Kultūra

2021.06.15 05:30

Po Šeimos gynimo maršo – ikiteisminis tyrimas menininkui dėl „vėliavos išniekinimo“

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.06.15 05:30

Per „Didįjį šeimos gynimo maršą“ buvo parodytas prieš 21 metus menininko Dainiaus Liškevičiaus sukurtas ir Venecijos bienalėje pristatytas videoperformansas, kuriame menininkas nusišluosto šokoladuotą veidą į Lietuvos vėliavą. Maršo organizatoriai surinko parašus ir padavė pareiškimą į prokuratūrą. Šiuo metu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl valstybės simbolių išniekinimo. „Aš manau, kad laimės blaivus protas, be jo visa Lietuva pasmerkta“, – apie ikiteisminio tyrimo baigtį svarstė D. Liškevičius, nustebintas jam tekusiu dėmesiu.

Videoperformansas „​Kliaksas / Restartas“ sukurtas 2000 metais. Anot D. Liškevičiaus, tai yra meno kūrinys, kuriame 21 amžiaus pradžioje kalbėta apie tai, kad Lietuva ateityje taps pilietiniu, o ne tautiniu pagrindu vieninga valstybe. Kalbėta apie kaitą, apie patriotizmo ribas ir suvokimą.

„Čia kalbama ir apie homofobiją, ir apie rasizmą. Ar Lietuvos monolitas priims juodaodžius į savo bendruomenę, ar pasikeis mąstymas?“ – LRT.lt pasakoja D. Liškevičius. Anot menininko, kūrinys užgimė galvojant, kas bus po 10–15 metų: „Klausiau, ar suprasime, kad kitos kilmės žmogus – irgi Lietuvos pilietis. Pasirinkau tamsiaodį žmogų – aiškiausiai Kitą, jis degina šokoladą kaip narkotikus – dar vienas stereotipas.“

Kūrinyje menininkas nusivalo į vėliavą veidą ir tampa kitu žmogumi – menininką tiesiogine prasme pakeičia antrininkas, dubleris: „Mintis tokia, kad mes visi turime pasikeisti, kad galėtume gyventi su nauju požiūriu. Vėliava – kaip Turino drobulė, kur lieka mūsų atspaudas. Vėliava yra simbolis – ji viską išgyvena, visus politinius blogus veiksmus.“

O apie kūrinio parodymą per maršą jis teigia: „Taip manipuliuojama žmonėmis, renkantis elektoratą. Spekuliuojama didžiausiomis vertybėmis, ištraukiamas performansas, kuris ir kalba apie patriotizmą, aš parodomas kaip tas, kuris išniekino Lietuvą. Pirmiausia reikia edukuotis. Apgaudinėja mases gana primityviai, galima bet ką iškirpti iš konteksto.“


Orlauskas: „Kas sakė, kad čia meno kūrinys?“

Pasak videoperformansą per maršą pristačiusio komiko, vieno iš „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ organizatorių Artūro Orlausko, čia „yra akivaizdus nusikaltimas, analogiškai jaunuoliai iš Anglijos sutrypė vaivorykštinę vėliavą ir buvo nubausti“.

LRT.lt A. Orlauskas piktinasi: „Kas sakė, kad čia meno kūrinys? Tipo performansas – sudaužė kitam galvą, irgi performansas? Meno kūrinys turi būti objektas, subjauroti vėliavą gali kiekvienas kvailys.“ Komikas teigia, kad tai prilygsta vėliavos apspjovimui: „Gal norėtumėte, kad jus apspjautų? Kokia reakcija būtų, jei taip padarytų su vaivorykštine vėliava? O jei Izraelio? Ar tiktų paaiškinimas, kad bičiukas meną darė?“

D. Liškevičius primena esąs lūžio kartos menininkas. „Mano karta kovojo už Lietuvą ir ateitį, matau, kad reikia ir toliau kovoti.“ Anot jo, toks maršo organizatorių žingsnis – mėginimas suvaržyti kūrėjo laisvę, jo teises. „Aš manau, kad laimės blaivus protas, be jo visa Lietuva pasmerkta“, – apie ikiteisminio tyrimo baigtį svarstė D. Liškevičius.

Profesorius: toks tyrimas net neturi būti pradėtas

Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal Baudžiamojo kodekso 127 straipsnį „Valstybės simbolių išniekinimas“. Teisės akte rašoma: „Tas, kas viešai nuplėšė, sudraskė, sulaužė, sunaikino, subjaurojo ar kitaip išniekino Lietuvos valstybės vėliavą ar herbą arba viešai pasityčiojo iš Lietuvos valstybės himno, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.“

LRT TV naujienų tarnyba nurodo, kad policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimo valstybės simbolio (vėliavos) išniekinimo dar vasarį, kai Lietuvos tautininkų ir respublikonų sąjunga kreipėsi į prokuratūrą. Tačiau tyrimas įgavo pagreitį, kai Šeimos gynimo maršo dalyviai dėl to paties meno kūrinio išsiuntė naujus skundus.

„Tyrimo metu bus išsiaiškinta, ar nusikaltimas buvo padarytas. Tyrėjai nustatys visas aplinkybes. Jei tai meno kūrinys ir nebuvo siekta išniekinti, tai procesas gali būti ir nutrauktas. Į kultūrinį išsilavinimą turinčius ekspertus bus kreipiamasi išvadų, kad jie galėtų įvertinti. Nuo tos išvados ir bus atsispiriama sprendžiant“, – LRT.lt komentavo Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis.

Tačiau toks policijos uolumas neįtikina teisės profesoriaus. Anot Mykolo Romerio universiteto teisės profesoriaus Justino Žilinsko, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsnyje numatyti pagrindai, dėl kurių galima atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą: „Taip, ta norma yra išimtinė (t. y. atsisakyti ikiteisminį tyrimą vykdyti yra išimtis, ne taisyklė), ji formuluojama taip: „Tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės“ (tarp šių aplinkybių – ir veikos neturėjimas nusikaltimo požymių).“

Keliamas ir senaties aspekto klausimas. „Galima tik apgailestauti, kad tyrėjas, gavęs pranešimą, nesugeba pasiaiškinti kūrinio kilmės, prieš kiek metų jis sukurtas, kur jis eksponuotas ir taip toliau, ir puola kaip mechaninė mašina vykdyti tyrimo, nors jeigu būtų padaręs šiuos žingsnius, būtų buvę akivaizdu: 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės – akivaizdžios, ir toks tyrimas net neturi būti pradėtas. O kad tokie atsisakymai nebūtų savavališki, yra visa jų teisinio apskundimo sistema, kuri, žinoma, sudaro vargo tyrėjui ir jo vadovui ar prokurorui, kuriam skundžiama, bet netampomas po įstaigas įskųstas žmogus“, – LRT.lt teigė J. Žilinskas.

2015 metais videoperformansas kartu su D. Liškevičiaus kitais kūriniais buvo pristatytas Venecijos bienalėje kaip projekto „Muziejus“ dalis. „Buvo pareiškimų ir tą sykį, bet kūrinys atstovavo oficialiai Lietuvai, tad taip ir baigėsi“, – prisimena D. Liškevičius.

A. Orlauskas teigė apie D. Liškevičiaus videoperformansą sužinojęs iš „pasipiktinusių piliečių“, kurie kreipėsi į maršo organizatorius. „Surinkome labai daug parašų – ir iš užsienio lietuviai pasirašė, ir kreipėmės į prokuratūrą“, – tvirtina A. Orlauskas, tačiau tikslaus parašų skaičiaus neatskleidė.

Persekiojo ir kitus menininkus

Teisinės pagalbos D. Liškevičiui padedanti ieškoti menininkė ir aktyvistė Vilma Fiokla Kiurė yra patyrusi panašią istoriją – 2013 metais „Kultūros naktyje“ ji su kolegėmis menininkėmis atliko performansą, kur himnas buvo pergiedotas pakeičiant žodžius į moteriškąją giminę. Tąsyk byla buvo nutraukta dar nepasiekusi teismo.

„Priešiškos jėgos nuolat stebėdavo mus, nes esu aktyvistė, labiau aktyvistė nei menininkė, man čia, maniau, kerštas už aktyvizmą. O čia kolekcinis kūrinys tampa neva nusikaltimo objektu, jie jau progresuoja blogąja prasme. Mes, aktyvistai, visą laiką esame kovos būsenos, turime gynybinių mechanizmų, o meninės struktūros nežino, ką dabar daryti. Stinga mobilizacijos, menininkas paliekamas kapstytis vienas“, – teigia V. Fiokla Kiurė.

„Menininkui patirti tą minios grėsmę baisu, o čia necivilizuotai miniai parodo kaip priešą, nežinai, koks psichas ką gali padaryti“, – teigė menininkė.

V. Fiokla Kiurė stebisi, kad „radikalieji dešinieji ėmėsi persekioti menininkus. Puola pažeidžiamus – menininkus, o ne korporacijas.“ „Galiu garantuoti, kad menininkų emigracija padidės – esi šalies pastumdėlis. Ir menininkų bendruomenėje trūksta solidarumo, empatijos“, – nerimauja aktyvistė.

Anot pašnekovės, maršo organizatoriai neskiria interpretacijos nuo niekinimo: „Tam kūrinys ir buvo rodomas per renginį, kad užsiundytų ant menininko. Čia visiems žinutė – nesilieskit, nes bus va taip. Viešas Linčo teismas.“

Anot D. Liškevičiaus, prieš 21 metus kūrinys nesulaukė audringos reakcijos – „žmonės tuo metu rūpinosi savo gerove. Šiuolaikiniu menu susidomėjimas buvo mažas. Bet ir dabar ne vien geri dalykai vyksta – atsiranda populistinių partijų, daug manipuliacijos, žmonėms kartais sunku susiorientuoti“.

„Nemanau, kad esu aktyvistas, gal mano kūrybinė sritis nagrinėja socialinius dalykus. Naudoju provokatyvias priemones, bet jomis nieko nesiekiu niekinti. Mano menas kelia klausimų, bet neduoda atsakymų. Atsakymą turi rasti žiūrovas“, – teigia D. Liškevičius.

Paklaustas, ar domėjosi menininko intencijomis, A. Orlauskas atsako: „Nieko menininkas nenorėjo tuo kūriniu pasakyti. MO muziejaus durnumui nėra ribų, jei šitą darbą įsigijo. Išdūrė muziejų.“

„Aš kurdamas tą darbą galvojau, kad po 15 metų Lietuvoje Kitas, kitoks bus priimtas. Svarstymai vyksta, bet tie maršo žmonės tuo ir manipuliuoja, kad neva „Lietuva lietuviams“, – teigia D. Liškevičius.

Kūrinys maršo metu parodytas neatsiklausus autoriaus leidimo, tad taip galimai pažeistos ir autoriaus teisės: „Tai ne citata – rodomos 6 minutės su viršum. LATGA pradėjo procesus, kurie kažkur nuves.“

„Nuo scenos buvo komentuojama, kad surasime, nubausime, nuteisime. Tikrai nustebau dėl tokio dėmesio ir tokios interpretacijos. Tuo turėtų susidomėti teisėsauga – kurstoma nesantaika. Šiuolaikinis menas reikalauja gilesnio suvokimo, tuo ir naudojamasi“, – sako D. Liškevičius.

MO muziejus: reikėtų žiūrėti panašiai kaip į kino filmą

Pasak MO muziejaus vadovės Mildos Ivanauskienės, MO kolekcija formuojama pagal žymiausių Lietuvos menotyrininkų rekomendacijas: „Šis kūrinys kartu su kitais D. Liškevičiaus videoperformansais MO muziejaus kolekciją papildė 2013 metais. Jo įsigijimo kaina konfidenciali informacija.“

Kaip LRT.lt pasakoja M. Ivanauskienė, D. Liškevičius yra pripažintas menininkas: „Provokatyvi kritika yra šio menininko kūrybos braižas.“ Anot jos, šis videoperformansas vaizduoja netiesioginį veiksmą: „Priešingai – menininkas jam suteikia perkeltinę prasmę ir jis tokiu būdu kritikuoja antivalstybinį, pseudopatriotišką elgesį, kuriuo yra suteršiama trispalvė. Į šį performansą reikėtų žiūrėti panašiai kaip į kino filmą – juk nesipiktintume aktoriumi, nuplėšusiu vėliavą?“

„Šiuo performansu yra kritikuojamas elgesys, kuris, menininko nuomone, prilygsta vėliavos (Lietuvos simbolio) išniekinimui ir tai jis bando išsakyti meno kalba. Kūrinio naudojimas visiškai kituose kontekstuose ir neatliepiant pagrindinės jo idėjos iškraipo jo prasmę, vertę ir žinutę, kurią menininkas skleidžia“, – tvirtina M. Ivanauskienė.

M. Ivanauskienė primena, kad, kaip LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“ sakė meno kritikė Agnė Narušytė, šis kūrinys paliečia daugybę sudėtingų ir vis dar aktualių temų: „Kūrinys kalba ir apie tai, kad mes visi esame tarpusavyje susiję – neatsakingas vieno žmogaus elgesys gali pakeisti kito žmogaus gyvenimą. Taip pat perspėja, kad puoselėjamos vertybės – orientacija tik į materialinę gerovę, į sėkmę ir malonumus (šokoladas) – keičia mus pačius, kad svarbu neapsalti nuo lengvai dalinamų pažadų, nuo lengvai uždirbtų pinigų ar patirtos šlovės.“

„Menininkas užsimena, kad vėliava – tai aliuzija į Turino drobulę – Kristaus įkapes. Istorija rodo, kad neretai menininkai, kaip ir Kristus, yra minios paaukojami, o po mirties visuotinai garbinami“, – pastebi M. Ivanauskienė.



Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.