Kultūra

2021.01.24 07:00

Operos primadona Asmik Grigorian: man svarbu daryti istorinius darbus

„Salomėja“ šiandien 21.00 val. per LRT PLIUS
Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.01.24 07:00

Lietuvos pasididžiavimas Asmik Grigorian nesureikšmina debiutų žymiose pasaulio scenose – ji turi kitokių tikslų, žengia tėvo pėdomis. Interviu LRT.lt operos primadona prisipažįsta norinti geresnių santykių su mama ir artimaisiais, po Salomėjos vaidmens, kai per vakarą tapo pasauline sensacija, supratusi, kad nesėkmėje rasti nuoširdžių draugų lengviau nei sėkmėje. Sako išmokusi praeities pamokas, prisiimanti atsakomybę. „Mokausi iš klaidų, vadinasi, jų nekartoju“, – pabrėžia dainininkė.

Šiandien, sausio 24-ąją, per LRT PLIUS pamatysime Zalcburgo festivalio „Salomėją“ (režisierius Romeo Castellucci). Pagrindinis vaidmuo Richardo Strausso operoje A. Grigorian padėjo pelnyti 2019-ųjų geriausios dainininkės vardą Tarptautiniuose operos apdovanojimuose. Taip pat Austrijos muzikinio teatro prizą už geriausią operos vaidmenį ir žurnalo „Opernwelt“ Metų dainininkės titulą.

Taip pat skaitykite

„Nes baimė – visiška tamsa“

– Kur šiuo metu esate? Persimetėme vos keliais žodžiais prieš jūsų skrydį, nespėjau pasiteirauti.

– Atskridau į Maskvą, sausio 20-ąją Didžiajame teatre prasidėjo naujas „Salomėjos“ pastatymas. Režisierius – Klausas Guthas, vienas mano mylimiausių. Premjera numatoma vasario 25 dieną.

– Laiko pasiruošti pakaks?

– Paprastai operos pastatymo repeticijos ir trunka pusantro mėnesio. Kitą savaitę dar skrisiu į Sankt Peterburgą. Ten bus rodoma mano tėčio Gehamo Grigoriano (1951–2016) 70-ajai sukakčiai dedikuota „Pikų dama“.

O vasarį keliausiu į Turiną dainuoti Richardo Strausso „Paskutinių keturių dainų“. Tada jau grįšiu į Maskvą ir iki pabaigos repetuosim „Salomėją“.

Tų dalykų, kurių negaliu pakeisti, stengiuosi ir nežinoti.

– Italija priima? Tiesa, aplinkybės Lietuvoje dabar dėl COVID-19 žymiai blogesnės, nors mastų ir negali gretinti.

– Matote, esu iš tų kvailų žmonių (nusijuokia) – nuo pačių pradžių nežiūrėjau jokių skaičių, jokių žinių. Aš keliauju, dirbu, ilsiuosi. Stengiuosi gyventi be koronos.

Tų dalykų, kurių negaliu pakeisti, stengiuosi ir nežinoti. Kas iš to, kad žiūrėsiu, stebėsiu skaičius – nei savo, nei kitų gyvenime nieko negaliu pakeisti. Dėl to renkuosi nematyti, negirdėti ir gyventi maksimaliai, kaip dariau visada.


– Kuris virusas stipresnis – COVID-19 ar operos?

– Ai, nežinau. Matyt, nė vienas. (Nusijuokia.) Virusams esu atspari.

– Dabar mus apkaltins, kad neigiame viruso grėsmę, skatiname jo nebijoti...

– Žinokite, skatinu nebijoti. Apskritai skatinu nieko šiame pasaulyje nebijoti, nes baimė – visiška tamsa. Tuo visada tikėjau, todėl visada skatinsiu nebijoti – net ir kovido. Suprantama, tai nereiškia, kad reikia būti idiotu ir nesisaugoti.

Skatinu nieko šiame pasaulyje nebijoti, nes baimė – visiška tamsa.

– Suprantama, juk patyrėme daug skaudžių netekčių.

– Netekčių daug, jų yra ir mano rate. Pati irgi persirgau. Todėl, kai sakau nebijoti, tai nereiškia, kad su tuo nesu susidūrusi. Priešingai – pripažįstu koronaviruso buvimą ir grėsmę.

Svarbu ne debiutai ar garsūs teatrai

– Trys mano pašnekovai iš ciklo „Žiemojimas su opera“ 2021-aisiais minės sukaktis: Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, Almas Švilpa ir jūs. O Kostas Smoriginas jaunesnysis paminėjo 2020 metais. Ko norėtumėte sau palinkėti, ką padovanoti šia proga?

– Visada rūpinausi kitais, o šiemet suvokiau, kad labiau reikėtų palepinti save. Skirti daugiau laiko, nei pavykdavo iki šiol, pasirūpinti ateitimi.

O palinkėti norėčiau džiugesio, buvimo sau ir savimi. Ir nebijoti gyventi taip, kaip norisi.


– Aišku, tikėjausi atsakymo apie neįvykusius pastatymus, projektus. Maniau, palinkėsite sau, kad jokia pandemija jų daugiau nesutrikdytų... Juk 2021-ieji irgi turėjo būti reikšmingų debiutų metai.

– 2021-aisiais turėjo įvykti mano debiutas Niujorko Metropolitano operoje. Matote, svarbiausių karjeros dalykų nesieju su debiutais ar garsiais teatrais.

Metropolitanas nuolat teiraujasi, kada galėčiau pas juos dainuoti. Bėda, kad mano tvarkaraštis jau užpildytas iki 2027 metų.

Debiutas Niujorke būtų svarbus tik dėl asmeninės istorijos – esu nusibrėžusi tikslą dainuoti tuose teatruose, kuriuose dainavo mano tėtis.

Debiutas Niujorke būtų svarbus tik dėl asmeninės istorijos – esu užsibrėžusi dainuoti tuose teatruose, kuriuose dainavo mano tėtis.

Esame kita karta, debiutas „Mete“ jau nėra toks reikšmingas, koks buvo mano tėvams. Profesionalius pasiekimus vertinu visai kitaip – man svarbu daryti istorinius darbus. O nuvažiuoti į Jungtines Valstijas ir padainuoti Metropolitane – joks tikslas ar uždavinys. Nes tai nieko nekeičia.

Aišku, man nepaprastai gaila... Sutikau dalyvauti Maskvos „Salomėjoje“ vien dėl to, kad šis pastatymas vėliau ir būtų rodomas Niujorke. Kitaip tariant, dirbti Maskvoje sutikau tik dėl „Meto“. Esu Maskvoje, bet Metropolitano nebus.

Prilygtų pasakai

– Gegužę turėtumėte dainuoti Paryžiaus Bastilijos operos „Pikų damoje“. Kartu su V. Urmana.

– Pastatymas, regis, įvyks, tačiau keitėsi jo režisierius. Tad nežinia, ar bus išlaikyta ta pati atlikėjų sudėtis. Pati nusprendžiau dalyvauti.

– Jei Violetą pakvies, ar tai nebus jūsų pirmasis susitikimas scenoje?

– Vienoje – taip. Esame dainavusios Giacomo Puccini „Triptike“, tačiau priklausėme skirtingoms sudėtims. Spektaklis tas pats, bet scenoje nesusitikome.

– Ar surastumėte laiko tokiam projektui Lietuvoje – apie jį pašnekesyje su LRT.lt hipotetiškai užsiminė V. Urmana, – koncertinei operos „Elektra“ versijai, kur ji būtų Klitemnestra, Aušrinė Stundytė – Elektra, o jūs – Chrisotemidė?

– Būtų nuostabu, jei pavyktų mus tris suburti Lietuvoje! Iš tiesų toks sumanymas, regis, planuotas Hamburge. Deja, jame negalėjau dalyvauti. Galbūt ir įvyks, tik be manęs. Bet tai iš tikrųjų būtų didelis įvykis – prilygtų pasakai!

Būtų nuostabu, jei pavyktų mus tris suburti Lietuvoje!

– „Pikų dama“ tam tikru požiūriu jums simboliška: viena vertus, 2019 metais Vilniaus miesto operoje (VCO) ją dainavote su mama Irena Milkevičiūte (Grafienė), antra – ji primena tėtį. Esate sakiusi, kad jis padarė tikrą perversmą Germano vaidmeniu, parodė, kad jį galima atlikti visai kitaip. Net pajuokavote, kad „Pikų damoje“ jūsų svajonių vaidmuo būtų ne Liza, o Germanas...

– Tėvas, tenoras, yra perrašęs Germano vaidmens istoriją. Taip, „Pikų dama“ man visada siejosi su tėčiu, o kad neseniai vienoje scenoje susitikome su mama – nuostabu.

Neprašovė pasikvietęs

– Sausio 24-ąją LRT PLIUS vėl rodys „Salomėją“. Gal ta proga prisimintumėte, kaip 2018-aisiais atsidūrėte Zalcburgo scenoje?

– Sunku išvardyti visas aplinkybes. Manau, jau labai seniai mane žinojo, stebėjo. Kaip labai talentingas žmogus buvau visų didžiųjų teatrų akiratyje. Tik vis kur nors ko nors pritrūkdavo. Zalcburgas rizikavo mane pakviesdamas ir neprašovė.

– Tačiau „Salomėjai“ ir ruošėtės... pusantrų metų, regis?

– Taip.

Kaip labai talentingas žmogus buvau visų didžiųjų teatrų akiratyje.

– Esate sakiusi, kad vaidmeniui reikėjo ne tiek gyvenimiškos, moteriškos, o labiau muzikinės, vokalinės patirties. Jis daug ko išmokė. Ko būtent?

– Daugybės dalykų. Kiekvienas vaidmuo ko nors išmoko, jei jam ruošiesi nuoširdžiai, sąžiningai. Pergyveni visas Salomėjos patirtis ir jas išmoksti.

Prieš spektaklį. Asmik Grigorian: įpusėjus operos „Salomėja“ repeticijai, suabejojau, ar galiu

– Ką supratote po tokios sėkmės?

– Supratau vieną didelį ir svarbų dalyką: nesėkmėje rasti nuoširdžių draugų paprasčiau nei sėkmėje.

O sėkmė yra nuostabus dalykas, nes įgyji jėgos, kuria gali pasinaudoti. Ir tai nuostabu.

Taip pat skaitykite

Išpažintis – kad vėl darytum tą patį š...

– Kaip vertinate praeityje padarytas klaidas? Mokotės iš jų? Galbūt dėl kai kurių skaudu iki šiol?

– Ne, apskritai manau, kad klaidų nebūna. Viskas yra pamokos. Jei reikėtų grįžti, turbūt pakartočiau visą savo gyvenimą. Suprantama, kiekvienas dalykas ko nors išmoko. Nepadariau jokių baisių dalykų, kurių turėčiau gailėtis.

Kaltės jausmas, manau, yra totalus blogis, nė vienam jis nieko gero nedavė. Tai tik bėgimas nuo savęs, tik pasiteisinimas, kad ir toliau galėtum daryti klaidas. Kaip ir ėjimas išpažinties – kad rytoj vėl darytum tą patį š... Niekada to nesupratau. (Nusijuokia.)

Todėl – ne, nejaučiu kaltės ir niekas manęs neskaudina. Išmokau pamokas, prisiimu atsakomybę už dalykus, kurie kam nors trukdė. Mokausi iš klaidų, vadinasi, jų nekartoju. O paverkšlenti „kaip man gaila“, „kaip man skauda“ ar panašiai – ne man.

Nejaučiu kaltės ir niekas manęs neskaudina. Išmokau pamokas, prisiimu atsakomybę už dalykus, kurie kam nors trukdė.

– Po jūsų debiutų Lietuvos nacionalinėje operoje, Latvijoje buvo kalbama, kad štai Asmik sužvaigždėjo, tapo nevaldoma, daro, ką nori, nebeklauso mamos. Ar pasitaikė tokių akimirkų, kurių, dabartinės Asmik galva, buvo galima išvengti?

– Nežinau tokių akimirkų.

O dėl mamos... vaikai ir neturi klausyti. Jei visą gyvenimą būčiau klausiusi mamos, niekada nebūčiau atsidūrusi ten, kur esu dabar. Nesu tikra, ar didelės asmenybės visada turi paisyti kitų nuomonės. Jei esi asmenybė, pats darai sprendimus, mokaisi iš savo patirties.

Aišku, visada norėtųsi geresnių santykių ir su mama, ir su kitais žmonėmis. Kasryt atsibudusi stengiuosi būti geresnė nei vakar – su mama, vaikais ir mane supančiais žmonėmis. Nes juos labai myliu.

Kasryt atsibudusi stengiuosi būti geresnė nei vakar – su mama, vaikais ir mane supančiais žmonėmis.

– 2009-aisiais norvegų pianistas Henningas Hoholtas parašė gana kritišką reviu apie naujametį jūsų pasirodymą Nacionalinėje operoje. Tuometis teatro vadovas tos dienos vakarą net lankėsi „Panoramoje“, kad apgintų jauną solistę. Ar pamenate šį įvykį ir kaip priimate kritiką?

– Ne, neprisimenu. Kritika – skonio reikalas. Niekada nebus taip, kad visiems patiksiu. Todėl į ją žiūriu truputį pro pirštus. Man ramu, nes žinau, kad viską, ką tuo metu galiu, padarau tūkstančiu procentų. Dėl šios priežasties man nesvarbu, ką pasakys kritikas.

Aišku, smagu, kai tave įvertina. Bet... Nė vienas kritikas žemėje nežino, kiek jėgų man kainuoja padaryti tai, ką padarau. Vienintelė žinau, kokia tądien mano nuotaika, sveikata ar kas man atsitiko.

Man ramu, nes žinau, kad viską, ką tuo metu galiu, padarau tūkstančiu procentų.

Tad nei pykstu, nei nepykstu. Tai mano asmeninė kelionė, potyriai, kritimai ir kilimai. Mano gyvenimas nėra skirtas kritikams – jis skirtas man. Todėl man svarbūs asmeniniai pasiekimai, o ne tai, ką apie tai mano kritikai.

Vienų žmonių kritika man svarbi, kitų – nė trupučio. Nes šie, žinau, neturi nė menkiausio supratimo, ką rašo.


„Nemėgstu miegoti – mėgstu gyventi“

– Jūsų sūnui Nojui šiemet sueis devyniolika. Nemažai keliaujate, tad ar jis turėjo galimybę nepertraukiamai lankyti vieną mokyklą?

– Kai jis buvo mažas, tiek dar nekeliavau. Nojus visada buvo Vilniuje. O štai Lėja... žiūrėsime, kaip bus.

– Kaip vyrų ir moterų lygybės idėjos dabar atsiskleidžia operoje?

– O Jėzau!!! Man šitos lygybės idėjos... Ne, klauskite ko nors kito. Nes visas grožis – skirtumuose, o ne mėginime būti tuo, kas nesi. Moterys turi savo pranašumų, vyrai – savo. Ir nėra jokių lygybių ar vienodybių. Nieko gero tas neduos. Nepritariu tam.

Moterys turi savo pranašumų, vyrai – savo, ir nėra jokių lygybių ar vienodybių.

– Ar pandemija kaip nors paveiks operos pasaulį?

– Manau, daug žmonių bandys pasinaudoti: numušti kainas, žaisti nuotolinius spektaklius internetu, mažinti orkestro sudėtį, parduoti pigesnes operas – kokį Wagnerį paleisti su aštuoniolika muzikantų. Bus projektėlių, kai žmonės mėgins mažai įdėti, bet daug užsidirbti. Ištikus bėdai visada randasi tokių, kurie ja puikiai pasinaudoja. Opera – ne išimtis.

– Ko jūsų gyvenimo istorija galėtų pamokyti jauną žmogų?

– Nežinau, gal drąsos. Turime gyventi pilna koja. Daug kas man sako „kaip aš tau pavydžiu“, „kaip aš svajoju“. Aš nesvajoju, aš planuoju. Ir nesapnuoju, nes miegoti nemėgstu – mėgstu gyventi. Tad mano patirtis galbūt išmokytų mažiau svajoti ir daugiau daryti.

Ypač tai rekomenduočiau dabartinei jaunajai kartai: ne svarstyti, o daryti, daryti ir daryti. Nes jie tokie labiau galvotojai. Tą patį sakau ir savo sūnui.

– Kur dabar veda balsas, kai sopranui 40 metų?

– Oi, nežinau, niekada savęs tokių dalykų neklausiau. Nežinau, ar rytoj dar gyvensiu, tai ką jums galiu atsakyti?..


Nuo gruodžio 13 dienos LRT PLIUS rengė elegantišką žiemos projektą – transliacijų ciklą „Žiemojimas su opera“. Žiūrovai galėjo išvysti 7 garsiausiose pasaulio scenose statytas operas, prie kurių įgyvendinimo prisidėjo ir lietuviai Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, Asmik Grigorian, Aušrinė Stundytė, Kostas Smoriginas, Almas Švilpa ir Romanas Kudriašovas. Sausio 24-ąją projektas baigiamas R. Strausso opera „Salomėja“.

Metų operos solistė Asmik Grigorian: padėkos kalba
Gyvenimas. Asmik Grigorian
Kultūros diena. Daug dirbanti ir keliaujanti Asmik Grigorian: sunkiausia draugauti su kaltės jausmu, kurį jauti prieš vaikus
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Asmik Grigorian: bet koks įvertinimas – tarsi avansas ateities darbams