Ieva Barbora Juozapaitytė-Varnienė šiandien yra viena ryškiausių jaunosios kartos operos solisčių, tačiau jos kelias į sceną nebuvo toks tiesus, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Garsioje muzikų šeimoje užaugusi atlikėja neslepia, kad pavardė neatvėrė visų durų – į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ji neįstojo iš pirmo karto, o prieš pasirinkdama dainininkės kelią spėjo dirbti ir visai kitus darbus.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Ar kada nors gyvenime tau yra tekę pasvajoti apie kitą, ne dainininkės, profesiją?
– Man yra tekę ne tik svajoti, bet ir dirbti kitą darbą. Pradėjau dirbti sulaukusi 16 metų. Pirmą vasarą dirbau prekybos centre, buvau jaunesnioji konsultantė – pasakojau žmonėms apie ūkio ir namų apyvokos prekes. Man dabar labai gaila tų žmonių, kurie manęs klausė.
Vėliau dirbau nuostabių žmonių klinikoje, kuri teikė ir grožio, ir psichologines paslaugas – tai buvo vienas gražiausių etapų, ten pradirbau iki antrojo kurso, dirbau administratore (...). Atsimenu šį etapą kaip labai gerą.
– Kodėl tokiame jauname amžiuje sugalvojai, kad nori dirbti?
– Aš pati labai norėjau dirbti, tėvelis netyčia pamatė prie namų kabantį skelbimą, man jis patiko. Visai netyčia dviese su kaimyne vakarais ten pradėjome dirbti. Atsimenu, kaip gerai jaučiausi, jog galiu pati užsidirbti pinigėlių savo reikmėms. Tos reikmės buvo mažos, norėjau džiuginti tėvus, kažką nusipirkti sau.
Mano tėveliai mane labai teisingai išauklėjo, jei kalbame apie pinigus. Aš tikrai jų neprašydavau pinigų. Jie man davė laisvę nebijoti paprašyti, bet aš niekada neturėjau tokio poreikio. Dabar tuo labai džiaugiuosi, išmokau dalintis, dirbti ir užsidirbti.
– Kada tavo gyvenime atsirado dainavimas?
– Aš lankiau muzikos mokyklą, chorinį dainavimą, vėliau mokykloje mano muzikos mokytoja buvo dirigento, kompozitoriaus Jaroslavo Cechanovičiaus žmona Alfreda. Ji mane pagriebė ir pasakė: „Eikime dainuoti.“
Kai pirmą kartą stojau į akademiją, neįstojau – tai pavyzdys, kad pavardė ne viską lemia.
Tėvai manęs nestūmė į muziką, atvirkščiai – labai mane nuo jos atstūminėjo. Tačiau muzika pati priartėjo – nuėjau į „Dainų dainelę“, nors laureate netapau, nepasidaviau.
Kai pirmą kartą stojau į akademiją, taip pat neįstojau – tai pavyzdys, kad pavardė ne viską lemia. Tačiau įstojau į Vilniaus kolegiją pas mamytę į muzikinį teatrą – tie metai buvo labai gražūs, studijose atradau save tiek šokyje, tiek judėjime, tiek dainavime. Tuo pačiu Vilniaus universitete studijavau teisę.
Teisės niekada nebaigiau, studijuodama nusprendžiau dar kartą pabandyti stoti į Muzikos ir teatro akademiją pas profesorių Vladimirą Prudnikovą – sustabdžiau kitas veiklas, supratau, kad dainavimas nepalauks. Klasikiniame dainavime moterims yra šiek tiek sunkiau – amžius čia daro savo.
Moters balsą veikia ne tik peršalimas, bet ir svoris, ir lietus, ir hormonai. Kūno kultas egzistuoja ir operos pasaulyje, egzistavo ir anksčiau, Monserrat Caballe laikais.
– Ar žmonės mėgsta pabrėžti, pašiepti, kad esi Juozapaitytė?
– Su metais pradedu galvoti, kad daug ką mes patys susikuriame savo galvoje. Bet būna visokių žmonių, geranoriški žmonės yra laimingesni, o supuvę ir liks supuvę.
– Ar tu kasdienybėje jauti spaudimą būti nuolat pasiruošusi?
– Taip, Kauno muzikiniame teatre „įšokau“ į „Traviatą“, turėjau pasiruošti per tris dienas. Buvo didžiulis stresas, tai buvo pirmieji mano žingsniai (...).
Šiuolaikinėje scenoje vis dar yra nemažai konkurencijos. Tačiau aš į akademiją atėjau su kitokiu mąstymu, augau su tėvais, kurie dėstė, mačiau kaip jie yra atsidavę savo darbui (...).
– Kodėl operos solistai yra taip sudievinami?
– Mes labai dažnai dėl to pasiginčijame su Dainotu, jis sako, kad mes, operos solistai, esame labai susireikšminę, pakilę nuo žemės. Operoje yra du pagrindiniai personažai – sopranų yra virš galvos, kai vyksta konkursai, į vieną vietą ateina 30 sopranų ir 10 tenorų. Galbūt dėl to norime sukurti apie save labai pasitikinčio žmogaus įvaizdį, parodyti savo storą odą.
Atsimušimai į sieną yra labai skaudūs, tačiau kiekvienam ateina ta diena. Nepavykusi galimybė atveria duris kitoms galimybėms.
Scenoje jis yra toks pat nuoširdus, kaip ir gyvenime, ir tai labai paperka, nelieka jam abejingų.
– Kada tu supratai, kad Dainotas yra tavo gyvenimo vyras?
– Dainotas yra beprotiškai talentingas ir nuostabus žmogus, pirmiausia simpatiją jam pajutau dėl to. Scenoje jis yra toks pat nuoširdus, kaip ir gyvenime, ir tai labai paperka, nelieka jam abejingų.
Kartą turėjome duetą, repeticijos metu kalbėjome apie bučinį, bet tąsyk jam pritrūko drąsos. Tuo metu dar nebuvome kartu, nors jis jau buvo prisipažinęs apie savo jausmus (...).
