„Kuo toliau, tuo rašosi sunkiau, plius nuolat iškyla beprasmybės klausimas – kam visa tai, kai pasaulis pilnas knygų, įvairios kūrybos“, – kalbinamas LRT.lt, sako 2019 metų „Poezijos pavasario“ laureatas, 1954-aisiais gimęs poetas, fotomenininkas Alis Balbierius.
Kai trumpam atsitraukia beprasmybė
– Ką sau manėte taip pavadinęs naujausią eilėraščių rinkinį – „Ekvilibriumas“? Pajutote gyvenimo pilnatvę, aplankė visų reikalų pusiausvyros pojūtis?
– Šiek tiek. Tarp troškimų ir kelionių, tarp bėgimo į niekur ir ramybės, o ypač tarp to nugyvento laiko ir kuris dar bus…
Kitas dalykas, kad tos „visų reikalų pusiausvyros“ galbūt ir nėra, ji mitas ar iliuzija, nebent būtum nušvitęs budistas, bet juo jau nebūsiu…
Gyvenimo pilnatvė retsykiais ištinka kaip žaibas, ir tada nors trumpam atsitraukia beprasmybė.
Abejonė – ištikimas šuo
– Kaip šis rinkinys jums rašėsi? Apskritai kaip jums rašosi, Kęstučio Navako žodžiais – atsitinka, poezija, eilėraštis?
– Labiau atsitinka, nors man artimiau posakis „užauga it žolė ar kita augmenija“. Kęstučio santykis buvo daugiau intelektualus ir konstruktyvus, man artimiau natūralumas.
Šiaip viskas gana paprasta – rašai, kai rašosi, arba ilgai nerašai ir net primiršti, kad gali parašyt kokį tekstą.
Šis rinkinys susidėjo daugiau iš naujų ir senesnių eilėraščių sintezės, nes po kiekvienos sudėliotos eilinės knygelės visada lieka daug tekstų, kurie netelpa, nelimpa ir t. t.
Kuo toliau, tuo rašosi sunkiau, plius nuolat iškyla beprasmybės klausimas – kam visa tai, kai pasaulis pilnas knygų, įvairios kūrybos… Abejonė seka it ištikimas šuo ir žiūri, ką tu darai…
Tekstai prieš autoriaus valią
– Jei klystu, pataisykite, bet tai, regis, 8-oji jūsų poezijos knyga. Kokie gyvenimo įvykiai, svarstymai, kelionės ir klajonės sugulė į... vos neparašiau „aštuntąją dieną“?
– Kad tas skaičius gal ir ne taip svarbu, regis, devynios, neskaitant neaiškaus žanro poetinės eseistikos.
Esu ne kartą sakęs, kad esu pirmiausia „sumautas estetas“, pakankamai abstraktus, tad tų „gyvenimo įvykių“, konkretybių netgi vengiu.
Labiau rūpi universalumas, nors pasitaiko eilėraščių, susijusių ir su konkrečiais įvykiais, pavyzdžiui, kelionėmis… Ima jie ir pasirašo, o kai kurie tekstai pasirašo beveik prieš autoriaus valią ir ne tokie, kokių norėtum…
Legendinis, tarptautinis – tuo viskas pasakyta
– Kas jums yra poezija? Kas jums – „Poezijos pavasaris“ ir Maironio premija? Ką ši lemia šiandien ir perspektyvoje?
– „Poezijos pavasaris“ vis dėlto yra legendinis, plačiai žinomas tarptautinis festivalis, ir tuo viskas pasakyta.
Tai, kad jis prasidėjo gilioj sovietijoj, nemanau, kad čia yra labai rimta problema, nors kai kam ir atrodo… Juk daugybė žmonių gyvena sovietų laikais pastatytuose namuose ir butuose ir nemano, kad juos reikia nugriauti ir perstatyti iš naujo…
Alis Balbierius laidoje „Kelias į namus“:
Maironio premija? Malonus netikėtumas, nes visi rašė ir kalbėjo, kad pernai, 2019 metais, buvo labai gausus gerų poezijos knygų derlius…
Net nustebau, bet ji man tapo ir šiokia tokia paskata pabaigti dar vieną kitą knygelę, kurios tekstai tekstukai mėtėsi tiek popieriaus pavidalu, tiek kompo folderiuose, t. y. bylose…
Ką lemia? Nieko iš esmės. Tuoj visi užmirš, nors šis „Poezijos pavasaris“, virtęs į poezijos vasarą, man tęsiasi jau apie 3 mėnesius – ilgokai trunka tas padidintas dėmesys.
Ir šis interviu (jų dar vienas kitas bus), regis, jau devintas ar dešimtas, skaičiuojant ir pasisakymus tiesioginiame radijo eteryje… Tad ką čia begalima pasakyt?
Nėra rašytojas prašytojas
– Iš pažiūros esate tylaus kirpimo kūrėjas, nesireklamuojantis, nelendantis į TV, viešai prabylantis tik per publikacijas – poezijos, esė. Ar čia slypi tam tikra nuostata, pozicija, ar taip tik iš pažiūros?
– Nesu tas, kuris lenda, nes yra rašytojų prašytojų, kurie, išleidę knygą, bėga pas kokius funkcionierius ir klausia, kokiai premijai juos pristatys…
Kita vertus, jau keliolika metų nebegyvenu Vilniuje, esu atsitolinęs į gimtą provinciją, tad mane neretai ir palaimingai užmiršta…
Be abejo, yra ir tokia nuostata, nes svarbiausia – pati kūryba, nors šiais laikais ir žmogus, nedaug ką sukūręs ir gerai išreklamuotas, kartais paverčiamas dideliu, žinomu ar įžymiu…
Pagaliau kadaise, anot rašytojo a. a. Rimanto Budrio, buvusio anų laikų garsaus žurnalo „Mūsų gamta“ redaktoriaus, buvau aršus žaliasis ir visur reklamavau bei reklamavausi…
Kaip normalus anų laikų jaunuolis
– Gimėte prie Biržų. Koks buvo ir kaip keitėsi jūsų, poeto, santykis su savita to krašto tarme?
– Mano artimas bičiulis pasvalietis Vladas Braziūnas kadaise nustebo, kad kartais dar kalbu tarmiškai… Tarmiškai tekstų nerašiau ir, matyt, nerašysiu, nes nemanau, ar sugebėčiau.
– O kaip keitėsi jūsų, išeivio, santykis su tėviške, Šlepščiais, Biržais? Kada ir kodėl juos palikote? Ir ką ten palikote?
– Kaip normalus anų laikų jaunuolis po mokyklos žaibiškai moviau iš provincijos, nors tikras platusis pasaulis buvo uždarytas. Santykis – dabar ten gyvenu, mano kūrybos namai protėvių sodyboje, vienkiemyje. Tylos zona ir laisvės sala.
Riba jau peržengta
– Ar Ventė, moksliniai darbai joje jums buvo šiokia tokia užuovėja sovietmečiu, kai „kūnas <...> likdavo toje pačioje socialistinio realizmo tikrovėje...“ (iš „Ornitologo II“)?
– Iki šiol gaila to kelio, galėjau gal juo eiti, įdirbis buvo nemažas… bet ištiko kiti keliai. Kartais gal jie mus pasirenka, o ne mes juos.
Ventė sovietijoj irgi buvo originali vieta, atvažiuodavo draugai, pažįstami iš Klaipėdos, Vilniaus, Biržų – pavyzdžiui, animacininkas Zenonas Šteinys, puikus knygų dailininkas Saulius Chlebinskas, vėliau signataru tapęs politikas Petras Vaitiekūnas ir kiti. Ventėj jautėmės pakankamai laisvi. Ir buvom jauni, pilni nežinomybės.
Taip pat skaitykite
– Esate vadinamas panteistu, įsižiūrėjimas į gamtą, jos reiškinius jūsų poezijoje gana akivaizdus. Mažiausio padaro judesys jums – įvykis. Iš ko tai imasi, kyla? Galbūt ir ornitologija bus prie to prisidėjusi?
– Jeigu tavyje yra gamta ir tu turi tą gamtos jausmą, tai ji yra tavo kūno ir tavo dvasios dalis. Tu esi joje ir ji tavyje, ir viskas joje vertinga.
Gaila, kad dauguma pasaulio žmonių prarado ir praranda tą jausmą. Ir nesuvokia, kokia riba jau peržengta.
Iš Alio Balbieriaus kūrybos:
VIENAS
esi tas kurs tą sodą sukūrė
esi tas kuris valgė vaisius
ir tasai kurs dar valgys vaisius
esi žiedas šaknis ir šaka
žemė po jais ir virš jų
kamienas kurs meta šešėlį
žmogaus ir žmogus kuris
meta šešėlį kamieno –
tas „esi“ tarp dangaus
ir tarp žemės kaip gražiai
kaip ramiai jis ten sėdi
lyg rytietis paniręs
į dao – tarp sferų dviejų
viename asmeny vienui
vienas – kaip taškas išėjęs
į kelią – kaip kelias sugrįžęs
į tašką tarp žiedo ir žemės
LAPAS ANT LAPKRIČIO LŪPŲ
miela mano lietus monotoniškas lyja
lapkritis dedas kaukę lietaus - jau nutolo
helovinas ir vėlinių žvakės sudegę
lapų spalvos rūdija – mes laukiam
baltumos - bet imperija sniego
šitaip graudžiai vėluoja – o sninga
kažin kur - kur dar niekad nebuvom
o dabar jau žinau - niekada ir nebūsim
nors pasaulis šįvakar platesnis už sielą -
vieną lapą ant lapkričio lūpų
pasilenkusios kaukės kur į ūkaną žiūri
miela mano lietus monotoniškas švintant
MOUNTAIN TRACKING. HYMALAYA
Giedriui
jau per senas
trekingui Himalajuose
nors niekada
nenorėjau tapti/būti
alpinistas
prieš keletą metų
žiūrėjau į legendos priekalnes
į Dharamšalos slėnį
baisiai uždusęs
prakaito pakirstom kojom
tiek neaukštai
kopęs asiliukų taku
gailėjau daugiau savo
praėjusio laiko
gailėjau daugiau
negu savęs
amžinybės akivaizdoje
vardu Himalajai
METŲ LAIKAI
pamažu
tapsi sniegu
sningant sniegui provincijoj
sniego sapnai
bris per žydinčią pievą
tekant didžiausiam pasauly obuoliui
oranžinei Saulei
pamažu
tapsi vandeniu
sniego vandeniu
(kaip ir sniegu
upe iš sniego)
pamažu
tapsi visais
metų laikais
