Kultūra

2021.04.20 05:30

Operos legendai Abdonui Lietuvninkui – 100: gerklėje turėjo ne šiaip sau garsų fabrikėlį

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.04.20 05:30

„Buvo gražus vaikas, bet labai rėkė“, – taip žinoma smuikininkė Aldona Lietuvninkaitė-Andrėnienė yra sakiusi apie savo brolį, lietuvių operos legendą bosą Abdoną Lietuvninką. Galbūt tas vaizdas buvo lemtingas, pranašiškas... Šiandien, balandžio 20-ąją, minime 100-ąsias elegancija, kilnumu ir unikaliu balsu – „basso profondo“ – gerbėjus žavėjusio scenos virtuozo metines.

Dar viena lietuvių muzikos legenda dirigentė Margarita Dvarionaitė antrino: „Turėjo neabejotino grožio tembrą ir ne šiaip sau kokį garsų fabrikėlį gerklėje, o sveiką vokalinį aparatą, tarnaujantį prasmingam dainavimui.“

A. Lietuvninkas (1921–1994) dainavimo menui paskyrė 40 gyvenimo metų, sukūrė per 50 vaidmenų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT): Mefistofelį, Didįjį Inkvizitorių, Varlamą, Greminą, Nilakantą, Karalių Renė, Rimvydą, kitus.

Tiek didžiuosius, tiek ir antraeilius personažus kūrė labai skoningai, švytėdamas artistine elegancija. Su scena atsisveikino 1987 metų rugsėjį „Rigoleto“ spektakliu, jame atliko du vaidmenis: Monteronės ir Sparafučilės.

Tiek didžiuosius, tiek ir antraeilius personažus kūrė labai skoningai, švytėdamas artistine elegancija.

2006-aisiais LRT KLASIKOS laidoje „Muzikos muziejus“ dirigentas Vytautas Viržonis prisiminė, kaip kompozitorius Balys Dvarionas, rašydamas operą „Dalia“, vyskupo Masalskio partijoje girdėjo tik A. Lietuvninką. Kviesdavo solistą pas save, kad tas pakonsultuotų, dar ir dar kartą padainuotų.

„Lietuvninkas turėjo Dievo dovaną – gražaus tembro bosą. Be to, buvo aukštas, lieknas, scenoje į jį visada buvo malonu žiūrėti“, – teigė a. a. dirigentas.

Pasak muzikologės LRT laidų vedėjos Jūratės Katinaitės, daugelis vyresniosios kartos klausytojų mena gražų, sodrų, itin žemą A. Lietuvninko basso profondo.

„Vyresnioji operos gerbėjų karta žavėjosi jo artistiniu talentu ir charakteringais vaidmenimis. O atkampiausiuose Lietuvos kaimeliuose žmonės ilgesingai dūsaudavo klausydamiesi A. Lietuvninko dainuojamų liaudies dainų“, – teigė muzikologė.

Užteko vieno žvilgsnio

Stalino režimo metais įveikęs drakonišką atranką, 1951 metais solistas dalyvavo Pasaulio jaunimo ir studentų festivalio Berlyne dainininkų konkurse, tapo laureatu (III vieta) – pirmuoju lietuviu iš SSRS, po karo pelniusiu tarptautinį pripažinimą.

Grįžęs namo laureatas buvo paskirtas į Didįjį teatrą Maskvoje. Tačiau atsisakė, liko ištikimas savo įsitikinimams, pavardei. „Kaip galėjau savo noru važiuoti į Maskvą, kai kitus lietuvius tuo metu į Sibirą vežė?..“ – privačiame rate yra prisipažinęs A. Lietuvninkas.

Aukščiausias jam tekęs įvertinimas karjeroje buvo Lietuvos SSR nusipelniusio artisto vardas. Kadangi lojalumo sovietinei valdžiai nedemonstravo, į partiją nestojo, tai ir SSRS liaudies artisto vardo nuspręsta neteikti.

„Draugų aplink jį buvo labai įvairių. Tarp jų ir karjeristų, kurie labai mielai kenkdavo. Žinote, buvo toks laikas – visi norėjo išgyventi. O Lietuvninkas buvo išdidus, nieko panašaus nedarė – neskundė draugų, nestojo į komunistų partiją“, – LRT.lt sako solisto našlė buvusi LNOBT balerina Marija Nijolė Kuckaitė-Lietuvninkienė.

Juodu susipažino, suprantama, teatre. „Matyt, sutikti tokį nuostabų žmogų man buvo lemta likimo. Užteko vieno žvilgsnio“, – nedaugžodžiauja Nijolė, prašoma prisiminti pirmąjį susitikimą.

Gerūtos Griniūtės pokalbis su Dovu Lietuvninku ir prof. Vladimiru Prudnikovu


Pagadino Lašo aparatą

Operos solistas gimė Kudirkos Naumiesčio pašonėje – Mokolų Naujienoje. Lietuvninkai giminiavosi su Vincu Kudirka. Būsimo dainininko dėdė buvo vedęs didžiojo varpininko seserį Emiliją.

Abdono ir Aldonos mama Konstancija ištekėjo už gražaus „amerikono“ Pijaus, kuris po 4 santuokos metų iškeliavo į Ameriką užsidirbti ir 7 metus negalėjo grįžti namo dėl Didžiojo karo. Vis dėlto, kai galiausiai parsigavo, 1921-ųjų balandžio 20 dieną pasaulį išvydo jaunėlis sūnus Abdonas.

„Kaip dabar matau jį, stovintį vienais marškiniais mamai ant kelių, visą įraudusį nuo riksmo. Sunku būdavo nuraminti“, – tokį brolį vaikystėje prisiminė sesuo Aldona, po 2000-ųjų savo atsiminimus patikėjusi leidiniui „Suvalkija“.

Nuo vaikystės Abdonas, anot jos, buvo nepaprastai dosnus. Užsukusiems pavargėliams atiduodavo savo batukus, žaislus, o kartą elgeta grąžino mamai stambų banknotą, jam įteiktą sūnaus.

Lietuvos operos scenoje. Operos solistas Abdonas Lietuvninkas

Sovietinėje spaudoje rašyta, esą Abdono balsas skardėdavęs pašešupiais... Ne, liudijo sesuo, jis niekada nedainuodavęs, net per proginius suėjimus. Mieliau kalbindavęs prie stalo atbėgusius vaikus. Vis dėlto, kai uždainuodavo, nuo balso sudrebėdavo stuba.

Pasakojama, esą garsus Kauno medikas Vladas Lašas visam gyvenimui įsidėmėjo A. Lietuvninko plaučius. Juos tikrinant neišlaikė aparatūra, sugedo...

Apskritai A. Lietuvninkas alkoholio nevartojo, tačiau anksti įgyto kito žalingo įpročio – rūkymo – atsisakė tik likus 8 metams iki gyvenimo pabaigos.

Anksti įgyto žalingo įpročio atsisakė tik likus 8 metams iki gyvenimo pabaigos.

Dainavo chore, nors gerais pažymiais negalėjo pasigirti. Užtat nuo mažens domėjosi technika, o baigdamas gimnaziją – boksu. Tai jam kelis kartus pravertė sovietiniais metais, padėjo atsiginti gatvės chuliganų.

Tėvas P. Lietuvninkas dar būdamas JAV mokėsi groti smuiku, tad ir namuose kartais pagrieždavęs. Užtat mama Konstancija mecosopranu dainuodavo kartu su jaunystės drauge pulkininkiene Mašanauskiene – būdavę ko paklausyti. Aldona teigusi, esą būtent mama sūnui padovanojusi gražų balsą.

Šalia pokario nuskurdėlių

Prieš sovietų okupaciją Pijaus šeima, pardavusi ūkį, išsikėlė gyventi į Kauną. Fredoje pasistatė šveicariškos architektūros namą – pirmąjį, o gal ir vienintelį tokį tarpukario Lietuvoje. Lietuvninkai tapo neatsiejama Fredos šviesuomenės dalimi.

Abdonas iš pradžių rinkosi technikos studijas, tačiau nuo 1939-ųjų ėmė mokytis smuiko konservatorijoje. Visas vasaros atostogas praleisdavo sode prie bičių, turėjo 24 avilius. Jau tada atsiskleidė jo meilė gamtai.

Laimingi kaimynai, kurie gali jį girdėti.

Kauno konservatorijoje, kaip atsiminė dirigentė M. Dvarionaitė, A. Lietuvninkas „elgėsi oriai, laikėsi atstumo. Gal tą orumą ir atstumą norėdamas pabrėžti, įsigijo brangią juodą eilutę, sniego baltumo marškinius ir šalia mūsų, pokario nuskurdėlių, atrodė iškilmingai. Ši apranga buvo ir savotiškas artėjančios jo operinės karjeros anonsas.“

Jaunuolio likimą pakreipė kompozitorius Aleksandras Kačanauskas, per 1945 metų pavasario sesijos egzaminą išgirdęs, kaip A. Lietuvninkas solfedžiuoja. Paragino būtinai mokytis dainuoti. Ir taip jaunuolis tapo Europoje žymaus tenoro Juozo Babravičiaus auklėtiniu, o studijas baigė operos režisieriaus boso Petro Olekos klasėje.

Iš pradžių J. Babravičius rafinuotai vertino Abdono balsą – reikėję jį suvaldyti, jaunuoliui trūko technikos. Tačiau netrukus jau sakydavo: „Laimingi kaimynai, kurie gali jį girdėti.“

Šūviai KGB rūsyje

Po karo A. Lietuvninku susidomėjo KGB. Dėl antisovietinių atsišaukimų, platintų okupacijos metais. Anot sesers Aldonos, brolis buvo uždarytas į rūsį, verčiamas bendradarbiauti. Nepalūžo net pastatytas prie sienos. Pagąsdinant į jaunuolį buvo paleisti du šūviai, namo grįžo apsvilusiais plaukais.

Sovietų valdžiai A. Lietuvninkas nejautė nė mažiausios simpatijos ir labai džiaugėsi tautos atgimimu, Sąjūdžiu. „Tik sveikata jau buvo ties riba. Pavojų kėlė aneurizma, turėjo ir kitų negalavimų“, – pasakoja našlė Nijolė.

Anot jos, vyras buvo labai įdomi asmenybė. „Visi su juo norėjo pasėdėti, pakalbėti, nes buvo su kuo ir apie ką“, – teigia N. Lietuvninkienė.

Vaikų juodu nesusilaukė. Nijolė susirgo gripu, po komplikacijų jai medikai gimdyti nepatarė.

Kolega atsiprašė už niekšybes

A. Lietuvninko kelias į pergalę Berlyne buvo pilnas išbandymų. Kelių turų atranka vyko Maskvoje, iš visos SSRS suvažiavusiems konkursantams sudarytos kone muštro sąlygos. Juos žadindavo vidury nakties ir vesdavo dainuoti, esą taip tikrino, kuris geriau atlaiko ekstremalius išmėginimus.

Berlyne dėl laurų varžėsi per 600 atlikėjų iš 37 šalių. A. Lietuvninkas atliko sudėtingą Don Bazilijaus ariją iš Gioachino Rossini „Sevilijos kirpėjo“ ir lietuvišką dainą „Žaliojoj lankelėj“.

Prieš kelionę į konkursą Abdonui buvo pasiūtas frakas, parūpinti lakiniai batai. Grįžęs viską turėjo grąžinti. O iš paskirtos premijos sovietai nurėžė du trečdalius. Toks sesers Aldonos atsiminimas...

Nelengva Lietuvninkui buvo greta pasižymėti troškusių, intrigas pynusių kolegų.

Laimėjimas sukėlė nemažai aistrų ir pavydo. Sovietmečiu ne visose koncertų programėlėse laurai buvo paminimi. Ko gero, tai lėmė partinės srovės.

Solisto našlė N. Lietuvninkienė spėja, kad sovietmečiu jos vyro kolegos pavydėdami sunaikino daug jam priklausiusių garso ir vaizdo įrašų. 90-mečio proga visa, ką rado tinkama, sudėjusi į kompaktinę plokštelę „Maestro basso profondo“ (2011).

Per plokštelės sutiktuves, pasak Nijolės, legendinis lietuvių tenoras Virgilijus Noreika pasakė, kad tik vėliau supratęs, kaip nelengva Lietuvninkui buvo greta pasižymėti troškusių, intrigas pynusių kolegų.

Vienintelis atėjęs atsiprašyti už praeityje padarytas niekšybes buvo operos solistas Kostas Šilgalis. Lietuvos nepriklausomybės siekių nepripažinusio „Jedinstvos“ veikėjo sąžinė į gyvenimo pabaigą prabudo. Jis paskambino A. Lietuvninko žmonai: „Paprašyk, kad Abdonas man atleistų.“ Netrukus abu atsidūrė toje pačioje ligoninėje, K. Šilgalis ten ir ištarė atsiprašymo žodžius. Abu iš tos ligoninės nebeišėjo...

Trenkė pianino dangtį

Santūrus, mažakalbis A. Lietuvninkas vis dėlto mokėjo skambiai atsikirsti, sviesti sąmojį ar kandžią repliką. Kartą per repeticiją Kipras Petrauskas šūktelėjo: „Lietuvninkai, reikia išsiplauti ausis!“ „Plaunu, maestro, kasdien su Kipro Petrausko muilu, bet nepadeda“, – atšovė jis. Tai buvo užuomina į anksčiau populiarų ir visur reklamuotą muilą su Petrausko atvaizdu.

Apie jį ir savotiškų anekdotų sukurta, tik nežinau, kiek čia tos teisybės...

V. Viržonio liudijimu, operos solistas „niekada nesišypsojo, bet humorą mėgo“, net iškrėsdavo pokštų. „Apie jį ir savotiškų anekdotų sukurta, tik nežinau, kiek čia tos teisybės...

Kartą koncertavo su pianistu Navakausku. Atliko Aleksandro Dargomyžskio „Romansą“ per rinkimų kampanijos koncertą – tokie būdavo rengiami. Lietuvninkas pradeda dainuoti: „Vozvratilsia nočju melnik: žonka, gde že sapogi?..“ („Naktį grįžo malūnininkas: žmona, kurgi batai?“) Tada jau tęsia atsisukęs į Navakauską: „Ach, ty pjanica, bezdelnik...“ („Ak, tu girtuokli, tinginy...“)

Navakauskas trenkė pianino dangtį įsižeidęs ir išėjo iš scenos“, – tokį epizodą prisiminė dirigentas.

Rūpinosi sovietų nuskurdintais žmonėmis

A. Lietuvninkas labai domėjosi technika, anksti įsigijo „Pobedą“, tapo vienu pirmųjų automobilininkų pokario Vilniuje. Ratai, pasak kolegų, jam buvo būtinybė, nes ne vienus metus turėjęs iš Kauno važinėti į Vilnių, darbovietę.

Daugeliui bičiulių yra remontavęs automobilį. Pasak kurso draugo ir teatro kolegos boso Leonido Muraškos, Abdonas patardavęs būsimiems vairuotojams, kokį automobilį pirkti.

„Nebūtų išsamiau apibūdinta Abdono asmenybė, nepaminėjus dar vienos jo gyvenimo aistros – meilės gamtai, gyvūnijai, kailiniuotiems, plunksnuotiems, – po A. Lietuvninko mirties rašė M. Dvarionaitė. – Kiek jų priglausta, penėta, girdyta, gydyta. Kiek patarimų teikta kitiems globėjams.

Ne vien gyvūnija, o ir vienišais, nuskurdusiais žmonėmis rūpintasi. Pasikinkę savo mašinėlę jie su Nijole įvairiuose Lietuvos kampeliuose guodė, šelpė ne vieną bedalį vis iš tų pensijų.“

Prieš pat išsiskyrimą N. Lietuvninkienė paklausė ligos patale gulinčio vyro, ko šis labiausiai norėtų. Abdonas atsakė: „Aš norėčiau paklausyti geros smuiko muzikos...“ Ir jo prašymas buvo išgirstas – per laidotuves jam smuiku griežė Raimundas Katilius.

Prisiminkime. Dainuoja Abdonas Lietuvninkas
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt