Kultūra

2020.08.08 14:22

„Poezijos pavasario“ laureatas Alis Balbierius: ilgokai trunka tas padidėjęs dėmesys

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.08.08 14:22

„Kuo toliau, tuo rašosi sunkiau, plius nuolat iškyla beprasmybės klausimas – kam visa tai, kai pasaulis pilnas knygų, įvairios kūrybos“, – kalbinamas LRT.lt, sako šių metų „Poezijos pavasario“ laureatas, 1954-aisiais gimęs poetas, fotomenininkas Alis Balbierius.

Kai trumpam atsitraukia beprasmybė

– Ką sau manėte taip pavadinęs naujausią eilėraščių rinkinį – „Ekvilibriumas“? Pajutote gyvenimo pilnatvę, aplankė visų reikalų pusiausvyros pojūtis?

– Šiek tiek. Tarp troškimų ir kelionių, tarp bėgimo į niekur ir ramybės, o ypač tarp to nugyvento laiko ir kuris dar bus…

Kitas dalykas, kad tos „visų reikalų pusiausvyros“ galbūt ir nėra, ji mitas ar iliuzija, nebent būtum nušvitęs budistas, bet juo jau nebūsiu…

Gyvenimo pilnatvė retsykiais ištinka kaip žaibas, ir tada nors trumpam atsitraukia beprasmybė.

Abejonė – ištikimas šuo

– Kaip šis rinkinys jums rašėsi? Apskritai kaip jums rašosi, Kęstučio Navako žodžiais – atsitinka, poezija, eilėraštis?

– Labiau atsitinka, nors man artimiau posakis „užauga it žolė ar kita augmenija“. Kęstučio santykis buvo daugiau intelektualus ir konstruktyvus, man artimiau natūralumas.

Šiaip viskas gana paprasta – rašai, kai rašosi, arba ilgai nerašai ir net primiršti, kad gali parašyt kokį tekstą.

Šis rinkinys susidėjo daugiau iš naujų ir senesnių eilėraščių sintezės, nes po kiekvienos sudėliotos eilinės knygelės visada lieka daug tekstų, kurie netelpa, nelimpa ir t. t.

Kuo toliau, tuo rašosi sunkiau, plius nuolat iškyla beprasmybės klausimas – kam visa tai, kai pasaulis pilnas knygų, įvairios kūrybos… Abejonė seka it ištikimas šuo ir žiūri, ką tu darai…

Tekstai prieš autoriaus valią

– Jei klystu, pataisykite, bet tai, regis, 8-oji jūsų poezijos knyga. Kokie gyvenimo įvykiai, svarstymai, kelionės ir klajonės sugulė į... vos neparašiau „aštuntąją dieną“?

– Kad tas skaičius gal ir ne taip svarbu, regis, devynios, neskaitant neaiškaus žanro poetinės eseistikos.

Esu ne kartą sakęs, kad esu pirmiausia „sumautas estetas“, pakankamai abstraktus, tad tų „gyvenimo įvykių“, konkretybių netgi vengiu.

Labiau rūpi universalumas, nors pasitaiko eilėraščių, susijusių ir su konkrečiais įvykiais, pavyzdžiui, kelionėmis… Ima jie ir pasirašo, o kai kurie tekstai pasirašo beveik prieš autoriaus valią ir ne tokie, kokių norėtum…

Legendinis, tarptautinis – tuo viskas pasakyta

– Kas jums yra poezija? Kas jums – „Poezijos pavasaris“ ir Maironio premija? Ką ši lemia šiandien ir perspektyvoje?

– „Poezijos pavasaris“ vis dėlto yra legendinis, plačiai žinomas tarptautinis festivalis, ir tuo viskas pasakyta.

Tai, kad jis prasidėjo gilioj sovietijoj, nemanau, kad čia yra labai rimta problema, nors kai kam ir atrodo… Juk daugybė žmonių gyvena sovietų laikais pastatytuose namuose ir butuose ir nemano, kad juos reikia nugriauti ir perstatyti iš naujo…

Alis Balbierius laidoje „Kelias į namus“:

Kelias į namus.  - 2017.10.23  Alis Balbierius Alis Balbierius.

Maironio premija? Malonus netikėtumas, nes visi rašė ir kalbėjo, kad pernai, 2019 metais, buvo labai gausus gerų poezijos knygų derlius…

Net nustebau, bet ji man tapo ir šiokia tokia paskata pabaigti dar vieną kitą knygelę, kurios tekstai tekstukai mėtėsi tiek popieriaus pavidalu, tiek kompo folderiuose, t. y. bylose…

Ką lemia? Nieko iš esmės. Tuoj visi užmirš, nors šis „Poezijos pavasaris“, virtęs į poezijos vasarą, man tęsiasi jau apie 3 mėnesius – ilgokai trunka tas padidintas dėmesys.

Ir šis interviu (jų dar vienas kitas bus), regis, jau devintas ar dešimtas, skaičiuojant ir pasisakymus tiesioginiame radijo eteryje… Tad ką čia begalima pasakyt?

Nėra rašytojas prašytojas

– Iš pažiūros esate tylaus kirpimo kūrėjas, nesireklamuojantis, nelendantis į TV, viešai prabylantis tik per publikacijas – poezijos, esė. Ar čia slypi tam tikra nuostata, pozicija, ar taip tik iš pažiūros?

– Nesu tas, kuris lenda, nes yra rašytojų prašytojų, kurie, išleidę knygą, bėga pas kokius funkcionierius ir klausia, kokiai premijai juos pristatys…

Kita vertus, jau keliolika metų nebegyvenu Vilniuje, esu atsitolinęs į gimtą provinciją, tad mane neretai ir palaimingai užmiršta…

Be abejo, yra ir tokia nuostata, nes svarbiausia – pati kūryba, nors šiais laikais ir žmogus, nedaug ką sukūręs ir gerai išreklamuotas, kartais paverčiamas dideliu, žinomu ar įžymiu…

Pagaliau kadaise, anot rašytojo a. a. Rimanto Budrio, buvusio anų laikų garsaus žurnalo „Mūsų gamta“ redaktoriaus, buvau aršus žaliasis ir visur reklamavau bei reklamavausi…

Kaip normalus anų laikų jaunuolis

– Gimėte prie Biržų. Koks buvo ir kaip keitėsi jūsų, poeto, santykis su savita to krašto tarme?

– Mano artimas bičiulis pasvalietis Vladas Braziūnas kadaise nustebo, kad kartais dar kalbu tarmiškai… Tarmiškai tekstų nerašiau ir, matyt, nerašysiu, nes nemanau, ar sugebėčiau.

– O kaip keitėsi jūsų, išeivio, santykis su tėviške, Šlepščiais, Biržais? Kada ir kodėl juos palikote? Ir ką ten palikote?

– Kaip normalus anų laikų jaunuolis po mokyklos žaibiškai moviau iš provincijos, nors tikras platusis pasaulis buvo uždarytas. Santykis – dabar ten gyvenu, mano kūrybos namai protėvių sodyboje, vienkiemyje. Tylos zona ir laisvės sala.


Riba jau peržengta

– Ar Ventė, moksliniai darbai joje jums buvo šiokia tokia užuovėja sovietmečiu, kai „kūnas <...> likdavo toje pačioje socialistinio realizmo tikrovėje...“ (iš „Ornitologo II“)?

– Iki šiol gaila to kelio, galėjau gal juo eiti, įdirbis buvo nemažas… bet ištiko kiti keliai. Kartais gal jie mus pasirenka, o ne mes juos.

Ventė sovietijoj irgi buvo originali vieta, atvažiuodavo draugai, pažįstami iš Klaipėdos, Vilniaus, Biržų – pavyzdžiui, animacininkas Zenonas Šteinys, puikus knygų dailininkas Saulius Chlebinskas, vėliau signataru tapęs politikas Petras Vaitiekūnas ir kiti. Ventėj jautėmės pakankamai laisvi. Ir buvom jauni, pilni nežinomybės.

Taip pat skaitykite

– Esate vadinamas panteistu, įsižiūrėjimas į gamtą, jos reiškinius jūsų poezijoje gana akivaizdus. Mažiausio padaro judesys jums – įvykis. Iš ko tai imasi, kyla? Galbūt ir ornitologija bus prie to prisidėjusi?

– Jeigu tavyje yra gamta ir tu turi tą gamtos jausmą, tai ji yra tavo kūno ir tavo dvasios dalis. Tu esi joje ir ji tavyje, ir viskas joje vertinga.

Gaila, kad dauguma pasaulio žmonių prarado ir praranda tą jausmą. Ir nesuvokia, kokia riba jau peržengta.

Iš Alio Balbieriaus kūrybos:

VIENAS

esi tas kurs tą sodą sukūrė

esi tas kuris valgė vaisius

ir tasai kurs dar valgys vaisius

esi žiedas šaknis ir šaka

žemė po jais ir virš jų

kamienas kurs meta šešėlį

žmogaus ir žmogus kuris

meta šešėlį kamieno –

tas „esi“ tarp dangaus

ir tarp žemės kaip gražiai

kaip ramiai jis ten sėdi

lyg rytietis paniręs

į dao – tarp sferų dviejų

viename asmeny vienui

vienas – kaip taškas išėjęs

į kelią – kaip kelias sugrįžęs

į tašką tarp žiedo ir žemės

LAPAS ANT LAPKRIČIO LŪPŲ

miela mano lietus monotoniškas lyja

lapkritis dedas kaukę lietaus - jau nutolo

helovinas ir vėlinių žvakės sudegę

lapų spalvos rūdija – mes laukiam

baltumos - bet imperija sniego

šitaip graudžiai vėluoja – o sninga

kažin kur - kur dar niekad nebuvom

o dabar jau žinau - niekada ir nebūsim

nors pasaulis šįvakar platesnis už sielą -

vieną lapą ant lapkričio lūpų

pasilenkusios kaukės kur į ūkaną žiūri

miela mano lietus monotoniškas švintant

MOUNTAIN TRACKING. HYMALAYA

Giedriui

jau per senas

trekingui Himalajuose

nors niekada

nenorėjau tapti/būti

alpinistas

prieš keletą metų

žiūrėjau į legendos priekalnes

į Dharamšalos slėnį

baisiai uždusęs

prakaito pakirstom kojom

tiek neaukštai

kopęs asiliukų taku

gailėjau daugiau savo

praėjusio laiko

gailėjau daugiau

negu savęs

amžinybės akivaizdoje

vardu Himalajai

METŲ LAIKAI

pamažu

tapsi sniegu

sningant sniegui provincijoj

sniego sapnai

bris per žydinčią pievą

tekant didžiausiam pasauly obuoliui

oranžinei Saulei

pamažu

tapsi vandeniu

sniego vandeniu

(kaip ir sniegu

upe iš sniego)

pamažu

tapsi visais

metų laikais