Kultūra

2021.04.02 16:06

Tituluotoji Leila Slimani apie Maroką ir mišrios santuokos prakeiksmą: tampi arba laisvamaniu, arba fundamentalistu

LRT.lt2021.04.02 16:06

Šioje publikacijoje – vienos ryškiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų Leilos Slimani interviu žurnalui „Madame le Figaro“. Ji pasakoja apie naujausią savo romaną „Kitų šalis“. Anot Salmano Rushdie, jame vaizduojamas „Marokas po Antrojo pasaulinio karo, bręstant sukilimui prieš prancūzų kolonistus. Knygos puslapiuose gyvai skleidžiasi asmeninis gyvenimas, visuomenės gyvenimas, kasdienis gyvenimas – mes alsuojam kartu su jauna marokiečio ir prancūzės šeima, atsidūrusia istorinio konflikto sūkury. Tai išskirtinis ir puikus pelnytai giriamos rašytojos kūrinys.“

L. Slimani 2016 metais pelnė Goncourt`ų premiją už romaną „Lopšinė“ (lietuviškai išleistas 2017 m.). „Kitų šalis“ – pirmoji sumanytos trilogijos knyga, kurioje rašytoja gilinasi į naujųjų laikų Maroko, savo gimtosios šalies, istoriją.

Už šį talentingą ir jautrų pasakojimą pernai „Madame Figaro“ skyrė L. Slimani „Grand prix de l`Heroine“. Knyga taip pat pristatyta solidžioms prancūzų literatūros premijoms – „Renaudot“, „Femina“, „Interallié“, ji išversta į daugiau kaip dvi dešimtis kalbų.

Romaną neseniai išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, iš prancūzų kalbos vertė žinoma vertėja Violeta Tauragienė, 2013 m. pelniusi „Vertėjo krėslą“ – PEN centro apdovanojimą už geriausią metų vertimą.

– Kaip Jums kilo sumanymas parašyti šį romaną?

– Kai gavau Goncourt`ų premiją, iš visų pusių pasipylė įvairūs kvietimai. Tomis retomis akimirkomis, kai būdavau viena, vis prisimindavau močiutės ir tetų pasakotas istorijas. Norėjau išsikelti ambicingesnį tikslą ir išeiti iš komforto zonos, kad parodyčiau kitą pusę – daugiau švelnumo ir meilės žmonėms. Žinoma, tai mane atvedė į gimtąją šalį ir į vaikystės vietas.

Be to, gyvename labai sudėtingu laiku, galbūt buvau truputį pavargusi nuo dabarties, nuo mūsų visuomenės, nuo nesibaigiančių debatų. Norėjau nuo viso to pasprukti.

Kai jau imiesi rašyti, tenka pasiduoti sunkiai įveikiamam malonumui kurti įsivaizduojamus pasaulius.

– Kas iš Jūsų šeimos istorijos atsispindi romane?

– Siužetinė linija – tai mano senelės iš Elzaso, kuri ištekėjo už kolonijinės armijos kariškio, apsigyveno ūkyje ir įkūrė dispanserį, istorija. Visa kita išgalvojau, nes paprasčiausiai nežinojau, ką ji nešiojosi širdyje, ką galvojo, nežinojau, kokie buvo jos ir mano senelio intymūs ryšiai. Aiša, jos duktė, šiek tiek panaši į mano mamą. Mano mama mokėsi pas vienuoles.

Kai jau imiesi rašyti, tenka pasiduoti sunkiai įveikiamam malonumui kurti įsivaizduojamus pasaulius. Norėjau, kad būtų stiprių scenų, nuspalvintų aštriomis akimirkomis, ir čia galėjau pasikliauti tik savo vaizduote.

– Ką atskleidžia visi tie moterų, kurios susijusios su Jūsų močiute, paveikslai?

– Per Aišą norėjau parodyti, kaip jaučiasi įsibaiminęs vaikas. Mama man dažnai sakydavo: „Ar bent įsivaizduoji, kad mes neturėjome elektros! Tu nežinai, ką reiškia praleisti vaikystę tamsoje.“ Pasaulis be šviesos vaikui labai baisus.

Man buvo labai svarbu atskleisti, kaip jaučiasi mergaitė, kuri supranta, kad jos tėvai priklauso skirtingoms stovykloms, o ji pati myli Dievą, bet prabilti apie tai – draudžiama.

Ir dar, aišku, be galo romantiškas Matildos personažas. 1945 metais ji iškeliauja į visišką nežinią ir atsiduria tokioje spalvingoje šalyje.

Paskui pamažu neišvengiamai atsirado ir kiti personažai. Labai prisirišau prie Selmos, įkūnijančios, galima sakyti, paaukotą kartą, atėjusią kartu su nepriklausomybe, kai nacionalistai sakė „reikia siųsti moteris į mokyklas, atėjo jų valanda“, bet tai negaliojo jų pačių seserims.

Selmos kartos mergaitės išgyveno tą dviprasmybę: viena vertus, sklido emancipuojančios kalbos, o kita vertus – jas žiauriai smaugė realybė.

Religija negali paaiškinti viso gyvenimo, mūsų likimai kur kas sudėtingesni.

– Kokius periodus apims ši trilogija?

– Pirmoje dalyje veiksmas vyksta prieš nepriklausomybę – penktajame ir šeštajame dešimtmetyje, antroje – aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje. Trečioji dalis apima 2005–2015 metus, tai jau mano karta ir tų žmonių vaikai, kad pamatytume, kas iš mūsų išaugo.

Papasakoti apie Maroką, šalį, kurioje susimaišė tiek daug tautybių, man prireikė trijų tomų. Ten gyveno prancūzai, ispanai, italai, rusai, vengrai – įvairiakilmiai pabėgėliai...

Šiandien žiūrime į Magribo šalis, tarytum jos būtų paprasčiausios šalys, kuriose nieko nėra, be islamizmo, kelių tradicijų ir folkloro... Tačiau viskas ne taip, aš norėjau atskleisti, kokia turtinga buvo mūsų pastarųjų penkiasdešimties metų istorija, norėjau parodyti, kad religija negali paaiškinti viso gyvenimo ir kad mūsų likimai kur kas sudėtingesni.

Norėjau tarsi nupaišyti mūsų istorijos genealoginį medį. Kai matome, kaip skirtingai per 50 metų susiklostė mano prosenelės, neraštingos marokietės, ir mano likimai, atrodo, kad to negali būti! Emancipacija, naujos galimybės… Apie visa tai irgi noriu papasakoti.

Paskutinė dalis man kels labai daug emocijų, nes tai kartu ir mano šeimos istorija, ir jos kova, kad tapčiau ta moterimi, kuria šiandien esu.

Antrasis pasaulinis karas suluošino ištisą kartą, pavogė jos jaunystę, dalį svajonių ir iki šiol nepalieka ramybėje.

– Kokia paralelė tarp Jūsų prosenelės ir Jūsų pačios? Juk Prancūzijos vadovas asmeniškai pasirinko Jus misijai – atstovauti frankofonijai pasaulyje?

– Daugelis žmonių mano vietoje nebūtų priėmę tokio pasiūlymo. Ypač kai esi marokietė, kilusi iš buvusios kolonijos, kur bet kas galėtų pasakyti: „Kaip tu drįsti atstovauti frankofonijai?“ Bet aš viską vertinu kitaip. Nekenčiu to, kad Maroke mane gali įžeisti arba atstumti, nes esu pernelyg frankofoniška.

Norėčiau pasakyti marokiečiams, kad mūsų šalis yra daugiakalbė, čia persipynusios įvairios kultūros ir etninės grupės, kad visa tai galime suprasti kaip mus praturtinantį dalyką. Noriu priimti savo skirtingas tapatybes, nenoriu dėl jų išgyventi nei už jas atsiprašinėti.

Mano mylimas Marokas yra sudėtinga šalis, kaip ir Prancūzija, jis turi savų trūkumų bei privalumų. 1919–2019 metais jis padarė tokį šuolį, kokį kitos šalys padarė per tris šimtmečius.

20 a. pradžioje Maroke siautė badas ir epidemijos, žemės ūkis nebuvo išvystytas, nes trūko būtinos technikos, prastai veikė irigacijos sistema… Švietimo ir sveikatos apsaugos srityse jis nusikratė feodalizmo, išsivadavo iš atsilikimo ir žengė į šiuolaikinį pasaulį. Ir elito sluoksniai susiformavo nepaprastai greitai, likus dešimčiai metų iki nepriklausomybės – mano tėtis priklausė tai kartai.

– Kodėl pasirinkote tokią paantraštę: „Karas, karas, karas“?

– Tai nuoroda į Skarletę O`Harą iš knygos „Vėjo nublokšti“. Ši nerūpestinga mergina mano, kad karas – išimtinai vyrų reikalas, tačiau patiria jį ne mažiau nei kiti.

Mano knygoje nuolat jaučiamas karas. Visų pirma, Antrasis pasaulinis. Jis suluošino ištisą kartą, pavogė jos jaunystę, dalį svajonių ir iki šiol nepalieka ramybėje – tais laikais niekas nėjo pas psichologą, žmonės gyveno toliau, persekiojami košmarų.

Paskui buvo nepriklausomybės kovos. Galiausiai paskutinis karas – individualios kovos. Visi kovoja. Aminas grumiasi su nederlinga žeme, su stichijomis, su skurdu. Matilda kovoja savo dispanseryje, kur stengiasi pagydyti žmones, išgyventi. Ir dar yra visos tos žmonių, vienaip ar kitaip besistengiančių išsivaduoti, emancipacinės kovos.

– O „Kitų šalyje“?

– Visi personažai gyvena kitų šalyje. Kolonisto arba kolonizuotoje. Aminas kariauja už Prancūziją ir už kitų šalį. Visos moterys gyvena kitų šalyje, nes jos gyvena vyrų šalyje, kur vyrauja savavališki įstatymai, prieš kuriuos jos bejėgės. Kiekvienas jaučiasi svetimas ten, kur jis yra. Be to, nuolat jaučia aukštesnės jėgos, prieš kurią jis praktiškai nieko negali, dominavimą.

Gavusi Goncourt`ų premiją, dažnai sulaukdavau pastebėjimų apie savo tautybę, istoriją, šeimą, žmonės sakydavo: kokia nuostabi ta kultūrų įvairovė, jų samplaika…

Man rodos, tai pernelyg supaprastintas matymas, kartais – tiesiog kvaila taip galvoti. Todėl ir cituoju Édouard`o Glissant`o mintį apie skirtingoms etninėms grupėms priklausančių žmonių santuokos prakeiksmą. Net jei dažnai suvokiame ją kaip dvi sudėtas tapatybes, ją galima suvokti ir kaip tapatybės neturėjimą, praradimą.

Norėjau išsiaiškinti, iš kur tas mane nuolat lydintis jausmas, kad gyvenu kitų šalyje. Prancūzijoje nesijaučiu visiškai priklausanti jai. Lygiai taip pat jaučiuosi Maroke. Norėjau pasvarstyti apie šį svetimumo jausmą. Tai susiję ne vien su manimi, bet ir su mano istorija, kad suprasčiau, iš kur visa tai kyla, tad leidausi į tolimą praeitį.

Prancūzijoje nesijaučiu visiškai priklausanti jai, lygiai taip pat jaučiuosi Maroke.

– Ar dabar Jums aiškiau?

– Imu suprasti, su kokiu smurtu turėjo susidurti tokia pora kaip mano senelių. Suprantu, kad nuo tokio smurto įmanoma apsisaugoti dviem būdais – arba žmogui tampant ribotu fundamentalistu, pykstančiu ant kitų, arba, priešingai – žmogus išsiugdo nepaprastai laisvą mąstyseną.

Manau, kad šiuo keliu ir nuėjo mano tėvai. Supratau, kodėl jie niekada nekurstė nei man, nei sesėms nacionalistinių jausmų ar išvis jausmo, susijusio su minios instinktu.

Aš ir toliau gyvenu kitų šalyje, bet jau manydama, kad tai rašytojui galbūt geriausia vieta.

Pagal užsienio spaudą parengė Dovilė Kėdikaitė

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt