Kultūra

2021.02.26 05:30

Poetas Alis Balbierius: ko gero, ateinančios kartos gyvens apokaliptiniame pasaulyje

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.02.26 05:30

„Jei pirmąsyk iškeliaujant į Indiją kas nors būtų pasakęs, kad fotografuosiu „Coca-Colos“ ženklus ir reklamą pačiose įvairiausiose šios margos šalies vietose, būčiau pasukiojęs pirštą prie smilkinio“, – teigia poetas, eseistas, fotografas Alis Balbierius. Jam, ornitologui ir gamtosaugininkui, Sąjūdžio laikų žaliųjų judėjimo dalyviui, „Poezijos pavasario“ (2019 m.) ir Zigmo Gėlės premijos (1987 m.) laureatui, iškrito korta pradėti naują LRT.lt ciklą „Menininkai kalbasi“ – klausimų ir atsakymų estafetę.

Poetas yra išleidęs devynias eilėraščių knygas, surengęs per 30 autorinių fotografijos parodų, dalyvavęs tarptautiniuose pleneruose ir grupinėse parodose.

„Ryto allegro“ pokalbis apie ciklą „Menininkai kalbasi“


Publikacijų ciklas „Menininkai kalbasi“ suardo įprastą tvarką, kai žurnalistas kalbina pašnekovą. LRT.lt „Kultūros“ rubrika atvira visokio plauko eksperimentams ir naujajame cikle menininkas (-ė) sau įdomių dalykų teiraujasi kolegų – pažįstamų arba ne. Šie atsakydami pristato užrašytus, iliustruotus, filmuotus ar įgarsintus savo kūrybos pavyzdžius ir publikacijos pabaigoje pateikia tris klausimus pasirinktam kolegai. Skaitytojai kviečiami spėti, kuriam menininkui (-ei) jie skirti.

Tiesa, A. Balbieriui teko atsakyti į žurnalisto (ciklo moderatoriaus) klausimus, nes kas nors juk turi įsukti karuselę. Šios publikacijos skaitytojai bus pamaloninti naujo A. Balbieriaus fotografijų ciklo „Coca-Cola India“ premjera.

Tas Vienis neprotingos žmonijos veiklos yra pažeistas, skaudantis, ypač nuolat eksploatuojamas ir žudomas arba kvailai pertvarkomas gamtos pasaulis.

Skaudu žudomos gamtos

– Į kuriuos tarpsnius padalytumėte savo kūrybinį gyvenimą ir kokie konkretūs įvykiai lėmė tranzitą iš vieno periodo į kitą?

– Net nežinau, kas tie „periodai“… Pagaliau nesu tas, kurio periodai labai daug ką domintų. Kūrybinis gyvenimas nėra atskiras gyvenimas, kad ir kaip kartais kuriantieji nori juos atskirti arba, atvirkščiai, suvienyti, jeigu jie kartais bėga vienas nuo kito.

Dauguma dalykų mano gyvenime yra apgaubta tam tikro Vienio. Tą Vienį jaučiau dar tada, kai nieko negirdėjau apie Rytų filosofines ir religines sistemas. Tas gamtos, pasaulio Vienis gaubė nuo pat vaikystės, niekur jis nedingo iki šiol, nors dabar yra šiek tiek paremtas (paramstytas) įvairiomis žiniomis ir patirtimis.

Pagaliau tas Vienis neprotingos žmonių (žmonijos) veiklos yra pažeistas, skaudantis, ypač nuolat eksploatuojamas ir žudomas arba kvailai pertvarkomas gamtos pasaulis.

Taip pat skaitykite

Tad niekur aš netranzavau, tik užsiimdavau įvairiomis veiklos ir kūrybos formomis, jos lyg skystis persiliedavo iš vieno indo į kitą. Su tuo skysčiu keliavo ir tai, ką galime vadinti manuoju „aš“…

Žinoma, neišvengta netgi žiaurokų priešpriešų, net depresijos ir gilių nusivylimų, tačiau galų gale tas Vienis viską užliedavo – gamtotyrą ir rašymą, fotografiją ar keliavimą, „nenaudingą veiklą“ – asambliažų darymą, įvairias pragyvenimo / išgyvenimo formas ar boheminį dykinėjimą.

Pripažintas? Nėra visai nežinomas

– Kodėl, iš kur tas polinkis į meno kūrybą? Iš kur randasi poezija? Kas jums ji?

– Manau, „polinkis į meno kūrybą“ yra įgimtas, tai savotiška duotis. Duota, ir tiek. Daug žmonių apdovanoti ta duotimi, tačiau ne visi ryžtasi jai atsiduoti, eiti tuo keliu, kuris – gerai visi žinome – nėra rožėmis klotas.

Tad nežinau, iš kur kyla ta poezija. Be abejo, iš pasaulio ir iš manęs, nors aš esu ta pati pasaulio dalis. Tačiau šis supratimas ar pajauta iš esmės nieko smulkiau nepaaiškina, gal todėl tie visi dalykai, apie kuriuos klausi, yra iš didesnės ar mažesnės paslapčių zonos.

Tie visi dalykai, apie kuriuos klausi, yra iš didesnės ar mažesnės paslapčių zonos.

Kas man ta poezija? Našta ir džiaugsmas, nusivylimas ar karma, būdas per „kūrybos aktą“ išlikti pasaulyje, kai tampa labai sunku čia būti ar surasti bent laikiną prasmę tam buvimui.

Ta tikroji pasaulio formų, spalvų, garsų, pajautų poezija visada yra aukščiau ir tobuliau už bet kokį parašytą tekstą.

Taip pat skaitykite

– Kaip dėl tos amžinybės? Ar jaučiatės pripažintas? Ar svarbu, kad apie jus kalbėtų (ir ką kalbėtų) ateinančios kartos?

– O, amžinasis naivume! Nesergu ta amžinybės liga, nes tikroji amžinybė šiame greitėjančiu konvejeriu tapusiame pasaulyje vardu… Užmarštis.

Pripažintas? Nesu visai nežinomas...

Ateinančios kartos nekalbės. Jos bus pilnos k i t o k i o kalbėjimo labai pasikeitusiame, greičiausiai apokaliptiniame pasaulyje.

Taip pat skaitykite

COCA-COLA INDIA

Kelionių fotografija

Jei pirmąsyk iškeliaujant į Indiją kas nors būtų pasakęs, kad fotografuosiu „Coca-Colos“ ženklus ir reklamą pačiose įvairiausiose šios margos šalies vietose, būčiau pasukiojęs pirštą prie smilkinio...

Tačiau jau pirmąją savaitę, dar tik apšylant kojas Indijos žemėje ir nusprendus pirmiausia aplankyti ištremtų tibetiečių buveinę Himalajų prieangyje Dharamšaloje, Himačal Pradeše, aš užsikabinau už... „Coca-Colos“.

Iš Pathankoto autobusu važiuojant Dharamšalos link prasideda Himalajų papėdė, ir pakelėse šalia skurdžių statinių, aplopytų lūšnelių-parduotuvėlių daug kur „puikavosi“ taip pat apšiurę, skylėti, išblukę didžiuliai „Coca-Colos“ reklaminiai stendai.

Jie kontrastavo su tuo kalniečių skurdu, su visa gamtos aplinka ir kartu liudijo globalizmo ir korporacijų skverbimąsi į bet kurį pasaulio kampelį. Nes „Coca-Colos“ ženklą galime laikyti vienu globalizacijos simbolių, daug kur į kitas, nevakarietiškas kultūras įsiskverbusių be problemų.

Tačiau pasidomėjus paaiškėja, kad Indijoje „Colai“ ne viskas taip paprasta.

Taip pat skaitykite

Su pusbroliu Giedriumi Balbieriu 2012–2014 metais per dvi keliones apsukom ratu visą Indiją, tad galiu konstatuoti – kai kuriose šalies valstijose gaiviųjų gėrimų gretose – beveik vien vietiniai skysčiai ir nėra „Coca-Colos“ ženklų. O kai kuriose – pilna jos reklamos.

Indijoje ne vienoje valstijoje manoma, kad „Coca-Colos“ kompanija išsiurbia gruntinius vandenis, o per sausras žemės ūkiui vandens ypač trūksta. Pavyzdžiui, vienoje didžiausių valstijų, Tamilnade, 2017 metais buvo paskelbtas boikotas „Coca-Colai“. Indijos teismas reikalavo, kad kompanija atskleistų gėrimo paslaptį, nes šalies žmonės turi žinoti, ką geria...

Kai kuriose valstijose protestuojant ekologams, žemdirbiams, niveliuojančios globalizacijos priešininkams ir politikams buvo uždarytos „Coca-Colos“ gamyklos, tarkime, 2000 metais Keraloje.

Kelias į namus.  - 2017.10.23  Alis Balbierius Alis Balbierius.

Nereikėtų čia ieškoti menų – tai kelionių fotografija.

...Be abejo, Indijoje fotografavau daug ir beveik viską. Tačiau tame sraute užsičiuopdavo, formavosi viena kita tema, pavyzdžiui, budizmo ar ši – apie globalų gaivųjį gėrimą, kurio nesu nei gerbėjas, nei priešas. Beje, Indijoje net sunkvežimis, išdažytas „Coca-Colos“ spalvomis, nebūtinai veža tik šį gėrimą – tai tiesiog puiki priemonė pervežti ir savus.

Man žaviausia tos laiko paveiktos, apspurusios ar visai apleistos, pačiose netikėčiausiose vietose esančios reklamos. Nereikėtų čia ieškoti menų – tai kelionių fotografija. Gaila, kad dėl pačių įvairiausių priežasčių, dažnai nuo manęs nepriklausančių, jau 6 metai kaip nepavyksta dar kartą iškeliauti į Indiją, nes ir ši, ir kitos kelionių fotografijų serijos, ciklai yra nebaigti ir jiems norėtųsi skirti daugiau laiko, nei kadaise lekiant ratu aplink tą nuostabią šalį – kontrastingąją Indiją.

Kita vertus, dabar pandemijai ganėtinai sukausčius pasaulį, belieka gilintis į kelionių vaizdų archyvus.

Taip pat skaitykite

Iš INDIJOS TRIEILIŲ

PLAUKIANT PER GANGĄ VARANASYJE Į KITĄ KRANTĄ

Stiksas tebuvo
Gango reinkarnacija
į Antikos žemę...

DHARAMSALA I

Bronziniai būgnai
sukas ilgai...
Budos keleivis praėjo.

DHARAMSALA II

Kažkur yra pėdos
įspaustos bičiulių:
ir Pauliaus, ir Jurgos išėjusios...

TAMILĖ

Gėlės dega plaukuos,
visa kita tamsu
lyg vidudieny vakaras...

DEDIKACIJA INDIJOJ RAIMONDUI JONUČIUI

Bičiuli,
sausros žolė
ir čia a p s i m e t a m i r u s i...

PRO TRAUKINIO LANGĄ, KAŽKUR TAMILNADE

Senas peslys
veltui medžioja
savo šešėlį

BENAMIS PRIE ŠIUKŠLIŲ LAUŽO GATVĖJE

Vien tik ugnelės
mažytė širdis
ryto tamsoj...

PRISIMINIMAS APIE LUMBINĮ

Ką galiu pasakyt?
Nieko: Budos vėliavos
vėjy ir saulėj...

SEZANIŠKAS VAKARAS KERALOJE

O, raudono
kalno giesmė
žaliame peizaže

x x x

šitiek orumo
eisenoj karvės –
džipai sustojo ant kelio

x x x

kelio dulkės –
vienintelis auksas
seno Sadhu

Taip pat skaitykite

RUDRAKSHA

Šyvos ašara
rieda į delną –
turgus Gokarnoj

NEPRISIRIŠK

Lyg Budos būgnai
dunksi traukinių ratai.
Kelias yra namai.

x x x

Snaigės krito
iš sapno dėžutės
po kokoso palmėm...

AUKSINĖJE SIKHŲ ŠVENTYKLOJE AMRITSARE, BESIKLAUSANT
MALDŲ IR ŽVELGIANT Į MINIĄ, EINANČIĄ RATU APLINK TVENKINĮ

Didis pasaulis –
ir vienas – toks
beviltiškai Vienas!

SAUSIO ELEGIJA

niekad neištirpstančio sniego elegiją
rašo lietūs ant sniego rašo rapsų laukai
stirnų pėdsakai rašo ir molžemio grumstai
rusvąja spalva po pilkiausiu pasaulio dangum
diena po dienos – diena po dienos – nykioje
žiemos pilyje prakiurusiu stogu – tirpstančių
snaigių ir lašų pilyje pilka kunigaikštytė
melancholija tuščiom sustingusiom akim
žvelgia nuo rudens į sausio gamtovaizdį
baltu it vaiduoklis veidu daug baltesniu
už purviną lietaus sniegą – ir skaito ir skaito
dienąnakt šią neištirpstančio sniego elegiją...

x x x

Praeitis kaip akvariumas – žaliai
patamsėjęs vanduo – surūdiję
dienų pinigėliai – vandeny
su pelekais veidai – draugų
mylimųjų ir priešų – atmintis
tartum naras be kūno panirus
žvalgos tuos vandenuos – kas
iš tos atminties – ji išeis
surūdys tartum pirštų falangos
prie Bermudų nuskendusio
vienaakio pirato – pažaliuos
žalias žalvario varpas – širdis
vos nesprogus nuo aibės troškimų –
kas iš tos praeities – neišgers
jos vampyrė vaizduotė – neiškils
atmintis tarsi naras be kūno

REMINISCENCIJA.

AGATŲ PLIAŽAS PRIE RAMIOJO VANDENYNO. 1990

Eukaliptai
rūstūs kaip samurajai
žengia į vandenyną
ir parkrinta
mūšos kardų pakirsti

svaiginančioj erdvėj
trupančios uolos
jūržolės ir nepažįstamos kriauklės
ir japonų dailininkas
Arthur Okamura
100 mylių nuo San Francisko
renkantis agatus kaip žirnius
kuriuos aš
suspaudęs delne
per Atlantą
kadaise parsivežiau
į laisvės nektarą
geriančią Lietuvą

PRAKALBA KELIONIŲ KELNĖMS

Vėlei imu jas, brangiausias, iš jų
juoksis davatkos ir stileivos pižonai.
Jos apspurę lyg vėliavos senos budistų,
išblukę nuo dulkių ir vėjų, pakalnėse
ir kalnuose Himalajų, kur raumenys Azijos
granito kietumo į dangų pakyla, ir skrenda
erelis, tas kelnes kelionėj regėjęs
su daugel naudingų kišenių, o Indijoj
sikhų mieste Amritsare, perkando jas
suvargus kalė, kurios rimtį kartu su šuniukais
aš, baltasis keleivis, netyčia sugrioviau.

Taip pat skaitykite

Trys Alio Balbieriaus klausimai neatskleidžiamam (kol kas) adresatui:

Ką manai: tarnystė dviem mūzoms – tai renesansinis šių dienų menininko universalumas ar tiesiog kūrybinė paleistuvystė? Esi žinoma dailininkė, palyginti neseniai įstojusi į Lietuvos fotomenininkų sąjungą… Ar nesiruoši tarnauti dar kokioms mūzoms, pavyzdžiui, rašančiojo plunksnai ar muzikai?

Menininkų šeimos peripetijos – kaip sekasi, tarnaujant dviem mūzoms, dar būti / nebūti mūza savo vyrui, žinomam skulptoriui XX?

Esi sukūrusi / kuri didelę menininkų (ir ne tik) portretų seriją, išradingai ir netikėtai parinkdama portretuojamo herojaus buvimo vietą ir pozą, pavyzdžiui, Geležėlę Ričardą Šileiką, it kėkštą tupintį medyje, ar kunigaikštišką Gyčio Norvilo povyzą ant žirgo. Kokį keisčiausią portretą dar norėtum sukurti?

„Ryto allegro“ pokalbis apie ciklą „Menininkai kalbasi“


Vainikuotas 56-ojo „Poezijos pavasario“ laureatas: juo tapo poetas, eseistas, fotografas Alis Balbierius