Kultūra

2021.05.02 15:43

Liškevičius stebina žiūrovą: daugelį priemonių naudoja tam, kad sukurtų keistą situaciją

LRT Plius, LRT.lt2021.05.02 15:43

Žaidimas, atmintis ir vaizduotė – tokiais raktažodžiais Dainiaus Liškevičiaus kūrybą pristato dailėtyrininkė Lolita Jablonskienė. „Tai yra ne tik žiūrėjimas į paveikslą ir galvojimas, ar jis suprantamas, ar ne, bet ir dalyvavimas kūrinyje“, – teigia L. Jablonskienė.

„Nors D. Liškevičius studijavo skulptūrą, jis iš tikrųjų nėra skulptorius, – teigia L. Jablonskienė. – Jis savo įvairiuose kūriniuose yra taikęs skulptūros, tapybos, piešimo, fotografijos, performanso, objektų meno, instaliacijų kūrimo priemones kaip skirtingas medijas arba transliavimo įrankius, kurie padeda perteikti tam tikrą idėją arba tai, ką menotyrininkai vadina konceptualiu sumanymu.“

Dokumentikos ciklas „Vizionieriai“. Dainius Liškevičius

L. Jablonskienė išskiria menininką išgarsinusią instaliaciją „In/out“ (1998 m.) („Įeiti/išeiti“). Tai buvo žiūrovams pažįstama automatiškai atsidarančių ir užsidarančių durų sistema, tačiau ji veikė atvirkščiai: kai prie jos prieini – durys užsidaro ir negali įeiti į vidų, o kai atsitrauki atgal – durys atsidaro. Daug žmonių įsitraukė į tą žaidimą, bandydami įsprukti į vidų, kai kam pasisekdavo, bet tuomet jie nebegalėjo išeiti.

„Taigi, toks žiūrovo priėjimas prie durų jau yra įtraukimas į žaidimą, papuolęs į instaliacijos vidų, gali pradėti galvoti, kiek esi priklausomas. Tai yra ne tik žiūrėjimas į paveikslą ir galvojimas, ar jis suprantamas, ar ne, bet ir dalyvavimas kūrinyje“, – teigia L. Jablonskienė.

Apie kūrinį „Stereotipiniai mirties įvaizdžiai“, kurtą 1994 m., studijuojant akademijoje, D. Liškevičius pasakoja: „Pačią mirtį perteikiu per suvenyrus. Vienas buvo ratas su kaukole iš abiejų pusių, kiti – karstas ir veidrodis, truputį kičo estetika ir postpankas.“ Menininkas atskleidžia, kad „kaulai, naudoti kūrinyje, buvo pavogti, bet pavyko juos naujai išlieti, nes buvo išsaugota liejimo forma“.

Anot L. Jablonskienės, „prisiminimų, arba atminties, dimensija, plotmė visuomet egzistuoja jo kūriniuose. Turbūt į tai veda viena jo mėgstamų priemonių. Nors ir yra skulptūros absolventas, jis dažniausiai savo instaliacijose arba parodų ekspozicijose naudoja rastus daiktus, tai, ką dailėtyrininkai vadina ready-made (liet. gatava, padaryta). Vienam kėdė galbūt primena praėjusį sovietmetį, kitam galbūt primena kelionę į užsienį. Šitų daiktų sankaupose pradeda suktis ir paties menininko asmeninės atminties elementai ir asociacijos, kurias kelia šie daiktai, o ypač jei yra neįprastai suderinti.“

„Prancūzijoje bažnyčios nebeišsilaiko ir aukcionuose išparduoda visokius daiktus. Internete žiūrėjau, aukcione buvo balkonas, sakyklos dalis, bet prieš mėnesį jį nusipirko restoranas. Galvojau, niekas jos tikrai nenupirks, spėsiu nusipirkti, ji buvo ir gana brangi“, – apgailestauja D. Liškevičius.

Tokį bažnytinį palikimą menininkas įkomponuos gamtoje ir taip kurs naujas prasmes.

„Daugelį priemonių menininkas naudoja tam, kad pirmiausia nustebintų, sukurtų keistą situaciją žiūrovui, kurioje jis staiga pradėtų visomis savo išgalėmis bandyti orientuotis“, – teigia L. Jablonskienė.

Dvylika šeštadienių LRT PLIUS žiūrovų dėmesio lauks trumpos „Vizionierių“ (rež. Gabrielė Vilkickytė) serijos, pristatysiančios žymiausius Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjus, tarp kurių – Kristina Inčiūraitė, Lina Lapelytė, Mindaugas Navakas, Augustinas Serapinas ir kiti.

Pagal vaizdo įrašą tekstą parengė Gabrielė Gokaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt