Prieš metus, vasario 16-ąją, netekome poeto, Nacionalinės premijos ir 50-ojo „Poezijos pavasario“ laureato Kęstučio Navako. Jam buvo 55 metai. Kalbėdamas apie romaną „Vyno kopija“, poetas prisipažino tiek visko patyręs, kad jam jau visai pakanka vidinių nuotykių. Nereikia nė išeiti iš namų.
Paskutiniu laiku iš namų ir neišėjo. „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ pasirodė sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje, savo eiles skaitė sunkiai, kartais – neaiškiai.
Jokia paslaptis, kad poetas, pilna burna gėręs gyvenimą, ragavo ir iš svaigiausių jo šaltinių. Dėl žalingo įpročio užkluptas ligos nesigydė. 2019 metų pabaigoje buvo netekęs sąmonės, atsidūrė ligoninėje, bet iš jos paspruko. Raumenų atrofijos kamuojamas drąsiai, stoiškai, lyg nindzė, pasitiko pasekmes.
Lietuvių poezijoje, literatūroje K. Navako balsas buvo unikalus. Rašė poeziją, eseistiką, publicistiką, atvėrė lietuvių skaitytojui žymiausių vokiečių poetų kūrybą, prisidėjo prie daugybės literatūros leidinių.
K. Navakas nebespėjo pamatyti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistos poezijos rinktinės „Poetas pamiršta pavarde“. Pritrūko vos kelių dienų. Leidinys pasirodė per 2020 metų Knygų mugę.
Taip pat skaitykite
Nebeišvydo ir „Apostrofos“ leidyklai patikėtos trilogijos trečiosios dalies „Šeši šeši“ (dvi pirmosios dalys – „100 du: eilėraščiai“ ir „Net ne: eilėraščiai“). Paskutinį rankraštį leidėjai Giedrei Kadžiulytei įteikė likus dviem savaitėms iki lemtingojo finalo.
Rinkinio pavadinimas rankraštyje iš pradžių buvo kitoks, bet poetas jau tvirtai žinojo, kad knygelę sudarys 66 eilėraščiai: 32 pirmame skyriuje, 33 – antrame, o trečiame – vienas vienintelis.
„Jis apie tą vienintelį visą laiką galvojo, tik aš nežinojau, kas tai bus“, – LRT.lt pasakojo G. Kadžiulytė. Iš tiesų tai ne eilėraštis, o tik juodas stačiakampis.
„Nežinau, galbūt Kęstutis suprato, kad likusių nebeparašys. O gal nusprendė eiti prie mažųjų formų minimalizmo ir baigti juodu tuščiu poetinės strofos stačiakampiu“, – svarstė „Apostrofos“ savininkė.
Taip pat skaitykite
K. Navakas gyvenime garsėjo bohemiška ekstravagancija, o kūryboje – elegancija. Kolekcionavo vinilines plokšteles, taip pat keistesnius daiktus. Su skaitytojais keitėsi laiškais, siųsdavo jiems autorine dedikacija ir kitomis vizualinėmis gražmenomis papuoštas savo knygas. Neretai paragindavo kūrybos adoratorius neužtrukti atsiskaitant, nes alkstąs, badaująs ir jo ištikimas draugas katinukas Zaratustra.
Vis dėlto didžiausia Kęstučio aistra buvo rašymas. Net ir sumanęs užfiksuoti, regis, nereikšmingą smulkmeną, prabildavo elegantiška, metaforomis žaižaruojančia kalba. Paprasčiausias, trumpiausias įrašas feisbuke skaitytojams atsiverdavo kaip subtilus prozos dalykėlis, meistriška noveletė.
„Rašė beprotiškai, gausiai, nebanaliai, nepanašiai į kitus aplinkui. Gyveno taip pat, kaip rašė. Po kiekvieno teksto troško būti giriamas, glostomas; skambindavo paklausti, kaip tekstas. Kai suvokiau, kad tai alkoholizmas, erzino jo cinizmas, seksizmas, savanaudiškumas (kurių galbūt nesimatė viešai). Bet žavėjo drąsa, netgi akiplėšiškumas sakyti kolegoms į akis, kad jų eilėraščiai, švelniai tariant, neidealūs“, – rašė „Šiaurės Atėnų“ redaktorė poetė Giedrė Kazlauskaitė.
Taip pat skaitykite
Anot poeto Donaldo Kajoko, su kolegomis jaunystės laikais K. Navakas elgėsi šiurkštokai, kietokai, ne vieną buvo įskaudinęs. „O vėlesniais metais tapo atlaidesnis, minkštesnis, visiems geresnis. Kampai nusigludino, pradėjo apie visus atlaidžiau kalbėti“, – prisimena kolega.
K. Navakas – Lietuvos poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas. 1988-aisiais debiutavęs rinkiniu „Krintantis turi sparnus“, yra daugiau nei dviejų dešimčių poezijos, esė, eilių vaikams ir prozos knygų autorius.
Gimė 1964 metų vasario 24-ąją Šeimyniškiuose, Utenos rajone. Aštuonerius metus gyveno ir mokėsi Taujėnuose. 1982 metais baigė Kauno Juozo Aleksonio vidurinę mokyklą (dabar – „Saulės“ gimnazija). 1987–1988 metais buvo Kauno jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininkas.
1994–1996 metais rašė kassavaitines kultūros ir naujų knygų skiltis laikraščiams „Kauno diena“ ir „Noriu“. 1996–2005 metais knygyno-klubo „Septynios vienatvės“ iniciatorius, įkūrėjas ir vienas iš savininkų.
1998–1999 metais pristatinėjo naujas knygas Lietuvos televizijoje, 2002–2004 metais dirbo šios televizijos laidoje „Kultūros namai“. 2014-aisiais tapo 50-uoju tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatu, jam įteikta Kauno miesto savivaldybės Maironio premija.
gyvenimas
viriau sriubą, pjausčiau salierus,
mano peilis smigo į atsitiktinio praeivio
kūną ir kūno syvai varvėjo į ištiestą delną,
buvo graži diena, dar nesnigo, praeivis
gulėjo veidu į plunksninius debesis, po to
pakilo ir nuėjo, turėjo reikalų, mano kiemo
slyva atsispindėjo gretimo namo plytose,
jau seniai nužydėjusi. numetusi tą, ką
turėjo, gatve praėjo kupranugarių
karavanas, gabenantis druską ir šafraną,
žiūrėjau į kiemo medžius, skaičiau knygą,
išviriau sriubą, mylimoji grįš iš darbo ir
turės ką pavalgyt, stebėjau keisčiausius
vabalus, galvojau apie jų gyvenimą, išviriau
sriubą, bus ką valgyt, nieko neveikiau,
gyvenau, miriau, vėl gyvenau
