųdviejų meilės istoriją, Carson atskleidžia ir Gerijono sudėtingus, skaudžius santykius su motina, su broliu, taip pat Heraklio naujuoju meilužiu Ankašu.
Nepaisant sudėtingo kultūrinių aliuzijų žaidimo ir pačios formos, romanas-poema įtraukia, Carson netgi užmezga intrigą ir ją išlaiko iki pat pasakojimo pabaigos. Negana to, ji į tokį sodrų tekstą dar įpina Pietų Amerikos autochtonų mitologijos. „Raudonos autobiografija“ – pagaulus, žaismingas, lyriškas, psichologiškai įtaigus pasakojimas apie meilę, erotiką, likimą ir dievišką žmogaus pradą (kuris dažniau yra prakeiksmas nei dovana).
Artūras Valionis, „Lėta medžiagų apykanta“, Vilnius: Tyto alba, 2021.
„...visa tai ateity (ir iš didelio rašto) / o kol kas / mokiniai iš akiduobių krapšto žodžių kulkas“ – ši citata iš meninio šaudymo meistro poeto Artūro Valionio knygos „Lėta medžiagų apykanta“ (nepainioti su apykaita ir nedėti į medicinos skyrelį knygyne ar bibliotekoje). Ši knyga yra penkių poezijos rinkinių autoriaus kūrybos rinktinė ir dvidešimt penkerių metų apibendrinimas. Knygą išleido leidykla „Tyto alba“.
Pats autorius, viename interviu kalbėdamas apie savo poeziją, tikisi, kad „kiek nors pavyko sėkmingai pasiekti tai, kas man labai imponuoja Balkanų kraštų muzikoje. Kaip rašau viename eilėraštyje, „nesuprasi, ar čia linksmai, ar čia liūdnai groja“. Toks liūdnokas džiaugsmas ar džiaugsmingas liūdesys.“
Artūras Valionis yra iš tų poetų, kurie turi dovaną žaisti kalba – jis kalbos konstruotojas, siuvėjas, architektas. Jis moka išversti kalbą išvirkščią ir patyrinėti jos pamušalą. Ir daro tai metodiškai, atkakliai, jis kaip tas vaikėzas, kuris išardo magnetofoną, norėdamas pažiūrėti, kas viduj, ir paskui bando sudėti – ir dažniausiai (bet ne visada) sudeda. Negana to, autorius panaudoja ir visus netilpusius į vėl surinktą magnetofoną varžtelius, sraigtelius ir detales – jos virsta haiku, nuotrupomis, šmaikščiais poetiniais pastebėjimais, o kartais tik ir lieka niekur nepritaikyta nuoga metafora ar palyginimu, tačiau tų niekur netikusių varžtelių nėra daug.
Kai kur jo poetiniai eksperimentai peržengia ribą ir lieka tik eksperimentais per se. Tačiau tas atkaklumas, su kuriuo autorius it fizikas praktikas ar inžinierius architektas stengiasi išbandyti kalbos lankstumą, tamprumą, minkštumą, kietumą, atsparumą, klampumą ir panašiai, vertas pagarbos.
Jo poezijoje abstraktūs procesai ar reiškiniai kiek ironiškai sudaiktinami, virsta tam tikru rankomis, jėga padaromu dalyku: „Iškviesta miškininkų brigada / pentimis mėgino atskirti gėrį / nuo blogio. Planinis kamieno / nužievinimas, petraukėlių / metu pranešdavo smalsuoliams.“ (eil. „Profilaktika“).
Autoriui poezija dažnai slypi neatitikimo plyšyje, neatitikimo akimirkoje – tarp to, kas matoma ir paslėpta, tarp to, ką norime matyti ir kaip yra iš tikrųjų, tarp trokštamo ir siūlomo, tarp to, kas yra ir buvo ar dar bus, o dar dažniau tarp to, kas yra, ir to, ko niekad nebuvo ir nebus.
Valionis taip pat yra poezijos džiazininkas, be to, jis kartais nebijo būti ir poppoetu, nevengia naudoti tokių, sakykime, „estradinių“ priemonių – tyčia paprasto rimo, kiek nuvalkiotų įvaizdžių, bet jie įmetami į visai kitokį kontekstą – į šiuolaikinės poezijos, į verlibro, o tada žiūrima – išplauks ar ne.
Taip pat lyg ir iš muzikos, lyg ir ne ateina eilėraščiai remiksai, kai žaidžiama žinomu tekstu arba jo motyvais, bet ir vėl žaidžiama labiau kalbiniu lygmeniu – jis dekonstruojamas ir aktualizuojamas, sušiuolaikinamas – ir vėl kiek ironiškai, kalbos lygmeniu: „Užsėjo / vėjas / pievą gėlėmis. / Tikėjos: mis / jomis / gražiausios mis.“ (eil. „Radauskas minimal dubstep mix“).
Apie autoriaus sąsajas su rimtąja ir klasikine muzika, kurių yra labai nemažai, apie tos muzikos priemones tekstuose ir poetinius tekstus, rašomus ar pritaikytus tai muzikai (bei tuo pat metu galinčius būti savarankiškais eilėraščiais), aš nekalbėsiu, nes nesijaučiu kompetentingas apie tai kalbėti, tik noriu pažymėti, kad tai labai svarbus autoriaus kūrybos bruožas. Gražiausias tokio teksto pavyzdys yra mini poema „Geležies įtaka labai maža“, skirta Dariaus ir Girėno skrydžiui.
Norėčiau paminėti ir rinktinės skyrių „...Kad kūnai ir peiliai patektų į geras rankas“. Jis sudarytas iš nestandartinių, paradoksalių ir žavių meilės eilėraščių. Jie santūrūs, kupini elipsių, būsenos fiksuojamos žodžių peršokimais, nuotrupomis, punktyru, žaismingais sutapimais. Tai rami, šviesi buvimo kartu konstatacija.
Valionio knygos apžvalgą norėčiau pabaigti taiklia kritiko ir eseisto Ramūno Čičelio citata: „Daugybė loginių ir estetinių atstumų tarp tekstų kūrimo būdo ir autoriaus laikysenos leidžia prabilti apie poetą A. Valionį, kuris viešumoje beveik nekalba apie savo kūrybą ir įteisina šiandien vis dar gana retą lietuvių literatūroje poeto tipą – creator ludens. A. Valionis – žaidžiantis ir muziką grojantis poetas, savo knygas drąsiai atskiriantis nuo individualios psichologijos ir charakterio.“
Ramūnas Liutkevičius, „šokis įsuka šviesą“, Vilnius: Bazilisko ambasada, 2021.
„aš esu ramūnas ir aš klaidžioju senojo miesto labirintais ieškodamas atsarginio išėjimo gyvenime“, – debiutinėje poezijos knygoje „šokis įsuka šviesą“ prisistato Ramūnas Liutkevičius, nelabai linkęs dangstytis kaukėmis. Knygą išleido leidykla „Bazilisko ambasada“ ir tai pirmoji jų leista lietuvių autoriaus ar autorės poezijos knyga.
Intensyvią, pasikartojimais pulsuojančią Liutkevičiaus poeziją galima būtų laikyti klasikine išpažintine poezija, tik Ramūnas labiau linkęs žaisti forma, negana to, jis užkabina keletą neminėtų ar menkai lietuvių poezijoje plėtotų temų.
Knyga man atrodo vientisa, tarsi parašyta vienu atsikvėpimu, ją it dainą priedainis sukabina temų ir tekstų pasikartojimai, kurie gal kam ir pasirodys per dažni ar įkyroki, tačiau aš manau, kad jie sustiprina tą sukimosi užkeiktu miesto ir asmeninės erdvės ratu įspūdį.
Tas vientisumas, tiesa, suaustas iš keleto gijų. Visų pirma tai tokie eilėraščiai kaip „baltosios gulbės vaikai“, „kūnas atsimena viską“, „šitas gyvenimas yra apie nieką bet“, „koks nykus buvo barthesas“, „kartą buvau sutikęs“ – juos vadinčiau tvirčiausia rinkinio ašimi, jie it smūgis į pilvą, užgniaužia kvapą, jie aštrūs, intensyvūs ir labai paveikūs, juose rečitatyvu išsakoma skausmo, aplinkinių abejingumo ir lyrinio subjekto bejėgiškumo išraiška pasiekia aukščiausią natą.
„baltosios gulbės vaikus“ iš viso pavadinčiau vienu iš šiuolaikinės, naujausios lietuvių poezijos manifestų – ten taip aiškiai ir skaudžiai išreiktas mūsų visuomenės hierarchiškumas, giliai įsišaknijęs siekis pažeminti ar sumenkinti (kylantis, kaip pasakoma ir eilėraščiu, iš pačių žmonių negydomų ir jų pačių nesuvokiamų psichologinių problemų, traumų, iš sužalotos savivokos ir savivertės). Šie sužaloti žmonės ir autsaideris, taip pat kitoks (bet juos suprantantis) lyrinis subjektas – tarsi du itin stiprūs magneto poliai, traukiantys ir stumiantys vienas kitą. Iš šios įtampos ir skausmo ir atsiranda eilėraščio jėga: „maniau tampantis vienu / jūsų. maniau venomis tekantis spirito rašalas kuriame / visi mirkome savo plunksnas taip pat yra mano. / tebemanau“.
Kita tema arba gija – miestas, Vilnius – nuo prišnerkštų naujųjų rajonų bendrabučių, prekybcentrių, įvairių biurokratinių įstaigų iki Vingio parko ir madingų barų bei klubų. Liutkevičiaus eilėraščiuose nėra visokių spindulių nutviekstų bažnyčių bokštų ar barokinių debesų, juose yra horizontalus, gilus miesto apačios, miesto dugno ir jo gelmių pjūvis.
Na, ir galiausiai trečia gija, tai, kas labiausiai išmuša šią knygą iš tradicinės poetinės vėžės, – dienoraštiniai (nors šį žodį dėčiau į kabutes) intarpai, poezija-proza: tai ir trumpi aplinkos ar žmonių eskizai, atlikti lyg probėgšmais, ir beketiški dialogai su kitais – dažniausiai įvairiose instancijose esančiais žmonėmis. Liutkevičius turi puikią klausą kalbai ir dialogams, itin gerą kasdienybės absurdiškumo pojūtį, jis puikiai perteikia už įprastų dalykų slypintį kitoniškumą, susvetimėjimą ir baugulį. Šiuose tekstuose atsiveria mūsų, miesto vidurių gyventojų, egzistencija, sraigteliška būtis.
„šokis įsuka šviesą“ – vienas tų retų atvejų, kai visos ribinės, užribinės, autistiškos lyrinio subjekto būsenos neatrodo demonstratyvus ir isteriškas žaizdų draskymas, nes itin nuogą autentiką atsveria autoriaus saviironija ir gyvenimo absurdiškumo pojūtis.
Kita vertus, ši knyga, ši poezija geriausiai veikia, geriausiai įmušama, įkalama skaitytojui, kai ji atliekama gyvai – balsu, šokiu ir muzika. Norintys patirti poeziją iki galo turėtų nuskenuoti ant knygos viršelio esantį QR kodą – jame galima išgirsti autorių ir niaurią Dominyko Niauros muziką.
„šitas gyvenias yra apie nieką bet tirštumos gydo/lakričio pilnatys prakalba apie tavo misijas/- tą vakarą visiems norėjau pranešti/kad viskas. man jau metas. iki. ieškokitės savo prasmės“.
