Kultūra

2021.04.13 19:53

Vytautas Bikulčius. Kitų šalies paradoksai ir meilės spalvos – apie karo ir santykių žaizdas

knygų apžvalga
Vytautas Bikulčius, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.04.13 19:53

Prancūzų rašytoją Leïlą Slimani lietuvių skaitytojai jau neblogai pažįsta, nes turėjo galimybę susipažinti su jos dviem romanais: „Žmogėdros sode“ ir „Lopšinė“ (abu juos iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė), iš jų pastarasis pelnė 2016 metų Goncourt`ų premiją ir sulaukė pasisekimo visame pasaulyje.

Ką tik Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido naujausią rašytojos romaną „Kitų šalis“ (iš prancūzų kalbos jį vertė jau minėta vertėja), kuriuo autorė sumanė pažvelgti į savo šeimos istoriją.


Šis romanas turi paantraštę: „Karas, karas, karas.“ Šie žodžiai ateina iš amerikiečių rašytojos Margaret Mitchell romano „Vėjo nublokšti“, kur juos ištaria Skarlet Ohara, mananti, kad karas yra tik vyrų reikalas, tačiau jis paliečia ir ją pačią.

Romane „Kitų šalis“ karas yra suvokiamas įvairiopai. Visų pirma, be abejo, kalbama apie Antrąjį pasaulinį karą, kuris ir duoda pradžią šiam kūriniui, nes iš Maroko kilęs Aminas atsiduria Prancūzijoje, Elzaso regione. Bet jis čia kovoja ne už gimtąją, bet svetimą šalį ir jaučiasi esąs kitas. Jis iš Prancūzijos į tėvynę parsiveža žmoną Matildą ir nė nenujaučia, kad karas tęsis, tik kitomis formomis, nes jis privalės kautis su skurdu, su išdžiūvusia nuo sausros žeme, su darbininkais, kad jie gerai atliktų savo darbus jo iš tėvo paveldėtoje žemėje.

Rašytoja parodo, kad karas traumavo ne tik pavienius žmones, bet visą kartą, iš jos atėmė jaunystę, svajones, ją nuolat vertė išgyventi košmarus. Prie pastarųjų priskirtinas ir buvęs Amino adjutantas Prancūzijoje Muradas, kuris galiausiai susiranda savo vadą ir lieka darbuotis šio ūkyje. O štai jaunesnioji Amino sesuo Selma jau kitomis akimis žiūri į karą ir mano, kad vyresnieji nori paprasčiausiai visas nelaimes pridengti karu.

Dar kitoks karo atspalvis atsiranda romane, kai Maroke prasideda kova už šalies nepriklausomybę nuo prancūzų ir į tą kovą įsitraukia Amino brolis Omaras. Beje, nors šalis, iškovojusi nepriklausomybę, ir skelbė, kad reikia siekti, jog moterys gautų išsilavinimą, iš tikrųjų toks šūkis buvo tik iliuzija, nes daugelis moterų taip ir liko užguitos tiek visuomenės, tiek šeimos gyvenime.

Nors į Maroką Matilda atvyksta su savo vyru, išsyk pajunta, kad čia ji yra kita, tam tikra prasme svetima. Vyras jai paprasčiausiai pasako, kad čia yra taip ir tai turi tapti jos gyvenimo taisykle. Jis Matildą net paniekina sakydamas, kad jo motina per visą gyvenimą nepraliejo tiek ašarų, kiek ji per savaitę. Matilda supranta, kad ne tik ji, bet ir visos moterys čia jaučiasi kitos, nes čia šis pasaulis priklauso vyrams. Bet vis dėlto ji bando savaip prisitaikyti prie jo: išmoksta arabų kalbą, ima net elementariai gydyti aplinkines moteris ir padėti joms, nes mato, kad čionykštės gyventojos nežino paprasčiausių dalykų.

Matilda, augindama dukrą Aišą ir sūnų Selimą, įsitikina, kad jos vyras pluša nuo ryto iki vakaro, jį domina įvairios technikos naujovės, jis siekia, kad jo ūkis taptų modernesnis, tačiau jam nepavyksta išvengti ir apgavysčių, kivirčų su darbininkais ar meistru Muradu. Vis dėlto ji supranta, kad neturi jokių vilčių pakeisti Amino mąstyseną. Tai susiję ir su be galo dramatišku epizodu, kada Amino sesuo Selma pasako, jog nori tekėti už prancūzo. Į tuos žodžius jos brolis žiūri kaip į jo įžeidimą ir tiesiog per jėgą ją sutuokia su žymiai vyresniu už ją savo buvusiu adjutantu Muradu.

Šitaip autorė parodo, kad šalies papročiai ir taisyklės yra tiek įsispaudę žmonių sąmonėje, jog net tie, kurie jau matę pasaulio, sunkiai pripažįsta permainas (tuo labiau Aminas, kuris pats vedė prancūzę), bet šiuo atveju, matyt, lemia ir nusistovėjusi hierarchija to meto Maroko visuomenėje, kur moteris praktiškai neturėjo balso.

Šiuo romanu rašytoja pradeda trilogiją. Ji nori suvokti savo šeimos raidą. Pirmąjį tomą – „Kitų šalis“, kuris apima 20 amžiaus penktąjį ir šeštąjį dešimtmečius, ji skiria savo senelei, kurios bruožų turi Matilda, tačiau prisipažįsta, kad ji nežino, kas slypėjo jos širdyje, kokie santykiai ją siejo su vyru. Antrasis tomas pasakos apie aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečius, kur į pirmą planą išeis Aiša, įkūnijanti jos motiną, o trečiajame atsispindės 21 amžiaus pirmi dešimtmečiai, kur jau bus pasakojama apie pačios rašytojos kartą.

Romanu „Kitų šalis“ rašytojai pasisekė ne tik atskleisti savo šeimos pradžią, bet ir parodyti tas permainas, kurios dėjosi jos gimtajame Maroke, kaip jos kraštas vadavosi iš bado ir epidemijų, kaip jis žengė į savo nepriklausomybę, kaip formavosi nauja karta, su kuria siejama valstybės ateitis. Romane autorė puikiai atskleidė Maroko praeitį, jo žmonių siekius ir papročius, nuspalvindama savo pasakojamas istorijas egzotiškomis detalėmis, tačiau į ką benukryptų romano pasakotojos žvilgsnis, mes jaučiame, kad jai didžiausią susirūpinimą kelia moterų likimas...

Kur kas kameriškesnis yra belgų rašytojo Jeano-Philippe`o Toussaint`o romanas „Mylėtis“ (iš prancūzų kalbos vertė Vytautas Bikulčius, išleido leidykla „Odilė“). Beje, šio autoriaus gyslomis teka ir lietuviškas kraujas, nes jo motina – lietuvė, o senelis pulkininkas Juozas Lanskoronskis tarpukariu buvo karo atašė Lietuvos ambasadoje Prancūzijoje.

Suviliotas knygos pavadinimo, skaitytojas, perskaitęs pirmą romano sakinį, gali suklusti: ar tik čia nėra koks nors nesusipratimas. Juk romano pavadinimas skaitymą kreipia lyg ir erotinės istorijos link, o pirmame sakinyje atsiradęs druskos rūgšties buteliukas, kurio turinį bevardis pasakotojas grasina šliūkštelėti net į mylimosios Mari veidą, turėtų išblaškyti bet kokias mintis ne tik apie erotiką, bet ir apie meilę apskritai.

Labai greitai skaitytojas gali įsitikinti, kad šiame romane rašytojui rūpi ne tiek turinys ar intriga, kiek tam tikras būdas išaiškinti, kas dedasi tarp pasakotojo ir dizainerės Mari. Kaip žinoma, romanas pasakoja apie dviejų įsimylėjėlių išsiskyrimą, kuris pasaulinėje literatūros istorijoje jau seniai yra tapęs topu. Prisiminkime kad ir Stendhalio „Raudona ir juoda“ ar Marguerite Duras „Meilužį“, ir tokių pavyzdžių yra galybė.

Tačiau net ir tarp daugybės ankstesnių istorijų Toussaint`as sugebėjo rasti savąjį variantą. Jis romane aiškiai išreikštas tokiais pasakotojo žodžiais: „Mes mylėjome vienas kitą, bet nebegalėjome vienas kito pakęsti. Mūsų meilei nutiko štai kas: iš esmės mes davėme vienas kitam daugiau gero negu blogo, tačiau tas truputis blogo mums tapo nepakeliamas“ (p. 63).

Tai yra naujas ir netikėtas problemos sprendimas, nes kitų rašytojų romanuose išsiskyrimas dažniausiai siejamas su tuo, kad išnyksta pradinis jausmas ar meilę įveikia kasdienybės rutina. Šiame romane mes nejaučiame, kad išnyktų meilės jausmas, bet jį lydi susierzinimas. Pasakotojas nesijaučia išsekęs nei psichologine, nei seksualine prasme. Ir būtent mylimosios akivaizdoje jis praranda bet kokius orientyrus.

Neatsitiktinai romane seksualinis malonumas prilyginamas rūgščiai, plintančiai pasakotojo ir Mari kūnuose (dar vienas druskos rūgšties buteliuko įprasminimas kūrinyje). Tačiau ta rūgštis romane siejama ir su nerimu, nes visų pirma ji priverčia nuogąstauti Mari: ji nežino, ar buteliuko turinys bus išpiltas jai ant veido, ar jis taps savižudybės priemone pasakotojui. Pasakotojas atmeta abu šiuos variantus, tačiau pats nieko nepasiūlo.

Tiesa, kiek vėliau jis šliūkštelės šiek tiek rūgšties ant savo atvaizdo veidrodyje, matyt, norėdamas įveikti tą susierzinimą. Realų grasinimą būti apipiltas rūgštimi patirs tik meno muziejaus sargas, o galiausiai rūgštis bus išlieta ant gėlės (gal ir ant našlaitės – įdomu, jog prancūzų kalba žodis „našlaitė“ savo ortografija sutampa su „mintimi“). Vadinasi, pasakotojas norėtų išnaikinti tą meilės nerimą net ir savo mintyse.

Visas romanas sudarytas iš mažesnių ir didesnių epizodų, kurie pažyra priešais skaitytoją, palikdami tarp savęs baltų tarpų, o šiuos romane papildo nutylėjimai, netikėtos pauzės, nebylios elipsės. Šalia šių baltos spalvos intarpų kūrinyje, kurio veiksmas vyksta Japonijoje, regime ir raudonos spalvos pritvinkusią meilės ir aistros ugnį, kurią sustiprina purpurinės reklamos šviesos, automobilių žibintai, raudoni objektų atspalviai. Ar tik romanas negalėjo vadintis „Balta ir raudona“?

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt