Kultūra

2021.03.21 11:41

„Gyvenimo nuėjęs pusę kelio...“ Dieviškų eilučių autoriui Dantei – 700 mirties ir nemarumo metų

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.03.21 11:41

Kovo 25-ąją Italija minės Dantės dieną (Dantedì). Būtent tądien per 1300 metų Didžiąją savaitę, mokslininkų tvirtinimu, Dantė Alighieris pradėjo savo kelionę į pomirtinę karalystę. Ir šią kelionę aprašęs „Dieviškoje komedijoje“ užsitarnavo amžinybę. 700 mirties metinių proga prisimename iškilųjį florentietį.

...ši knyga šventa, kurion sudėta,
Tai, ką jai davė žemė ir dangus.

Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, Dantė (Dante Alighieri, 1265?–1321) atsidūrė miško tankmėje. Florencijos poetas, mąstytojas, politinis veikėjas jautėsi pasiklydęs. Prieš dešimtmetį jis išgyveno mylimosios Beatričės mirtį. Po šios netekties žemiški meilės bruožai, jei tokių apskritai būta, išnyko, ir moters vaizdinys tapo dangišku kūrybos idealu.

Mėgindamas užsimiršti, įveikti praradimo jausmą, poetas pasinėrė į antikinės literatūros ir Bažnyčios tėvų studijas. Ne tik gilinosi, bet ir pats rašė traktatus, komentarus, apibendrino viduramžių išmintį filosofijos, teologijos, etikos, astronomijos klausimais. Pamažu artėjo prie pagrindinio savo veikalo – poemos „Dieviškoji komedija“.

Filosofinę Dantės veiklą nutraukė audringi politiniai įvykiai. Popiežių ir pasaulietinių Šventosios Romos imperijos valdovų nesantaika kelis šimtmečius kruvinomis bangomis ritosi per Europą, Italiją. Neaplenkė ir gimtosios Florencijos. 1302 metais dėl paūmėjusios gvelfų ir gibelinų partijų priešpriešos, gelbėdamas gyvybę, Dantė buvo priverstas palikti mylimą miestą ir ieškoti prieglobsčio Ravenoje.

Štai tada poetas ir pasijuto pasiekęs pragaro slenkstį. Žvelgdamas į praeitį, Dantė supranta sutikęs tris alegorinius viduramžių žvėris – lūšį (jaunystės gašlumas), liūtą (suaugusiojo išdidumas, valdžios troškimas) ir vilkę (godulystė).

Išsigandęs ir sumišęs jis nesiryžta žengti pirmyn. Tą akimirką skaisčiaveidės gražuolės Beatričės prašomas Dantei į pagalbą atskuba Senovės Romos poetas Vergilijus.

Geresnio kelrodžio „Dieviškosios komedijos“ autorius negalėjo tikėtis – „Eneidos“ kūrėjas viduramžiais laikytas krikščionybės pranašu, išminties mokytoju. O ir reikiamos patirties buvo sukaupęs: jo poemos pagrindinis veikėjas Enėjas, išgarsinęs lotynų giminę, taip pat lankėsi tamsos karalystėje.

Vergilijaus lydimas Dantė galiausiai ryžtasi žengti į Pragarą (Inferno), kad dar kartą įsisąmonintų asmenines ir viso žemiškojo pasaulio ydas, viliones, kančias, laikinumą. Ir apsivalęs sielą grįžtų namo iki mirties šlovinti Kūrėjo.

Taip prasideda Dantės kelionė per pasaulį, kurio gyventojų būtis įgijusi baigtinę išraišką. Nei jų buvimo vieta, nei būdas jau niekada nepasikeis – iki Paskutinio teismo dienos.

„Čionai įžengęs, viltį mesk į šalį...“

Lyg didžiulis piltuvas, besileidžiantis į žemės centrą, prieš dviejų keliauninkų akis atsiveria ūkanota pragaro duobė. Čia devyniuose ratuose kamuojasi nusidėjėlių vėlės. Juo didesnė nuodėmė, tuo žemesnis ir siauresnis ratas. Pačiame centre tūno kančių karalystės valdovas Liuciferis. Trimis nasrais jis ryja didžiausius išdavikus žmonijos istorijoje – Judą Iskarijotą, Brutą ir Kasijų.

Pirmajame rate, kur „nėr šauksmų, kurie šiurpu nukrato./ Tik plaukia aidas atdūsių ilgų“, Dantė sutinka iškiliausius senojo pasaulio poetus.

Pagonys Homeras, Horacijus, Ovidijus ir Lukanas negalėjo savo sielos atpirkti krikštu. Tad bundančios humanizmo epochos pradininkas apsaugojo juos nuo kančių, apgyvendindamas išrinktųjų ruože – Limbe. Čia, žalioje pievelėje, glaudžiasi antikos mąstytojų šešėliai – Sokratas, Platonas, Ciceronas, Seneka ir Aristotelis.

Antrajame rate viesulu sukasi aistros apakintų gašlūnų sielos. Vergilijus savo bendražygiui rodo Semiramidę, Didonę, Kleopatrą, Eleną, Achilą, Parį, Tristaną. Mūsų akimis žvelgiant pusiau mitinės būtybės viduramžių šviesuoliui Dantei, ko gero, buvo realesnės nei aplinkiniai žmonės.

Čia įvyksta jaudinanti scena, vienas žaviausių poemos epizodų: iš kitų pasmerktųjų išsiskiria dvi vėlės – Frančeskos da Rimini ir jos mylimojo Paolo Malatestos. Kartą drauge skaitę knygą apie riterio Lanceloto meilę, jaunuoliai pamilo vienas kitą. Ir Frančeskos vyras Džančotas Malatesta, užklupęs žmoną brolio glėbyje, abudu nudūrė. Negalėjusios atlikti atgailos, jų sielos nugarmėjo į pragarą.

Pats patyręs begalinę meilės galią, jų pasakojimo sukrėstas Dantė šioje vietoje krinta be sąmonės.

Trečiajame rate florentietis išvysta rajūnus, ketvirtame – šykštuolius ir išlaidautojus. Drauge su jais amžinai grumtis ir vaidytis pasmerkti kardinolai, popiežiai. Tai, kad poetas jiems parūpina vietą pragare, taip pat liudija prasidedant naują erą. Svarbiausia viduramžių jėga Bažnyčia nustojo buvusi žmogaus kelrodžiu, jos autoritetas smukęs, pontifikato reikšmė sumenkusi.

Penktajame rate baudžiami pikčiurnos, šeštame kamuojasi eretikai, epikūrininkai, ateistai. Viename amžinai liepsnojančių karstų Dantė pamato politinį priešą, gibelinų vadą Farinatą delji Umbertį, kuris kelis kartus trėmė poeto protėvius gvelfus iš Florencijos:

...Tarmė tavoji aiškiai man parodė,
Jog tu – iš mano tėviškės mielos,
Kuri manim berods tebesibodi.

Toks balsas veržės iš duobės vienos...

Jųdviejų dialoge atsiskleidžia neapykanta, tais laikais draskiusi visą Italiją. Šalia, pertraukdamas Farinatos ir Dantės pokalbį, kenčia kitas kilmingas florentietis Kavalkantė Kavalkantis. Iš Dantės žodžių supratęs, kad jo sūnaus Gvido nebėra, tėvas aukštielninkas krenta atgal į karstą.

Septintajame rate baudžiami smurtautojai, savižudžiai, prievartautojai, Dievo niekintojai, lupikautojai. Aštuntajame – kankinasi apgavikai, suvedžiotojai, pataikūnai ir vagys.

Tarp prekiavusiųjų tarnybomis Dantė pastebi popiežių Mikalojų III. Dvasiškis stačia galvą įgrūstas į uolą, atkišęs svylančius padus. Kankinys netrukus turėtų nugarmėti į tarpeklį, mat jo vietoje Dantė jau norėtų matyti savo amžininką ir nelaimių kaltininką – popiežių Bonifacą VIII.

Į patį šiurpiausią devintąjį ratą „Dieviškosios komedijos“ autorius nugrūda baisiausius nusikaltėlius – išdavikus. Taip vėl atsiskleidžia itališkos aktualijos.

Vienoje duobėje įšaldyti du nusidėjėliai. Vienas jų kremta kito galvą. Grafą Ugoliną klasta sugavo arkivyskupas Rudžjeris ir, įkalinęs rūsyje, numarino badu. Už tai Ugolinas amžinai kremta išdaviko Rudžjerio galvą. Pats Ugolinas, Dantės manymu, irgi yra išdavikas, nes užmezgė ryšius su Lukos miestu, kuris vaidijosi su Ugolino tėviške Piza.

Skaistykla ir Rojus

Nusidėjėlių buveinė siauru keliu jungiasi su antruoju žemės pusrutuliu, kurį Dantės amžininkai laikė esant negyvenamą ir patvinusį vandeniu. Virš tų vandenų kyšo kalnas. Viršutinę dalį juosia septyni ratai, simbolizuojantys septynias mirtinas nuodėmes. Tai – skaistykla (Purgatorio). Siela, pasiekusi septintąjį ratą, tampa be nuodėmės ir toliau kyla per devynias dangaus sferas.

Meniniu požiūriu „Skaistykla“ ir „Rojus“ gerokai atsilieka nuo pirmosios poemos dalies. „Pragare“ vaizduojamos žemiškos aistros, gyvi personažai – ydingi, aistringi, jausmingi. O juo labiau artėjama prie rojaus, juo dažniau Dantei tenka telktis kiekybinius palyginimus, kurie nesujaudina mūsų vaizduotės. Vis dėlto ir dviejose likusiose dalyse esama tikrų poezijos perlų.

Ką tik palikęs amžinai ūkanotą pasmerktųjų karalystę, skaistykloje Dantė pirmą kartą atranda savo šešėlį. Atgailautojų vėles šviesos spinduliai skrodžia kiaurai. Keičiasi ir poemos garsynas: nebegirdėti skausmo riksmų ir sielvartingų aimanų, dažnai skamba šventos giesmės, psalmės.

Dantę ir Vergilijų pasitinka skaistyklos sargas Katonas iš Utikos. Šis respublikonas kovojo prieš Julijų Cezarį ir pasirinko savižudybę. Poetas negali pakęsti Respublikos idėjos, ji jam priešiška. Nepaisant to, garsųjį pagonį jis apgyvendina skaistykloje, mat šis taip vertino laisvę, kad dėl jos paaukojo gyvybę.

Poetui kaktoje angelas kardu septynis kartus įrašo raidę P (peccatum – nuodėmė). Įveikus ratą, viena raidė nutrinama, tai reiškia, kad nuo vienos nuodėmės keliautojas apsivalęs.

Dantė pereina visus septynis skaistyklos ratus. Čia šviesiau, o sielų būklė gerokai skiriasi nuo pragaro gyventojų. Atgailautojai susitaikę su savo paklydimais, nuodėmėmis. Išpuikėliai tarnauja artimui, valdovai pripažįsta savo bejėgiškumą, priešai apsikabina, šykštuoliai pasiryžę išdalyti turtą. XXVII giesmėje Vergilijus atsisveikina su Dante:

...toliau, brangus sūnau,
Nesiekia mano akys pomirtinės.

Parodžiau visa, ką tik išmanau.
Sau į vadus paimki savo valią!

Žengti į dangiškąjį rojų pagoniui nevalia. Patikimo vedlio vaidmuo baigėsi. Netrukus Dantei prieš akis stoja pati Beatričė, kurios apoteozė turi būti visa poema.

Poetas sumišęs: mergina angelams pasakoja jo paklydimų istoriją. Kol buvusi gyva, vedusi jį tiesos keliu. Tačiau jai mirus Dantė pasidavęs tamsioms pagundoms. Likęs vienintelis būdas poetą išgelbėti – parodyti jam pragaro baisybes.

Rojaus palaimintieji skirstomi pagal jiems suteiktą Dievo regėjimo mastą. Beatričė kyla aukštyn, Dantė seka jai iš paskos. Jiedu skrenda per visas devynias dangaus sferas į Empirėjų, Dievo buveinę.

Poema įgyja visiškai simbolinį pobūdį. Empirėjus tviska ryškia šviesa. Dantė regi milžinišką rožę, jos centre – ištisa jūra spindesio – dieviškosios šviesos atšvaito. Ant rožės vainiklapių iš Dievo nusileidžia angelai ir vėl grįžta pas jį, nešdami santaiką ir meilę.

Dievo planas

Prieš Dantę į mirusiųjų karalystę buvo nužengę Enėjas, apaštalas Paulius ir Kristus. Poetas nebuvo vienišas ir viduramžiais. Tokio žygdarbio pirmtakų jis turėjo regėjimų literatūros veikaluose. Patys populiariausi – „Šv. Patriko skaistykla“ ir „Tundalo regėjimas“. Vis dėlto tik Dantė sugebėjo taip kūrybingai ir įtaigiai perteikti moralines, religines savo epochos pažiūras, susisteminti jas.

O juk žengta į visiškai nežinomą sritį. Be to, slėgė atsakomybės našta: pomirtinį pasaulį privalėjęs atkurti tokį, kad jame iki galo išsiskleistų Dievo planas. Kitaip tariant, atkuriama tikrovė turėjo būti neprilygstama, tobula.

Slėgė atsakomybė: pomirtinį pasaulį privalėjęs atkurti tokį, kad jame iki galo išsiskleistų Dievo planas.

„Dieviškąją tvarką poetui būtina atkurti paveikiau nei žemiškąjį gyvenimą. Šis kupinas raidos, potencijos ir laikinumo. Savo ruožtu Anapusis, nepaisant Paskutinio teismo pažado, yra baigtas, išsipildęs dieviškojo plano aktas“, – tvirtino vienas didžiausių literatūros mokslininkų Erichas Auerbachas (vert. Antanas Gailius).

„Dieviškosios komedijos“ veikėjų santykiai su žemiškuoju gyvenimu grįsti vien atsiminimais. Jie mena savo praeitį, gali nuspėti ateitį, tačiau dabartis nuo jų paslėpta.

Ypač karštai gyvųjų pasaulio naujienomis domisi pragaro sielos. Ir Dantės apsilankymas joms tampa vienintele ir paskutine proga per visą amžinybę tarti žodį gyvam žmogui. Dėl šios priežasties jos stengiasi savo kalboms suteikti nepaprasto įtaigumo, dramatizmo.

Kodėl „komedija“?

„Dieviškoji komedija“ parašyta trieiliais posmais, tercinomis. Ji suskirstyta į tris dalis, kurių kiekviena turi po 33 giesmes. Įžanginė, 100-oji, giesmė paprastai priskiriama prie „Pragaro“ dalies.

Kūrinyje nėra nieko linksmo ar komiško, tad mūsų laikų supratimu vadinti jį komedija atrodo lyg mažytis nesusipratimas. Tačiau visai kitokios sampratos būta Dantės epochoje. Pasak jo paties, kiekvienas „viduriniojo“ stiliaus ir šnekamąja kalba parašytas poetinis kūrinys su gąsdinančia pradžia ir laiminga pabaiga yra komedija.

Poema komedija laikytina ir dėl kitos priežasties – raiškos būdo. Jis nesąs iškilniosios italų kalbos, ne prašmatnios, esminės, taisyklingos rūmų kalbos, o paprastos kasdienės liaudies kalbos. Epitetas „dieviškoji“ (it. divina) buvo pridėtas tik vėliau, pabrėžiant nepaprastą kūrinio įvertinimą ir skaitytojų susižavėjimą.

Alegorija ir imperija

Alegoriškai „Dieviškoji komedija“ atskleidžia, pirma, poeto religinius, moralinius įsitikinimus, antra, požiūrį į to meto politinę padėtį ir trečia – pasakoja paties Dantės asmeninę sielos išganymo istoriją.

Vergilijus simbolizuoja žemiškąsias žinias, mokslą, filosofiją. Beatričė – aukščiausią dieviškąją išmintį, teologiją. Protui, filosofijai padedant, vyksta žmogaus sąmonės pabudimo procesas. Tačiau filosofija geba parodyti kelius tik į žemiškąją laimę. Aukščiausiosios egzistencijos ji nepajėgi atskleisti.

Tai – teologijos vaidmuo. Tik atlikęs ilgą kelionę per pragarus, tik pažinęs visas ydų gelmes, žmogus atgailaudamas gali nusiplauti nuodėmes. Dangaus prieangyje Dantę pasitikusi Beatričė su viduramžių scholasto uolumu rodo poetui kelią į dieviškąją palaimą.

Senovės pasaulis paliko viduramžiams pasaulinės Romos monarchijos idėją. Vidurinių amžių žmogaus akyse Roma vis dar tebebuvo pasaulio viešpats.

Pasaulinė monarchija, atkurta Senovės Romos pagrindu, buvo Dantės politinis idealas. Štai kodėl kaip palydovą jis rinkosi Vergilijų, kuris „Eneidoje“ išgarsino Romos imperijos galybę ir didybę. Štai kodėl Liuciferio nasrams atidavė Kasijų ir Brutą. Šiedu respublikonai juk nužudė imperatorių Julijų Cezarį!

Dantė buvo įsitikinęs, kad imperatorius esąs Dievo vietininkas žemėje. Anot jo, imperatoriaus valdžia nepriklauso nuo popiežiaus, jis šiam nėra pavaldus. Tiek vieno, tiek kito valdžia kyla iš Dievo, todėl jie privalo papildyti ir palaikyti vienas kitą.

Be visų kitų aspektų, „Dieviškoji komedija“ yra ir enciklopedinė didaktinė poema, kurioje pateikiama kosmologinė, etinė ir politinė pasaulio sandara. Be to, ši poema – tai tikrovę mėgdžiojantis meno veikalas, kuriame nušviestos visos įmanomos tikrovės sritys: praeitis ir dabartis, iškilni didybė ir paniekos verta niekšybė, istorija ir sakmė, tragizmas ir komizmas, žmogus ir kraštovaizdis.

Parengta pagal Ericho Auerbacho ir Pavelo Kogano veikalus.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt