Gyvenimas vyksta socialiniuose burbuluose, o nuo jų priklauso, kokį turinį daugiausia pavyks matyti socialinių tinklų erdvėje. Per pirmą karantiną, kada šis reiškinys buvo laikomas net šiokia tokia egzotika, vienas iš man įstrigusių pastebėjimų – padidėjęs buitinio alkoholizmo lygmuo, kurį demaskuoti padėjo fenomenu virtusi viena feisbuko grupė.
Arba bent jau išgėrimo virtimas tam tikru glamūro vertu reikalu, iškėlimas ant pjedestalo į pirmą planą. „Kelintą jau taurę geriat? Ar ir jūs jungiatės į darbinį susitikimą, bet iš puodelio ne kavą geriat?“ – kėlė klausimus internautai ir leido sau įsišėlti, atsipalaiduoti, paburnoti, kad štai čia jau gyvenimas, duokite tokio daugiau. Dabar jau ramiau, bet turbūt dėl to, kad karantino režimas tapęs normatyvu. O šiai auditorijai turbūt labai patiktų eksperimentas, kurį sugalvojo surengti filmo „Dar po vieną“ herojai.
Apdovanojimus ir nominacijas vieną po kito graibstantis, po prestižinius festivalius keliaujantis danų režisieriaus Thomo Vinterbergo filmas – skaitmeninės „Scanoramos“ pažiba, nugulusi į legalias lietuviškas filmų peržiūros platformas. Dviejų valandų trukmės filmas – ne lengva komedija, bet ir ne itin kompleksiška ar suraizgyta drama. Veikiau šių dviejų mišinys, todėl žiūrėjimo malonumas – dažnu atveju tikėtinas.
Jau pati pradžia, išeities taškas, duoda gerą startą – būrelis vidutinio amžiaus krizę išgyvenančių mokytojų susitinka švęsti vieno iš jų gimtadienio, tad jo metu iš karto galime neblogai susipažinti su personažais ir pamatyti, kad kiekvienas krizę išgyvena labai savitai. Kas save varžo iki maksimumo, kas kaip tik iš turimų laisvų akimirkų spaudžia visą įmanomą maksimumą. O gilios krizės priveda iki beprotiškų, bet galiausiai suveikiančių sprendimų.
Dėmesio centras šioje istorijoje krypsta į aktoriaus Madso Mikkelseno vaidinamą istorijos mokytoją Martiną, kurio gyvenimas apsisuka 180 laipsnių kampu. Jei regėtume pasaulį pro jo, buvusio šokėjo, akinius, regis, jame spalvų beveik nebūtų: mokiniai jo nesiklauso, žmona su juo laiko leisti irgi nenori, jis nepasitiki savimi ir į jį pažiūrėjus atrodo, kad tuoj susigūžęs sulįs į savo kiautą.
Iš tiesų liūdnas ir labai pilkas vaizdas. Tad kai kolega pristato norvegų filosofo teoriją, kad žmogus gimsta su kraujyje trupučiu per mažai, taip, promilių, jis beveik nedvejodamas sutinka išbandyti šią teoriją savo kailiu. Nes kas blogo gali nutikti, kai nusprendi gyventi kaip Churchillis arba Hemingway`us?
Ir nors atrodytų, kad šitoks scenarijus žada banalybės bombą, verta prisiminti, kad „Dar po vieną“ – Vinterbergo, buvusio kino judėjimo „Dogma 95“ atstovo, tamsių temų specialisto darbas. Komiškai atrodančias situacijas filme jis pasitelkia kaip fasadą, padedantį kalbėti apie skaudžias problemas ir traumas, per jas užsiima šiuolaikybės kritika. Ir pats personažų šventasis alkoholio kupinas gralis, tiesą sakant, yra kritikos strėlės šiai dienai – tereikia pasiklausyti, apie kokius gėrimų kiekius filme kalba moksleiviai ir kokia puota viskas baigiasi.
Vinterbergas filme „Dar po vieną“ bando žiūrovą provokuoti – kiek šis istorijoje dalykų priims tiesiogiai, o kiek gebės įžvelgti už banalybės besislepiančių vadinamųjų antrųjų dugnų. Per alkoholio poveikio ir jo galios prizmę režisierius žiūrovą lydi tam tikrais kalneliais – iš pradžių priverčia patikėti tyrinėjamos teorijos potencialu: tik pradėję testuoti savo limitus ir palaikyti tą trūkstamą kiekį kraujyje, rutinoje įstrigę ir pamiršę, kaip reikia mėgautis gyvenimu, mokytojai, atrodo, tiesiog pražysta ir atskleidžia savo žmogiškąjį potencialą.
Štai Martinas iš nematomo, bandančio visiems įtikti ir nuolankaus melancholiko staiga persiverčia į žavesiu trykštančią, savimi pasitikinčią ir dėmesį prikaustyti gebančią asmenybę. Apskaičiuotu laiku išgeriama taurė, atrodo, veikia kaip išlaisvinimas – mokiniai su malonumu klausosi jo vedamų pamokų, jis pats pradeda reikalauti dėmesio iš žmonos ir vaikų, siūlydamas laiką leisti kartu, liūdesį veide keičia šelmiška pasitenkinimo šypsena.
Kolegoms sekasi panašiai: šie irgi pasidaro įdomūs mokiniams, su jais net susibendrauja, nuo jų sklinda tokia aura, jog, regis, tuoj pamirksės akimi. Atrodo, žiūrovas liudija staigų mokytojų atjaunėjimą, kai šie it kokie šešiolikmečiai slepia gėrimus nesusekamuose buteliukuose arba užkaboriuose, kad tik kas nerastų. Bet ne veltui sakoma, kad viskam reikalingas saikas, o ypač geram daiktui – vis dėlto promilių daugėja, o su jomis – ir svirduliavimo, ir nesuvokiamų sprendimų, ir iš atminties ištrintų akimirkų, po kurių lieka tik mėlynės ir skaudama galva.
Nors gali pasirodyti, kad režisierius aukština alkoholio vartojimo kultūrą, taip toli gražu nėra, veikiau kaip tik parodo visą spektrą pasekmių, o per jį kalba apie visai kitus dalykus. Atrodo, tiek nedaug reikia – šiek tiek pakeisti varginančią rutiną, savo požiūrį į ją, išsilaisvinti, įsikvėpti drąsos ką nors keisti, ir pasaulis nusidažo visiškai kitomis spalvomis. Herojų eksperimentas čia tampa katalizatoriumi, leidžiančiu į gyvenimą įnešti šiek tiek žaismės – leisti sau daryti tai, ką iki tol laikė tabu, leisti sau tiesiog būti, neleidžiant sunkioms mintims nusverti į stagnacijos ir neramumo liūną.
„Dar po vieną“ vainikuoja Mikkelseno šokis – lengvas, pagaulus, užliūliuojantis, tampantis jo vaidinamo Martino manifestu buvimui čia ir dabar: jam neberūpi, kas ką pasakys, jis, buvęs šokėjas, tiesiog grįžta į tai, ką dievina, ką moka, kas jam suteikia laimės. Tad čia gal ir savotiškas paties režisieriaus linkėjimas žiūrovams – tiesiog būkit, išsilaisvinkit ir per daug negalvokit. Bent kartkartėmis.
Lauros Šimkutės filmo apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Pilno metro“.
