Kultūra

2021.04.25 12:58

60-metį pasitinkantis aktorius Gediminas Storpirštis: blogybių nepastebėjau, nuobodulio nepajutau – nėra kada

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.04.25 12:58

Aktorius, bardas, festivalių sumanytojas Gediminas Storpirštis visada norėjo laužyti tradicijas, ginčyti taisykles. Nebuvo atsparus kūrybos užkratui. „Pabaigęs viena tuoj griebdavausi kito, bėgau, bėgau ir žiūriu – finišas, man jau 60“, – juokiasi jis. Koks dar finišas, kai ir dabar aktorius nenustygsta vietoje lyg vaikigalis, o galvą sprogdina idėjos.

Interviu portalui LRT.lt aktorius prisimena kūrybos kelią, brolį Arūną Storpirštį ir tas akis, regėtas Indijoje.

Blogybių nepastebėjo, nuobodulio nepajuto

– Gediminai, štai kalbamės „Elementoriaus“ patalpose. Teatro studija buvo pradžiamokslis daugeliui garsių aktorių, režisierių. Arba negarsių, bet padorių žmonių. Per beveik 40 metų, ko gero, galėjote matyti, kaip keičiasi vaikų kartos ir kas jas domina?

– Jei dirbčiau priešokiais, gal ir matyčiau. (Nusišypso.) O nuolat dirbdamas didelių skirtumų nepastebiu. Atmetus technologijų pokyčius, – ir nerimas tas pats, ir baimė. Ir bendravimo ilgesys. Į „Elementorių“ dažniausiai ateina motyvuoti, smalsūs, su tokiais lengviau.

Didelis informacijos srautas trukdo atrasti save, kas aš, kuo esu savitas. Tada ir atsiskleidžia „Elementoriaus“ veiklos prasmė kalbėtis apie šiuos dalykus, padėti atrasti.

– Jūsų sūnus Ainis „Legendose“ svarstė, kad muziką, poeziją, teatrą jaunystėje rinkotės dėl noro būti arčiau tiesos. O gal, sakau, tiesiog ieškojote šviesesnės alternatyvos sovietinėje pilkumoje, nuobodybėje?

– Gyvenimas taip susiklostė, kad mokyklos metas man buvo vienas smagiausių. Klasė lyg ir matematinė, bet pusė jos – humanitarai: mokiausi su Gintaru Varnu, Vytautu V. Landsbergiu. Buvome velnių priėdę.

Būtų gaila, jei neliktų maišto, priešinimosi dvasios.

Blogųjų dalykų nepastebėjau, pilkumos ir nuobodulio nepajutau. Buvo Vytautas Kernagis ir jo „Akustinis“, greta sukosi brolio Arūno kursas – Dalios Tamulevičiūtės „dešimtukas“. Gyvenome nepaprastai intensyvų gyvenimą, kūrėme spektaklius, į klasę kvietėmės V. Kernagį, poetą Marcelijų Martinaitį...

Suvokėme gyvenantys maištingoje terpėje. Pasipriešinimą santvarkai, maištą jautėme V. Kernagio muzikoje, taip pat teatre – Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus spektakliuose.

Visada norėjau laužyti tradicijas, normas, ginčijau taisyklių būtinybę. Nuolat pasigaudavau kūrybos užkratą. Pabaigęs viena tuoj griebdavausi kito, bėgau, bėgau ir žiūriu – finišas, man jau 60 metų. (Juokiasi.)

Būtų gaila, jei neliktų maišto, priešinimosi dvasios.

Legendos. Šiandien ir visados. Gediminas Storpirštis: iš savo tėvų meilės gavau keliems gyvenimams

„Manau, esu gyvas“

– Kam aktorius ir teatro pedagogas norėtų priešintis dabar?

– Formalioms taisyklėms. Svarstau, kai kuriems valdininkams pandemijos laikas yra lyg sapnas, svajonės išsipildymas – gali drausti, kontroliuoti. Bet jei paklaustume iš esmės: kuo skiriasi teatras, kur žmogus ramiai sėdi salėje, ir gyvybiškai svarbios parduotuvės? Kodėl vienos uždarytos, o kitos dirba? Suprantu, yra problema, liga. Tai kodėl norintieji skiepytis negali to daryti, o nenorintieji yra verčiami? Kodėl?!

Iš visuomeninio gyvenimo pašalinti žymiausi mokslininkai. Jie kažkodėl nereikalingi. Dabar garsus ne tas, kuris įdomiai kuria ar mąsto, o tas, kuris dažnai rodosi. Gyrimosi laikai. Viešpatauja nuostata „aš viską moku, viską galiu“. Tik tas mokėjimas trunka iki pirmo išsamaus pokalbio. Vadinasi, kiekybė keičia kokybę ir tai pristatoma kaip dabarties vertybė.

– Kaip teatro bendruomenė atlaikė karantiną? Kaip jaučiasi draugai, kolegos – juk susitinkate, kalbatės?

– Dėl tos pačios priežasties nei vaidinu, nei susitinku. Suprantama, ne karas. Bet suvaržymų pasekmės bus žiaurios. Jas galėsime įvertinti tik iš laiko perspektyvos.

Manau, su teatrais, muziejais, bibliotekomis elgtasi nepelnytai. Nepateisinu ir nesuprantu. Tokiomis aplinkybėmis – priešingai, žmogui norisi atramos, atsvaros, stiprybės. Deja, dabar dauguma valdžios žmonių kultūrą suvokia tik kaip pramogą ir tai tampa ne tik jų, bet ir šalies problema.

Mano aplinkoje nusivylusių arba pasidavusių nėra.

Iš dalies esu dėkingas šioms aplinkybėms, galėjau imtis to, kam visada pritrūkdavau laiko. Ir nemanau, kad praradau profesinius įgūdžius. Filmavausi, gruodį įrašėme spektaklį vaikams, prasimaniau kūrybinių iššūkių. Po 12 metų grįžau į „Videometros“ kuriamus serialus. Apskritai per pastaruosius trejus metus gavau įdomių ir įvairių aktorinių impulsų... Manau, esu gyvas.

Mano aplinkoje nusivylusiųjų arba pasidavusiųjų nėra. Visi žiūri, kaip tą laiką išnaudoti.

Paskutinis pokalbis su broliu

– Kokie buvo jūsų santykiai su broliu? Jūs man visada buvote lyg 11-as to „dešimtuko“ narys.

– Arūnas kurse buvo vienintelis vilnietis, tad, suprantama, jie sėdėdavo mūsų namuose. Netrukdydamas iš kertės stebėjau jų improvizacijas, vakarojimus. Kartais pasikviesdavo ir į repeticijas. Nuo to laiko išliko tam tikras ryšys.

Vis dėlto 10 metų skirtumas tarp manęs ir Arūno yra žiauriai daug, ypač paauglystėje. Tai lyg skirtingos kartos. Ilgainiui atstumas tirpsta, ir dabar šiltai bendrauju su daugeliu Arūno kursiokų. Koncertuojame su Kostu Smoriginu, Vidu Petkevičiumi, dažniau pasišnekame su Remigijumi Vilkaičiu.

Vaidinau Algirdo Latėno režisuotuose spektakliuose. Pernai Kristina Kazlauskaitė inscenizavo Antono Čechovo vienaveiksmes pjeses. Nepaprastai smagu su ja dirbti! Žinai, man tas spektaklis lyg metais anksčiau atėjusi jubiliejaus dovana.

Vis dėlto 10 metų skirtumas tarp manęs ir Arūno yra žiauriai daug.

O su Aru... nebuvo taip, kad susitiktume kasdien ar kas savaitę. Kelis mėnesius nebendravome, kai jis man paskambino, sako, važiuoju su reikalais pro tavo namus. Pasakiau, grįždamas užsuk kavos. Gerą valandą su juo prašnekėjome. Tą vakarą jis ir iškeliavo.

Dar pasiūliau vakare ateiti į savo vaidinamą spektaklį, ne, sakė, geriau pažiūrėsiu futbolą. (Juokiasi.) A, jei „Premier“ lyga, tada aš nekonkuruoju...

Grįžtant iš teatro paskambino Arūno sūnus – tėvas reanimacijoje. Važiavau pas jį, o išlipus prie ligoninės jo žmona skambučiu pranešė, kad Arūno nebėra...

Žinojome Arūno sveikatos būklę. Jau antri metai gyvenome žinodami, kad jam taip gali bet kada atsitikti, nes gydytojai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje atsisakė operuoti. Galbūt dėl to netektį priimti buvo psichologiškai kiek lengviau.

Filmas „Amerikoniškoji tragedija“ (I d.)

Amerikoniškoji tragedija

– Režisieriaus Marijono Giedrio keturių dalių filme „Amerikoniškoji tragedija“ (1981) su Arūnu vaidinote pusbrolius Grifitsus. Serialas buvo nepaprastai populiarus, iki šiol jį kasmet rodo televizija posovietinėje erdvėje. Ar šlovė jums nebuvo susukusi galvos?

– Mane baugino, kad taip gali būti. Tačiau labiausiai jaudino suvokimas, kaip trūksta amato įgūdžių. Tas nežinojimas ir nemokėjimas mane tiesiog sprogdino iš vidaus. Dėl šios priežasties po filmavimų dar bėgdavau į konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kad net ir vėluodamas patekčiau į specą (specialybės pamokas, – LRT.lt).

Studijos ėjo sava vaga, „konservoje“ būdavau nuo ryto iki išnaktų. Todėl galvai suktis nebuvo kada. Įsipainiodavau į visokius projektus, darbus ir iš esmės neturėjau laiko riesti nosies. Nes man labai patiko kurti vis ką nors nauja. Neriu vienur, kitur.

Galbūt brolio kurso pavyzdys, o gal šeima padėjo suvokti, kad kalba ne žodžiai, o darbai.

Dabar per pandemiją pasirodė knyga („Bardai. Žodžiai ir natos“), monoprograma pagal Wislawą Szymborską, filmavausi seriale „Gaujų karai. Šešėliai“. O jubiliejaus proga padariau generalinę tvarką muzikinėje kūryboje: gegužės 8-ąją Jaunimo teatre pristatysiu trijų dalių kompaktinę plokštelę „Šaknys 1, 2, 3“.

– Žodžiu, padarydavote ir eidavote toliau?

– Taip, ir įsisąmoninau viena: jei padarysi blogai, neliks galimybės tęsti. Po „Amerikoniškosios tragedijos“ 12 metų be stabtelėjimo dirbau kine. Be atostogų. Iš vieno filmavimo į kitą ir taip iki pat nepriklausomybės paskelbimo...

Sakau, galbūt brolio kurso pavyzdys, o gal šeima padėjo suvokti, kad kalba ne žodžiai, o darbai. Be to, man taip tinka, man reikia dirbti.

Lyg kardiograma

– Kokios nuotaikos Jaunimo teatre? Per kelerius metus teatras išgyveno nemažai permainų. Vieni aktoriai dažniau matomi, kiti mažiau. Esate lyg grandis, siejanti kartas, teatro vadovus, dabartį ir nemažą tarpsnį istorijos.

– Manau, mūsų teatras yra gyvas. Suprantama, nauji meno vadovai ateina su savo vizija. Stebintieji naujausias premjeras, darbus tikrai mato, kuria kryptimi einama.

Galime džiaugtis, kad dirbta ne veltui. Jaunimo teatro darbai buvo įvertinti per pastaruosius „Auksinius scenos kryžius“, vadinasi – pastebėti. Pamažu kalbama apie užsienio gastroles, tai teatrui labai svarbu.

Pas mus dirbo Arpadas Schillingas, Krystianas Lupa, Kirsten Delholm – Europos grandai. Aišku, vardas negarantuoja sėkmės, tačiau aktoriams svarbu išmėginti nepažįstamus kūrybos metodus, susitikti su įdomiais režisieriais – asmenybėmis.

Džiugu, kad dabar teatre stato Gintaras Varnas. Džiaugiuosi Adomo Juškos keliu – trimis pastatymais Mažojoje salėje. Ir štai gegužės viduryje bus jo „Don Kichotas“ Didžiojoje. Adomas buvo dvejiems metams pakviestas kaip reziduojantis režisierius. Taip teatras augina savo žmones.

Mūsų jau tokia profesija – kartais būni labai paklausus ir užimtas, paskui ateina pauzė, bangavimai. Lyg kardiograma.

O kad ne visi aktoriai užimti spektakliuose – natūralu, nematau didelės tragedijos. Mūsų jau tokia profesija – kartais būni labai paklausus ir užimtas, paskui ateina pauzė, bangavimai. Lyg kardiograma.

Teatras mėgino išlikti gyvybingas per karantiną siūlydamas įvairius projektus, aktorių savarankiškus darbus – taip atsirado Viktorijos Kuodytės „Sau pačiam“, Janinos Matekonytės-Antanėlienės ir V. Petkevičiaus „Tūla. Anam laikui“. Pats parengiau W. Szymborskos, Jono Meko programas.

Tad nesi paliktas. Tau suteikiama galimybė pasirodyti scenoje, tik turi atrasti formą.

Kalbos karūna

– Svarstau, kad dainuojamosios poezijos žanras, jūsų inicijuoti festivaliai „Tai – aš“, „Purpurinis vakaras“ ir daugelis kitų jums, ko gero, atvėrė platesnę auditoriją, nei galėjo suteikti teatras. Ir įdomu, kad sulaukiate jaunų žmonių dėmesio. Vadinasi, poezija jiems svarbi?

– Jau bene 18 metų kartu su Šv. Kristoforo gimnazija organizuoju moksleivių dainuojamosios poezijos konkursus. 8 metus kartu su „BardaiLT“ rengiame jaunųjų dainų kūrėjų stovyklas. Ateina įdomių autorių.

Anksčiau į respublikinius pasirodymus susirinkdavo 30–40 atlikėjų. Dabar jų skaičius sumažėjo maždaug 3 kartus, tenka gerokai paieškoti žmonių, norinčių kurti šį žanrą. Nes televizijoje, radijuje jo beveik nėra. Galimybė išgirsti lieka tik gyvuose koncertuose, festivaliuose, susitikimuose ar įrašuose.

Matai, čia svarbu ir muzika, instrumento išmanymas, ir tekstas, jo perteikimo įgūdžiai. Kad būtų pusiausvyra, reikia mokytojų, kurie išmano abi sritis. O tokių nėra daug. Mažesniuose miesteliuose jie neišgyvena, viską meta ir palieka Lietuvą. Šiam žanrui tai skausminga.

Informacijos ir visokių iliuzijų laiku poezijos kalba yra esmingesnė, nes – vertikali.

O festivaliuose daug jaunimo, dėl to labai smagu. Tačiau negali sakyti, kad tai tik jaunimo žanras. Žiūrovų skalė gana plati. Ir jei ateina, vadinasi, randa, ko nori.

Manau, gyvas, tiesioginis bendravimas labai reikalingas. Kaip sako akademikė Viktorija Daujotytė, poezija yra kalbos karūna. Informacijos ir visokių iliuzijų laiku poezijos kalba yra esmingesnė, nes – vertikali. Reikia tik žmonių, kurie gebėtų tai atidaryti, atrakinti. Tačiau šis žanras gyvas, ir ačiū Dievui.

Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis "Tai - aš" 2004 (I dalis)

Kitoje Lietuvos pusėje

– 2013–2016 metais Pietryčių Lietuvoje inicijavote festivalį „Iš širdies į širdį“. Spėju, ne auditorijos plėtros sumetimais. Ką patyrėte? Apie tą kraštą politikai kalba nemažai, bet viskas ir lieka kalbomis. Matome, už ką ten žmonės balsuoja ir kaip laukia „Sputnik V“... Kas galėtų pakeisti situaciją?

– Ketverius metus šio festivalio dalyvių buvo daugiau nei žiūrovų. Kvietėme atlikėjus iš Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Kaliningrado srities. Ir iš Lietuvos, suprantama. Vietinė valdžia įsileido, techniniu požiūriu mums padėjo.

Įsiminė štai kas: jei programoje lenkų atlikėjas, jo palaikyti į koncertą suvažiuoja autobusiukais. Pasirodymui pasibaigus visi grįžta į autobusiukus ir išvažiuoja namo. Toks palaikymas... ir net galima tai suprasti.

Klausimas, kodėl lietuviai tame krašte tokios vienybės nerodo.

Tada kyla klausimas, kodėl lietuviai tame krašte tokios vienybės nerodo. Juk koncertas nemokamas, atvažiuoja Veronika Povilionienė, Virgis Stakėnas, Seimo narys Vytautas Juozapaitis, Aidas Giniotis, Andrius Kaniava, Domantas Razauskas... Kalbėjomės apie tai su direktoriais, lituanistais. Jie bijo, yra išgąsdinti.

Taip, tiesa, daug kalbama apie tai, o pagalbos – jokios. Ir vienu šuoliu nieko nepakeisi, tai sisteminiai dalykai. Reikia pagalbos, nes kitoje pusėje dirbama labai sistemingai.

Nacionalinis bardų festivalis „Purpurinis vakaras“ 2014. Dalyvauja G.Storpirštis ir J.Dawson

– Fiodoras Dostojevskis „Užrašų iš mirusiųjų namų“ pradžioje užsimena apie Sibiro miestelių gyventojus, esą kai kurie jau „išsprendė gyvenimo mįslę“. O jūs ją išsprendėte? Kaip jums atrodo – kokia yra gyvenimo prasmė?

– Žinau viena: bene didžiausia buvimo žemėje laimė yra KURTI. Nesvarbu profesija, ką bedarytum, tai turi teikti džiaugsmą. Ieškau jo. Laukiu, kada mokyklose pradės mokyti girdėti – ne tik kalbėti. Kada pradės mokyti, kad duoti yra smagiau, nei imti.

Laukiu, kada mokyklose pradės mokyti girdėti – ne tik kalbėti.

Paklausk – kiek žolynų atpažįsta jauni žmonės? Medžių, paukščių? Pasaulis nepaprastai nuostabus – ne tik šalys, kultūros, istorijos, literatūriniai pasakojimai. Pasaulis pilnas slėpinių. Labai norėčiau, kad mokykla ar šeima skatintų vaiką stebėti ir stebėtis, nustebti, pamatyti visa tai. Tai nepabaigiamas džiaugsmas, jei matai.

Jokių prasmės receptų neturiu. Tik dalijuosi tuo, kas man teikia džiaugsmą.

Buvau Indijoje, mačiau laimingiausias akis. Kai mergaitė namo nešė žabus, stabtelėjo ir iš manęs gavo suvenyrą. Jos žvilgsnio neužmiršiu iki pabaigos. Smulkmena, sakysite, bet tas tyras džiaugsmas, kad kažkas atsitiktinai sustojo, pakalbino, padovanojo...

Jei sugebėtume pastebėti tokias smulkmenas ir jei visą gyvenimą neprapultų nuostabos jausmas, būtų kur kas lengviau kvėpuoti.

Amerikoniškoji tragedija
Amerikoniškoji tragedija
Amerikoniškoji tragedija
Spektaklis. Gediminas Storpirštis „Kū-kūzzz, kū-kūzzz“
Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis "Tai - aš" 2005 (I dalis)
Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis "Tai - aš" 2004 (II dalis)
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt