Šiemet pasikeitus Lietuvos kino operatorių (LAC) apdovanojimų „Ąžuolas“ formatui, LAC asociacija vasario 9 d. pristatė pirmąją diskusiją su „Gilės“ nominantais. Už dvejus – 2019 ir 2020 – metus nominuoti jaunieji kino operatoriai dalijosi kūrybiniais iššūkiais ir patirtimi kino aikštelėje. Antroje diskusijoje apie savo kūrybą pasakojo jau žinomi ir neseniai industrijoje įsitvirtinę „Ąžuolui“ nominuoti kino operatoriai.
Diskusijoje, kurią moderavo kino istorikė dr. Lina Kaminskaitė-Jančorienė ir režisierius Mikas Žukauskas, dalyvavo: Laurynas Bareiša („Išgyventi vasarą“), Vytautas Katkus („Animus Animalis), Algimantas Mikutėnas („Kita tylos pusė“), Narvydas Naujalis („Izaokas“) ir Simonas Glinskis („Nova Lituania). Be diskusijos dalyvių, apdovanojimui taip pat nominuoti Rugilė Barzdžiukaitė („Rūgštus miškas“) ir Denysas Lushchykas („Nematoma“).
Lietuvos kino operatorių apdovanojimų „Ąžuolas“ nugalėtojai bus paskelbti vasario 19 d.
L. Kaminskaitė-Jančorienė: Pokalbį norėtume pradėti nuo jūsų, Algimantai. Jūs esate labiausiai patyręs ir jungiantis skirtingas patirtis. Dirbote Lietuvos kino studijoje, kurios jau nebėra, tai pat su režisieriais Andriumi Šiuša, Raimondu Banioniu, Almantu Grikevičiumi. Nesuklysime sakydami, kad daugiausia dirbote su Algimantu Puipa.
A. Mikutėnas: Vaidybiniuose filmuose dažniausiai. Jo operatoriai yra Viktoras Radzevičius, kažkada iki jo buvo amžiną atilsį Rimantas Juodvalkis. Algis sumąsto, kodėl tam filmui pasirenka Viktorą, o va anam mane, o dar kitam Joną Tomaševičių. Yra tokia sena istorija iš 1970-kažkelintų metų su „Moterimi ir keturiais jos vyrais“. Aš turėjau jį filmuoti, bet buvo situacija su vienu žmogumi, mes nelabai su juo sutarėme. Sakiau: „Algi, ne, bus blogai.“
Aš irgi buvau aršus, maksimalistas, tiems laikams reikalavimai buvo dideli. Neminėsiu bloguoju išėjusių žmonių, bet aš dėl vieno žmogaus atsisakiau „Moters ir keturių jos vyrų“, jį nufilmavo J. Tomaševičius. Paskui truputį gal santykiai atšalo, bet vėlgi „Dievų miškas“, „Nuodėmės užkalbėjimas“. Po to kelerius metus V. Radzevičius dirbo. Mes, kaip matot, samdomi. „Kitai tylos pusei“ jis vėl mane paėmė.
M. Žukauskas: Vytautai, „Animus Animalis“ yra tavo debiutinis dokumentinis filmas. Jis gan statiškas, lumieriškas, kas gan keista jaunam operatoriui. Kaip atrandi, kada judėti, o kada nejudėti? Beje, ne kartą minėjai, kad dokumentika tau pakeitė suvokimą apie kiną.
V. Katkus: Tai gal nuo to ir pradėsiu. Į dokumentiką, be keleto užduočių, Akademijoje rimtai nežiūrėjau – nei daug filmų žiūrėjau, nemačiau to kaip formos, kurioje galėčiau būti. Atrodė, kad net ir neturiu jokių pasiūlymų. Bet tada Aistė pasiūlė dirbti.
Buvo labai įdomu, kad mūsų pirminis rezultato, vaizdo sukūrimo tikslas buvo toks, kad viskas jame turi judėti, ir iki to statiškumo buvo labai labai toli. Mes galvojom, kaip pajudinti kamerą, kad neatrodytų buitiškai, bet ir nebūtų daug žmonių – neišbaidytume personažų. Ir kažkaip nesugalvojom. Mūsų pirmas vizualinis tikslas buvo atsispirti nuo vaidybinio kino arba nuo kažkokių paveikslų, kad toje dokumentikoje sukurtume kažkokį savo pasaulį.
L. Kaminskaitė-Jančorienė: Tęsiant debiutų temą, Laurynai, „Išgyventi vasarą“ yra tavo ilgametražis vaidybinio kino debiutas operatoriniame mene. Tu dažniausiai režisuoji ir esi labai universalus žmogus. Dirbi ir su montažu, rašai scenarijus. Norėjom paklausti, ką „Išgyventi vasarą“ tau iš operatorystės pusės davė kaip kūrėjui?
L. Bareiša: Man ne vien šis filmas, bet apskritai visas darbas su Marija yra gera mokykla, iš kurios visko semiuosi: ką ji daro, kaip dirba ir aš tampu kaip laisvasis klausytojas. Šiaip iš Marijos aš labai daug išmokstu. Šiame filme ir Simas (red. past. – Simonas Glinskis) buvo gaferis, tad labai daug išmokau ir apie šviesą. Man žmonės labai padeda kurti ir aš iš jų išmokstu dirbti.
M. Žukauskas: Narvydai, tavo filmas, kurį filmavai, – vienas beprotiškiausių. Ir judanti kamera, po vandeniu, istorinis, masuotės ir mažas biudžetas. Papasakok apie šią, iš šono sudėtingai atrodančią, patirtį.
N. Naujalis: Man, būnant viduje, neatrodė viskas taip baisu. Su Jurgiu aš pažįstamas jau kurį laiką, galima sakyti, su juo antrą kartą pabaigiau akademiją. Aš įstojau baigęs mokyklą, ketverius metus mokiausi ir paskui akademijoje keitėsi mokymo sistema ir jų karta liko be operatorių. Man pabaigus studijas, atsirado režisierių karta, kuri skolinosi operatorius iš Giedrės Beinoriūtės kurso arba tuos, kurie neseniai baigė arba buvo laisvai samdomi.
Tai aš su Jurgio karta pakartojau vėl visas akademines užduotis. Man, žvelgiant atgal, tai labai daug davė. Jau buvau kažkiek subrendęs, su Jurgiu nufilmavome gal keturis jo kursinius darbus. Mes turėjom jau gerą bazę startui ir žinojau, kad čia statiškos kameros negali būti. Mes ieškojom sprendimo, kaip minimaliomis sąlygomis turėti maksimalią bazę.
L. Kaminskaitė-Jančorienė: Simono ryškus debiutas istoriniame kine, ten jo laukė užduotis sukurti tarpukario Lietuvos vaizdinį. Man atrodo, tai yra pirmasis toks istorinis filmas apie tarpukario Lietuvą nepriklausomybės metais. Jis labai įdomus savo kompozicija, formatu, yra nespalvotas, skirtingos filmavimo vietos. Gal gali plačiau papasakoti apie įkvėpimus?
S. Glinskis: Atvažiavom į Kauną ir žiūrim, kad stovi pastatas, kurį norim filmuoti, bet ir fone yra pastatų, kurių nenorim filmuoti, ir šonuose pastatai, kurių nenorim filmuoti, ir dar priešais tas pats. Ir kiekviename žingsnyje, ne tik dėl lokacijų, buvo beveik tik apribojimai. Mums tas žvilgsnis tik siaurėjo, siaurėjo: biudžetas, lokacijos, techninės priemonės, – ir mums liko žiūrėti tik per tokį vamzdį.
Supratom, kad pasaulis yra platesnis, nei visgi mums duoda ta situacija. Negi mes kiekviename plane turėsim įkišti medį į tą kadrą, kad uždengtume tai, ko nenorim filmuoti. Ir iš to kūryba ir ateina. Arba nieko neturi ir pradedi kurti, arba labai daug apribojimų. Mes su Narvydu praktiškai esame užaugę kine, vienas kitam visąlaik padėdavom. Tik turėdavome daugiau priemonių ir nieko įspūdingo taip ir nepadarydavome.
Taip pat skaitykite
Vasario 18–21 d. LRT skaitytojai turės galimybę MEDIATEKOJE nemokamai pamatyti jaunojo kino operatoriaus apdovanojimui „Gilė“ nominuotų 6 operatorių trumpametražius filmus: „Panspermija“, „Adamah“, „Siena“, „Pomirtinis gyvenimas“, „Nukryžiavimas“ ir „Špesarto smuklė“.
