Kultūra

2021.02.21 07:00

Nematyti Sutkaus kadrai: pažiūrėkite, kaip legendiniai lietuvių menininkai atrodė jaunystėje

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.02.21 07:00

Eugenija Pleškytė, Irena Leonavičiūtė, primabalerina Genovaitė Sabaliauskaitė, Juozas Domarkas, Henrikas Kurauskas, Laimonas Noreika... Antano Sutkaus negatyvai ką tik virto nuotraukomis, o jose šie Lietuvos numylėtiniai atrodo taip, kokių jų niekada nesame matę, – jauni ir žavūs. Kadrai išties unikalūs, nė vieno jų nerasite internete. Dabar jau rasite, LRT.lt.

Asmeninį LRT.lt puslapį, kuriame pristatomi fotomenininko darbai, papildė ankstyvojo Sutkaus nuotraukos. Jose įamžinti garsūs lietuvių scenos menininkai. Jų portretai liudija – nepatikėsite, – kad ir legendos kadaise buvo jaunos ir gražios. Liko tik gražios, kaip sakoma. Ir tik amžininkų atmintyje.

„Fotografuok kiek tinkamas, į kairę ir į dešinę“

Daugumą šių fotografijų žymusis lietuvių menininkas sukūrė dirbdamas „Tarybinėje moteryje“. Vis dėlto fotografavo ne vien žurnalui, bet ir sau (ir mums, ateičiai, naujoms kartoms).

Sako, tai buvęs sąlyginės laisvės laikas – tas dešimtmetis nuo 1958 iki 1968-ųjų, Prahos pavasario. Nors Nikitos Chruščiovo neliko, Lietuvoje atodrėkis dar kiek laikėsi.

„Vienu tarpsniu, galima sakyti, net pradingo fotografijos cenzūra. Vyko kova dėl Fotomenininkų draugijos steigimo ir oficialiai sąvoka „fotomenininkas“ dar nevartota. Kai nėra, tai nėra ir ką cenzūruoti“, – LRT.lt teigia A. Sutkus.

Anot jo, visi tada buvo jauni – ir fotografijoje, ir scenoje. Jis išėjo iš „Literatūros ir meno“, pradėjo dirbti „Tarybinėje moteryje“. Laikraštis, pasak fotomenininko, gerokai pavaikydavo, o žurnalo darbų tėkmė buvo kur kas lėtesnė.

Išvažiuodavęs į komandiruotes po Lietuvą, o ten – „fotografuok kiek tinkamas, į kairę ir į dešinę“. Ilgainiui ėmęs ieškoti naujų veidų ir temų.

„Išsiruošia mūsų kinematografininkai filmuoti – aš prie jų prisiblatinu. Važiuoja Garso įrašų studija į Dzūkiją įrašinėti dainų – ir aš kartu“, – prisimena legendinis fotografas.

Sparną rėžė režisieriai

„Tarybinės moters“ laikais A. Sutkaus objektyve ėmė rastis garsių aktorių. Jis ir su juo į fotografiją atėję kolegos siekę nestandartinės raiškos, vengė klišių. „Anksčiau būdavo, jei fotografuoja rašytoją, tai būtinai smakrą pirštu parėmusį“, – juokiasi A. Sutkus.

Stengėsi kurti kitaip. Savo herojus portretuoti išsivesdavęs į gamtos prieglobstį. Atskiro aptarimo būtų verta mintis, kad beveik tuo pat metu prancūzų „Naujosios bangos“ (Nouvelle Vague) autoriai mąstė ir elgėsi panašiai...

Aktorei Rūtai Staliliūnaitei pasimatymą paskyrė Šv. Jonų bažnyčios varpinėje.

Aktorei Rūtai Staliliūnaitei pasimatymą paskyręs Šv. Jonų bažnyčios varpinėje. „Laiptai jau buvo gerokai sutręšę. Patrepsi koja, jei lenta nelūžta, lipi aukštyn. Taip pasiekėme viršų – drąsi buvo Rūta, ar ne? – klausia pašnekovas. – Ne taip kaip dabartinės merginos: įšoka į džinsus ir eina į pasimatymą.“

Teatras, sako A. Sutkus, jam nebuvo toks įdomus kaip jame vaidinę aktoriai. Su kai kuriais bendrauta šeimomis. Tarkime, jis su pirmąja žmona Aukse ir Balys Bratkauskas su Irena Leonavičiūte (1930–2011) vasaras leisdavę Valakampiuose už Vilniaus.

Ireną įsidėmėjęs dar paauglystėje, kai ši nusifilmavo juostoje „Aušra prie Nemuno“ (1953 m.). Įspūdingos išvaizdos aktorė lyg medus traukė vyrus. A. Sutkus prisimena, kaip apie ją sparną rėžė Maskvos režisieriai. „Irena taip atsikirsdavo, kad tie dvi dienas darbe nepasirodydavo“, – juokiasi fotografas.

Antanai, kai vesi ir turėsi meilužę, niekada nesipyk su jomis vienu metu.

Anot pašnekovo, apginti save mokėjo ir aktorė Monika Mironaitė (1913–2000). Vienoje nuotraukoje ji A. Sutkaus įamžinta su naujagimiu ant rankų. Galima spėti, kad tai įsūnytas jos dukters Dagnės Jakševičiūtės ir Teodoro Valaičio sūnus Rokas. „Tą nuotrauką publikuokite su užrašu „Kas, kur, kada?“, tegul skaitytojai spėlioja“, – juokdamasis pataria pašnekovas.

Gerai nepamena, bet M. Mironaitę, regis, fotografavęs per jos 50-metį. 25x2 – taip žaismingai buvo užrašyta sukaktis. Dar vienoje nuotraukoje – aktorės „šokis“ virš stalo su vyru rašytoju Juozu Baltušiu. „Pamenu, mane ji mokė: „Antanai, kai vesi ir turėsi meilužę, niekada nesipyk su jomis vienu metu“, – juokiasi A. Sutkus.

Portretavo Putiną

Dideli draugai buvę su aktoriumi Laimonu Noreika, itin visuomenišku žmogumi. Tas niekada nepamiršdavęs pakviesti A. Sutkaus į poezijos skaitymus, kitus renginius. Per aktorių fotografas susipažino su nerege nuostabaus balso dainininke Beatriče Grincevičiūte ir rašytoju Vincu Mykolaičiu-Putinu.

„Pasakė jam: čia toks amžinai alkanas studentėlis yra, gal ateitume pas jus, papietautume? Poetas sutiko. Putino žmona Emilija neša skaniausius kepsnius, kiek įdeda, tiek ir suvalgau. Putinas stabtelėjo, žiūri į mane ir klausia: „Nemanyk, kad man gaila, bet kur tau, tokiam sliekui, telpa?“ – pasakoja A. Sutkus.

Putino žmona Emilija neša skaniausius kepsnius, kiek įdeda, tiek ir suvalgau.

Atsidėkodamas pasisiūlė šeimininką nuportretuoti. Šis jaunajam fotografui skyręs „net“ dvi ar tris minutes. Pasak A. Sutkaus, V. Mykolaitis-Putinas, kaip prieškario Lietuvos simbolis, tada buvo nepaprastai populiarus.

Deja, negatyvai ir nuotrauka pradingo. „Vėliau pas daugelį mačiau kabant savo nuotraukos atspaudus“, – priduria pašnekovas.

Noreika norėjo pavalgyti

Šiuo metu Vokietijos leidyklai „Steidl“ fotografas rengia knygas „Gatvės fotografija“ ir „Apie moterį“. Dėl šios priežasties per savo archyvą, sako, einąs lyg su plūgu. „Ir sliekų išverčiu, ir nesprogusi granata gali pasitaikyti“, – juokiasi legendinis fotografas.

Kai kuriuos negatyvus jaunystėje jam tekę slėpti. Tarkime, fotografavo „jauną ir labai gražų“ Joną Jurašą, regis, kai rašytoja Aldona Liobytė pakvietė režisierių būti savo dukters krikštatėviu.

„Kadangi tokiems gražiems žmonėms religija buvo uždrausta, teko fotografuoti slapta. Nebeatsimenu, kurioje belangėje Šv. Petro ir Povilo bažnyčios patalpoje įamžinau krikšto akimirkas. Dabar jau ir krikštytas kūdikis turbūt senelis“, – juokiasi A. Sutkus.

Per savo archyvą dabar eina lyg su plūgu: ir sliekų išverčia, ir nesprogusi granata gali pasitaikyti.

Prestižinė vokiečių leidykla jau yra išleidusi A. Sutkaus knygas „Pro memoria“, „Planeta Lietuva“, netrukus pasirodys ir „Vaikai“.

Operos solistą Virgilijų Noreiką ir jo pirmąją žmoną pianistę Žanetą fotografavęs Aleksandro Puškino muziejuje Markučiuose. Patiko autentiškas interjeras, ruseno židinys. Savitą atmosferą kūrė ir rusų aristokratų šeimos šunų kapinės, augintiniams pastatyti antkapiai.

Anot A. Sutkaus, operos solistas mėgo sočiai pavalgyti. O juk dažnai reikia kopti į sceną ir visada nepriekaištingai atrodyti. „Todėl teko dėvėti korsetą. Kad tilptų į fraką. Kai suverži save korsetu, labai mobilizuoja“, – tikina A. Sutkus.

Teatro ir kino aktorę Reginą Paliukaitytę (1940–2015) fotografas prisimena kaip itin šiltą, nepaprastai simpatišką moterį. Ją fotografavęs prie Gedimino (dabar – Katedros) aikštės. Režisierių Vytautą Čibirą įamžino darbo vietoje Jaunimo teatre – prie stalelio su lempa.

Domarkas nebuvo ūžiantis

Ne vienoje A. Sutkaus nuotraukoje įamžinta Lietuvos primabalerina Genovaitė Sabaliauskaitė (1923–2020). Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje scenos menininkė emigravo į Vakarus, jos atminimą sovietų ideologai mėgino ištrinti iš gerbėjų atminties.

Baleto artistė nufotografuota viena ir su sūnumi – Žvėryne ant kadai kadės buvusio pontoninio tilto, taip pat Kudirkos gatvėje kopiantys įkalnėn.

Jos portreto reikėjo „Tarybinei moteriai“. „Būdavo taip: pafotografuoji, jei matai, kad žmogus eina į kontaktą, tada tariesi dėl dar vieno fotografavimo. Man atrodo, kad mudu su Genovaite net iki Palangos buvome nusidanginę“, – mėgina atsiminti A. Sutkus.

Žurnale kartais gaudavęs ir pastabų, tarkime, kodėl herojaus galvą nurėžęs ar panašiai.

Žurnale kartais gaudavęs ir pastabų, tarkime, kodėl herojaus galvą nurėžęs ar panašiai. „Atsakydavau, kad didesnė pusė liko“, – prajuokina A. Sutkus.

Keliose nuotraukose matome Lietuvos filharmonijos simfoninio orkestro vadovą ir vyriausiąjį dirigentą Juozą Domarką. „Mėgau muziką. Kai pasilikdavau po koncerto, bufete prie kavos ilgėliau su juo pasėdėdavome. Nors Domarkas nebuvo ūžiantis menininkas – labiau rimtas“, – prisimena pašnekovas.

Trūksta moterų portretų!

Aktorę Eugeniją Pleškytę (1938–2012) sako sutikęs kažkur svečiuose. Fotografavęs „ne kaip Pleškytę“, o kaip labai simpatišką moterį. „Nepaprastai graži buvo“, – tvirtina A. Sutkus.

Dabar rūpindamasis knyga „Apie moterį“, sako, baisiai išgyvenantis – trūksta romanų! „Nėra moterų portretų. Matyt, jaunystėje per mažai romanų turėjau. Arba tie patys per ilgai užtrukdavo. Kiek gali vis tą vieną žmogų fotografuoti ir publikuoti?! Tai štai, matote, kai kas turi ir negatyvią pusę“, – neigiamas ištikimybės puses apsvarsto fotografas.

Nėra moterų portretų! Matyt, jaunystėje per mažai romanų turėjau.

Legendinį aktorių Petrą Zuloną (1910–1982) „pagavo“ su šautuvu, 1959 metais. Iš pradžių fotografavęs aktoriaus namuose. Kai išvydo kybantį šautuvą, pasiūlė aktoriui tuoj pat eiti pro duris „į medžioklę“. „Parašykite taip: „Zulonas siaučia šaudydamas Vilniaus gatvėse – iki šiol“, – juokais siūlo pašnekovas.

Fotografija brangsta du kartus

A. Sutkus sako fotografavęs rašytojus, dailininkus, aktorius, tačiau gana anksti atsisukęs į kaimo žmones. „Man pasirodė, kad menininkai, be vienos kitos išimties, turi kaukes. Atsiribodavo, neturėjo portretui reikalingo betarpiškumo. Nelengva buvo su jais dirbti“, – pripažįsta menininkas.

Anksti padaręs ir kitą išvadą – užsieniuose tie veidai ir pavardės nieko nereiškia. „Tada supratau, kad mažoje šalyje sunku bus tapti garsiu fotografu. Kokiame Paryžiuje išeina fotografas į gatvę ir sutinka penkis genijus ir tris Nobelio premijos laureatus. Nes menininkų ten daug“, – sako A. Sutkus.

Tada supratau, kad mažoje šalyje sunku bus tapti garsiu fotografu.

Fotokamerą visada nešiodavęsis su savimi, kad nepraleistų progos ką nors užfiksuoti. „Užsakymai fotografijoje man neegzistavo. Jei ką užsakydavo nufotografuoti ir tas žmogus man pasirodydavo įdomus, tai aš jį tris dienas kankindavau. O jei neįdomus – padarydavau ir pamiršdavau“, – prisipažįsta pašnekovas.

Teigiama, esą laikas brandina fotografiją, didina jos vertę. A. Sutkus sutinka, pasitelkia žmogaus analogiją.

„Jei jis nekvailas, netuščias, talentingas, aišku, laikas jį brandina. Fotografija – taip pat. Nelygu ką ji vaizduoja. Jei kelmą, tai ji nesubręs, o jei kelmų kelmą, laikas gali ją kiek pabrandinti.

Laikas keičia vertybes, vertę – taip pat. Fotografijai tenka ir konjunktūrinių reikalavimų, bet laikas atsijoja bendražmogiškus dalykus“, – įsitikinęs humanistinės Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjas.

Jei žmogus nekvailas, netuščias, talentingas, laikas jį brandina. Fotografija – taip pat.

Anot jo, fotografija brangsta du kartus. „Pirmą – kai miršta joje įamžintas žmogus. Antrą – kai miršta fotografijos autorius, nufotografavęs tą žmogų. Štai jums dar vienas atsakymas apie laiką rinkos sąlygomis“, – juokiasi A. Sutkus.

Visa, kas nauja, – gerai užmiršta sena

Praėjusią vasarą LRT kilo idėja portale atverti žymių Lietuvos menininkų asmeninius kūrybos puslapius. Pirmajam tuo pasinaudoti pasiūlyta A. Sutkui. Nuo 2021-ųjų pradžios fotografo puslapyje publikuojami menininkų portretų, Jeano Paulio Sartre`o viešnagės, Lazdynų mikrorajono, „Aerofoto“, Bulgarijos ciklai.

Juos LRT.lt skaitytojų dėmesiui parengė fotografas, LRT fotoarchyvo specialistas Paulius Lileikis. Šįkart jis iš gausybės A. Sutkaus negatyvų atrinko ir padarė per 40 fotografijų, kuriose išryškėjo nematyti Lietuvos scenos artistų jaunystės veidai.

„Užduotis labai atsakinga, kadangi tai lietuvių fotografijos grando nuotraukos. Stengiuosi palikti taip, kaip Maestro iškadruota, juolab kad fotografuodamas jis puikiai mato visumą ir man belieka tik minimaliai prisiliesti“, – LRT.lt teigia fotografas.

Anot jo, visa, kas nauja, iš tiesų yra gerai užmiršta sena. A. Sutkaus nuotraukas archyvo specialistas laiko dokumentika, nes kiekvienas kadras – net ir pažeistas ar mažiau pavykęs – jau yra aukso vertės. „Juk į praeitį nesugrįšime, tų žmonių iš naujo nenufotografuosime. Juolab kad dauguma jų jau išėję“, – sako jis.

Minimaliai prisidėdamas, vykdąs misiją – prikelia nuotraukas antram gyvenimui. Kadrai unikalūs, nė vieno jų, tikina, nerasime gūglo vaizdų paieškoje. „Kai kurių herojų jaunystės nuotraukų internete apskritai nėra“, – vaizdų unikalumą pabrėžia P. Lileikis.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt