Kultūra

2021.08.06 19:21

Marius Burokas. Slaptųjų sodininkų klubas

Marius Burokas, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.08.06 19:21

Šiandien pristatysiu trijų poetų knygas, tris autorius, išžengiančius už tradicinio eilėraščio (būtent eilėraščio, o ne poezijos) lauko. Šie trys poetai savaip bando peržengti arba net panaikinti eilėraščio subjekto ribas, jie stengiasi įžeminti ir nuasmeninti eilėraštį.

Vienas jų teigia, kad jį visada domino „eilėraščiai, kurie geba tapti beveik anoniminiai, be ryškesnės autoriaus invazijos. Idealiu atveju skaitytojas pasijunta taip, lyg pats būtų juos parašęs.“ Kitas autorius teigia, kad tam tikra prasme jo poezijos knyga – tai knyga performansas. Trečiasis vadina savo knyga ir poema, ir dienoraščiu, ir „laivu be jokios vinies“.


Visų trijų priemonių spektras platus – nuo visiško kalbinio minimalizmo, kuo paprasčiausios bendrinės kalbos iki kalbos potvynio, sąmonės srauto, echolalijos ir glosolalijos. Visi trys autoriai – verlibro formos virtuozai, alpinistai profesionalai. O gal narai profesionalai?

*

„Eilėraščiai, proza ir kiti įvykiai“ – skelbia Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistos penktos poeto Gyčio Norvilo knygos „Akla valtis“ paantraštė. Norvilo poezijos rinkiniai paprastai būna konceptualūs ir labai vientisi – neišskaidomas, neatidalijamas, susipynęs žodžių ir meno kamuolys. Jo poezija turi vidinį siužetą ir dramaturgiją, galbūt ne visada aiškiai pamatomą ar apčiuopiamą, tačiau pastebimą giliau įsiskaičius. Jie taip pat paprastai suverti ant vienos temos, archetipo, įvaizdžio. Kaip rašo autorius, „Akla valtis“ – tai savotiška išvarymo iš rojaus sodo, Nojaus mito interpretacija, aidas, tvano refleksija“.

Gyčio eilėraštis yra apeigos, ritualas ir, nors tą aukštąją poezijos paskirtį stengiamasi prigesinti šnekamąja kalba, leksika, žargonybėmis, kandžia ironija ir net sarkazmu, visa tai tėra perkūnsargiai. Todėl eilėraštis ir yra įvykis, intensyviai, tiek jausmais, tiek mintimis grojantis darnus daugiabalsis orkestras, kuriam įnirtingai, bet meistriškai diriguoja autorius.

Kaip visada Norvilo poezijoje forma itin svarbi ir puikiai priderinta prie turinio, ta forma parinkta taip, kad valdytų turinį tiek skaitant tyliai, tiek garsiai, ji audiovizuali – tai gana unikalus dalykas šiuolaikinėje lietuvių poezijoje, ypač pastaruoju metu, kai forma dažnai pamirštama, paaukojama poetiškai proziniam pasakojimui.

Polifoniškas kalbos skambesys (kai įjungiami visi ar beveik visi jos registrai), formos žaidimai ir provokuojantis ar bent jau neįprastas turinys ir įvaizdžiai įpratusį slysti eilutėmis skaitytoją priverčia stabtelėti, o patyrusį – mėgautis įvairove.

„Aklos valties“ eilėraščiai suverti ant keleto pagrindinių vaizdinių ir sąvokų, juos išvardija ir pats autorius: viena jų – tai sodininko figūra (ją galima suprasti ir kaip Dievo, demiurgo, Nojaus, poeto, trumpai tariant, kūrėjo ir prižiūrėtojo figūrą). „Sodininkas – tai vakaras be ryto. gedgaudas be valdo. nepasiduoda dresūrai, moka komandą mirti“ (p. 18).

Kita – tvano, potvynio, gelmės, vandens įvaizdžiai: tvanas paprastai suvokiamas kaip nuplaunantis žmoniją, jos drumzles ir nuodėmes, jis laikomas kaip viso to, kas sena, pabaiga ir kažko nauja (Dievo ar teisingo pasaulio) pradžia. Kartu (turint omenyje šiuolaikinio pasaulio aktualijas) tvanas skamba kaip perspėjimas, kaip nuosprendis mūsų dabarčiai ir mūsų civilizacijai.

Tvanas, žinoma, yra ir kalbos tvanas, kalbos, kurią poetas turėtų gerai pažinti ir valdyti, bet puikiai suvokia, kad tame potvynyje jis geriausiu atveju teturi aklą valtį, kurią gali pririšti prie obelies ir išgelbėti keletą pro šalį plaukiančių gyvių ir daiktų. „Iš žemės luitų pritarkuoja raidžių, bando išgauti kalbą, kuri pasakytų viską iš esmės, demaskuotų žmogų ir gamtą, nudrožtų kaulus ligi baltumo, kad liktų tik ta kalba, kuria šneka dangum neriantis banginis“ (p. 24).

Norvilas yra poezijos panteistas, chtoniškas agnostikas, kalbos žynys, kurį nuo ekstaziško pamokslavimo gelbsti tik (savi)ironija: „Kalbai reikia vergauti, atnašauti ir melstis <...> o man jau svetimos visos religinės sistemos, išpažįstu tik neatšaukiamą dūlėjimą, jo skleidžiamą šviesą ir džiaugsmą“ (p. 72).

Jo kuriamas pasaulis tuščias (bedievis) ir kartu pilnas (su Dievu sodininku), žiaurus ir dėsningas, postapokaliptinis ir tuo pat metu esantis kūrimo sūkuryje. Vienišas jame tik poetas, sodininkas, demiurgas, besiirstantis po savo paties kūrinių nusiaubtą peizažą, stebintis griovimą, prižiūrintis kūrimą. Tamsa ir šviesa jo galvoje susimaišiusi, neatskiriama viena nuo kitos, jam vienodai svarbios abi obuolio pusės – ir ta, sultinga, raudona, ir sukirmijusi, papuvusi, abi jos sudaro visumą ir abiejų teks paragauti...

Gytis Norvilas, „akla valtis“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

*

„Gl užteks skersti miškus gyvūnus kiaules karves grandinėmis / karti šunis mėtyti į šulinius vaikus mums reikia metaforos kuri susprogdintų šitą beprotnamį“ – ir tokią 67 puslapius užimančią metaforą, poemą upę skaitytojas randa atsivertęs ketvirtą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą poeto ir vertėjo Dainiaus Gintalo knygą „vienos vasaros giesmė“.

Tai neįprasta knyga (atidesnis skaitytojas pavadinimą tučtuojau susies su 1991 metais pasirodžiusiu Sigito Gedos eilėraščių rinkiniu „Septynių vasarų giesmės“), tai knyga, kurią iš esmės sudaro vienas eilėraštis, suskaidytas į 17 skyrių, neturintis jokių skyrybos ženklų, mirgantis estiškų, latviškų ir suomiškų žodžių intarpais. Tai knyga autobiografija, knyga išpažintis, knyga himnas gyvenimui ir gamtai.

Gintalas yra dar vienas laivininkas-valtininkas, jis savo raiška, įvaizdžiais, temomis artimas Norvilui. Ir atrodo it tikras jo poezijos brolis, tik Gintalą auklėjo ne vokiečių, o prancūzų guvernantės, todėl jo poetinis pamišimas ne toks racionalus, jame mažiau kalbos žemių, jis daugiau rašo apie aistras ir erotiką.

„Vienos vasaros giesmė“ yra haliucinuojanti, psichodelinė simfonija. Turbūt taip pasijunti, kai visos tavo neuronų jungtys įsiplieskia ryškia šviesa. Pasak rašytojo Rolando Rastausko, „mūsų atsakymą Maldororui galėjo parašyti tik žmogus, nesibaigiančiame sapne atsigėręs iš prancūziškos pėdos gimtinės laukymėje ir patraukęs grafo Šemetos pėdsakais belaike sengire“.

Ši knyga yra tai, kas ištinka poetą, kai eilėraščiu myliesi su pasauliu. Kai nieko neaiškini, neaprašinėji ir neklasifikuoji, kai tekstas tau atsiveria ir viskas jame telpa. „Vienos vasaros giesmė“ yra poetinės įtampos ir poetinės meistrystės maksimumas, autorius sukuria gyvą, savitą, atvirą pasaulį, o ne uždarą poetinę sistemą, kuria gali grožėtis per atstumą.

Žinoma, norint galima išpinti šio srauto gijas, išryškinti keletą besikartojančių temų: tai autoriaus biografija – vaikystė, jaunystė, dabartis, santykiai su šeima ir kūryba; tai jį supanti gamta – didžiulis verdantis jos katilas, augalų ir gyvūnų polifonija, tiek zoologijos ir botanikos sutalpinti į poemą sugeba ne kiekvienas. Gamta čia išgyvenama politeistiškai: „Jusime visatos virpesį / girdėsim kaip ji groja savo stygomis tai kažkas anapus / muzikos kita jos pusė sunkiai nusakomas gausmas kuriame / laikas tampa beribiu apkabinimu tinklu žvaigždynu galaktika / kuria mums ir taps miškas“ (p. 27).

Tai kartu ir kultūra – prancūzų poetai, dailininkai, menininkai, na, ir, žinoma, erotika, be kurios Gintalo poezija neįsivaizduojama, o ir jis yra vienas iš nedaugelio lietuvių poetų, kurie ne tik nesidrovi, bet ir moka aprašyti aistrą ir erotinį šėlą.

Beje, „vienos vasaros giesmė“ yra turbūt vienintelė poetinė giesmė Baltijos šalims (Latvijai, Estijai ir Suomijai), visam pajūrio kraštui, nes poetui teisingai ir teisėtai ankšta tik Lietuvoj, tai giesmė ir kalbos stichijai, kur lietuvių kalba susilieja su latvių, estų ir suomių kalbomis, kur kalbos perėjimai skamba natūraliai, kuriama nauja kalba ar rekonstruojama bendroji prokalbė, vientisas poetinis užkeikimas: „Noriu suprasti / šią kalbą veblenti jos žodžius sužerti juos į lietuvių kalbą / sukurti savotišką lietuvių estų tuteišyną saldžiarūgštį patiekalą <...> kurti raudas šamaniškai / burbuliuoti gromuliuoti slysčioti rangytis tarp dvigubų balsių“ (p. 44).

Tačiau svarbiausia naujoje Dainiaus Gintalo knygoje – tai gyvenimo džiaugsmas, nes, dievaži, niūrių, ironiškų, verksmingų, melancholiškų, traumuotų poetų tirštymėje tai tikra atgaiva.

Dainius Gintalas, „vienos vasaros giesmė“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

*

„Man patinka gražūs dalykai, kurie nieko nereiškia / man patinka gražūs dalykai, kurie nieko neslepia / man patinka gražūs dalykai, kurie nieko nesiūlo // gražūs dalykai / tiesiog būna sau // liūdi ir liudija“ – naują, jau dešimtą, Gintaro Grajausko poezijos knygą ir galima pavadinti tokiu skaidriu liudijimu.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistos knygos pavadinimas paradoksalus – „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“ ir kartu labai grajauskiškas: smulkus, menkas, iš pažiūros nereikšmingas įvykis, dalykas, poelgis gali nulemti labai daug ir šio pavadinimo, šios nuostatos reikšmę puikiai iliustruoja interneto portale „15min“ skelbto Gintaro Grajausko ir Gedimino Kajėno pokalbio pabaiga, kur Kajėnas pasitelkia Dalai Lamos pavyzdį: „Kai Dalai Lamos kažkas paklausė, ar vieno žmogaus pastangos gali ką nors pakeisti, jis atsakė: „O jūs pamėginkite užmigti kambaryje, kuriame yra uodas...“

Nesinorėtų poeto ar jo knygos vadinti uodu, bet būtent Grajausko eiles ar kokią citatą paprastai prisimenu, atsidūręs nejaukioje ar absurdiškoje situacijoje. Aš pavadinčiau Grajauską šiuolaikiniu pasakėtininku – velniškai pastabiu, pagauliu, mokančiu iš detalės, situacijos ar frazės padaryti toli siekiančias išvadas bei apibendrinimus ir pateikti jas lengvai, šmaikščiai, nesubanalinant ir nemoralizuojant. Šis pasakėtininkas nukerpa pasakėčios moralą, nes, visų pirma, tokie moralai jau seniai nebeveikia, visų antra, jis pasitiki skaitytoju. Tai sveiko proto poezija, kartais kandi, dažnai juokinga, kas taip pat svarbu, nes nėra daug poetų, kurie sugebėtų negriozdiškai, elegantiškai juokauti eilėraščiuose ir nesigėdytų humoro poezijoje, nelaikytų jo kažkuo sumenkinančiu „tikrąją“ poeziją.

Grajausko tekstai sunkiai pasiduoda tradicinei poezijos rinkinio interpretacijai, tiksliau, man visiškai nesinori ko nors ieškoti – na, ką čia prirašysi, viskas yra tekste, ir ta interpretacija nelabai ką turi iš teksto išgliaudyti. Jis yra stebėtojas – ir tai nuolatos įtvirtina, teigia, stebi save, kad neišeitų iš stebėtojo pozicijos.

Šis rinkinys išsiskiria dviem dalykais. Vienas jų – autoriaus pastangos visiškai supaprastinti, nurengti tekstą, atimti iš jo „gražumą“ ir „meniškumą“, o tada žiūrėti, kiek jis paveikus, kiek jis pajėgus likti eilėraščiu. Tokie yra eilėraščiai apie Praną, eilėraščiai, kuriuose dekonstruojami kasdieniai lozungai, pavyzdžiui, „dėl visko kalti baltieji“ (p. 51) arba „Mums rūpi kiekvienas gerai įmitęs žmogus“ (p. 46). Toks yra ir aforistinis, daug kur žodžių ir prasmių žaismu paremtas trečiasis knygos skyrius.

Kaip tame pačiame interviu Kajėnui sako autorius, „savo poezija aš ir bandau paliudyti faktą, kad banalybė tikrovėje tiesiog neegzistuoja. Jei tai išgyveni savo paties kailiu, argi gali tai priskirti banalumo kategorijai? Tačiau užtenka visa tai suprimityvinti ir paskelbti feisbuke. Ir tai kaipmat tampa banalybe.“

Kitas dalykas – ketvirta skyrius, „Paguodos giesmės“. Jis yra vientisas, pastebimai kitoks, sudarytas iš devynių giesmių. Čia jau atsisakoma stebėtojo vaidmens, prisiimama aktyvi teigiančiojo, tikinčiojo pozicija. Tai tarsi atsivertimo ir tikėjimo liudijimo istorijos – nežinomi Viešpaties keliai į žmones ir žmonių į Viešpatį. Kad ir kaip jį suprastum. „Ir trumpam užsimerkiau. /O kai atsimerkiau, aš jau buvau / Nebe aš, ir tada pamačiau: / Taip, aš nesu nė vienas iš tų žmonių. / Taip, aš ir esu visi tie žmonės.“ (p. 99)

Gintaras Grajauskas, „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt