Po dvejų metų pertraukos sugrįžę Lietuvos kino operatorių asociacijos LAC apdovanojimai „Ąžuolas“ šiemet dėl koronaviruso pandemijos pakeitė formatą ir vietoj apdovanojimų ceremonijos parengė diskusijas su nominantais. Pirmoje diskusijoje – jaunojo kino operatoriaus apdovanojimui nominuoti operatoriai. „Tai studentiškas filmas. Visos mažos problemėlės sumavosi ir kėlė labai didelių iššūkių“, – pripažįsta operatorė Lina Margaitytė.
Pirmoje diskusijoje dalyvauja jaunojo kino operatoriaus apdovanojimui „Gilė“ už dvejus – 2019 ir 2020 metus – nominuoti operatoriai Jevgenijus Tichonovas („Panspermija“), Linas Žiūra („Siena“), Nojus Drąsutis („Adamah“), L. Margaitytė („Pomirtinis gyvenimas“), Oskaras Abramavičius („Nukryžiavimas“) ir Rytis Aliukonis („Špesarto smuklė“). Pokalbį moderuoja kino istorikė dr. Lina Kaminskaitė-Jančorienė ir režisierius Mikas Žukauskas.
Diskusija su geriausio kino operatoriaus „Ąžuolas“ nominantais pasirodys vasario 15 dieną, nugalėtojai skelbiami vasario 19-ąją.
M. Žukauskas: Pradėkime nuo labiausiai patyrusio Jevgenijaus. Nežinau, kodėl taip sugalvojau, bet man tu atrodai labiausiai patyręs.
J. Tichonovas: Aš galbūt labiausiai patyręs gyvenime, nes, kaip suprantu, esu vyriausias, bet tikrai nepatyręs operatorius. Čia esu vienintelis, kuris nestudijavo operatorinio meistriškumo. Aš studijavau režisūrą ir akademinio operatoriaus išsilavinimo neturiu.
Kai studijavau su Mindaugu (Mindaugas Docaitis, – red. past.), kuris yra buvęs operatorius, filmavau savo diplominį darbą užsienyje ir grįžus jis man pasakė: „Aš noriu, kad tu nufilmuotum mano filmą.“ Maniau, kad Mindaugas pats yra operatorius, todėl jam geriau žinoti, kokį pasirinkimą daro. Mane tai kiek nustebino, tačiau kartu buvo stiprus iššūkis ir taip aš tapau M. Docaičio filmo operatoriumi.
M. Žukauskas: Kokį pagrindinį tikslą filmuodamas išsikėlei?
J. Tichonovas: Kadangi stojau tiesiai į magistrantūrą, buvo įdomu pamatyti studentišką gyvenimą aikštelėje ir apsiėmiau filmuoti du filmus – ketvirtakursiui ir Mindaugui. O kodėl man patiko jo filmas? Kai Mindaugas jį pristatė dėstytojams ir pasakė, kad filmuos kosmosą, iš jo, galima sakyti, pasijuokė. Man pasirodė, kad jam gal sunku paaiškinti, kaip planuoja tai padaryti ir ką planuoja daryti, bet tai nereiškia, jog nepavyks.
L. Kaminskaitė-Jančorienė: Norėčiau tave, Lina, pakviesti į diskusiją, kaip tau sekėsi kurti vaizdą savo filmui. Koks buvo išsikeltas lūkestis?
L. Margaitytė: Mes su režisieriumi Pauliumi Stankevičiumi turėjome užduotį atskleisti mažą istoriją, kuri vyksta vieną dieną mažame bute, ir per tai parodyti laiko tėkmę ir atmosferą. Buvo sudėtinga sugalvoti, kaip viską perteikti per tokį trumpą laiką. Mes pagal užduotį turėjome limituotą laiką – iki 15 minučių. Paulius man iškėlė užduotį, kad kamera neišeitų iš erdvės, kurioje gyvena veikėja, ir kad sektume ją ir gyventume toje aplinkoje.
Tam iš esmės reikėjo daug paieškų ir idėjų, ir priėjome prie to, kad kiekvienas kambarys yra skirtingų spalvų. Svetainėje, jeigu matėte, labai šiltos spalvos, pro užuolaidas skverbiasi saulė, o kitas, kuris yra į šiaurinę pusę, melsvas. Jame tvyro ramybė, ji persimeta į koridorių ir visur kitur. Ir būtent per spalviškumą mes pradėjome kurti viso buto gylį.
Bet, aišku, susidūrėme su labai daug problemų, kadangi tai buvo labai maža erdvė ir pikti kaimynai. Tai studentiškas filmas. Dauguma dalykų yra galimi esant didesnėms gamybos apimtims, problemos lengvai išsprendžiamos. Šiuo atveju visos mažos problemėlės sumavosi ir kėlė labai didelių iššūkių. Vienas jų – mums nebeleido šviestis iš lauko, ir visi planai sugriuvo pirmos pamainos pirmą valandą. Tad teko visą idėją ir koncepciją perdėlioti taip, kad išnaudotume visą natūralią šviesą, ir spręsti tuos dalykus jau vietoje, sutilpti į tokią mažą lokaciją. Dėl šių techninių kliūčių šis filmas mane labai daug ko išmokė.
M. Žukauskas: Aš tavęs, Linai, norėčiau paklausti. Kai esi studentas, negali turėti visko, ko reikėtų: norimos technikos, kad kaimynams būtų sumokėta. Tavo filmas „Siena“, kurį režisavo Silvestras Polinauskas, neatrodo iš lengvųjų.
L. Žiūra: Manau, visiems jų filmai sukėlė labai daug sunkumų. Mums buvo sunkiausia dėl to, kad labai vėlai nusprendėme filmuoti. Aš ilgai neišsirinkau, kurį filmą filmuoti, nes vis perskaitydavau scenarijų ir nieko nepajusdavau. Norėjau filmo, kurio scenarijų skaitant tiesiog plaukia vaizdai. Kai Silvestras atsiuntė scenarijų, negalėjau patikėti, kad jame viską matau, nieko nereikia galvoti.
Mes pradėjome vėlai, nes neturėjome prodiuserio, todėl teko prodiusuoti patiems. Nusprendėme neskubėti, išdalyti viską į labai daug pamainų. Jų turėjome gal dvylika. Ir filmuoti viską po pusdienį. Tai labai palengvino. Užteko labai mažos komandos ir galėjome filmuoti iš lėto. Per dieną išeidavo maždaug viena scena. Labai daug repetuodavome, leisdavome laiką lokacijose. Viskas gimdavo iš kažkokio jausmo.
L. Kaminskaitė-Jančorienė: Oskarai, kaip vizualiniai sprendimai atsirado jūsų filme „Nukryžiavimas“?
O. Abramavičius: Režisierius Danielius vieną gražią dieną man pasiūlė ką nors kartu padaryti, tai taip ir atsirado. Iki tol aš turėjau reikalų su kitu režisieriumi, bet tiesiog panorau ko nors naujo ir kaip tik Danielius norėjo kito operatoriaus. Taip ir radom vienas kitą. Scenarijus iš pat pradžių buvo visai kitoks ir evoliucionavo į tai, ką turime šiandien. Tai užtruko labai ilgai. Mes į tai įdėjome daug laiko ir pastangų.
M. Žukauskas: Oskaro atveju turime labai daug lokacijų, o, Ryti, jūsų filme „Špesarto smuklė“ iš esmės yra viena lokacija. Jaunam, ambicingam operatoriui, norinčiam pasireikšti, gana kukli situacija.
R. Aliukonis: Iš vienos pusės, viena lokacija yra labai saugus variantas. Bet labai priklauso nuo to, ką tu joje bandai padaryti. Mūsų užduotis buvo vienoje lokacijoje, kur žiauriai tamsu, sutalpinti 3 ar 4 aktorius. Mes filmuojame dieną, kai labai karšta, ir užsidengę langus imituojame naktį. Man atrodo, vienos mažos patalpos filmas yra labai sudėtinga. Mes ir papuolėme į labai dideles, nemalonias situacijas.
Pirmą pamainą buvome puikiai pasiruošę visam filmavimui, konkrečiai žinojome, ką darysime. Bet užsidarę toje patalpoje, kurioje naudojome beveik vien tik žvakių šviesą, supratome, kad darosi labai karšta. O mes filmavome mano tėvų sodyboje Kelmėje, kur jie įsileido 25 studentus savaitgaliui pafilmuoti filmo. Po pirmos pamainos supratome, kad to, ką mes išsikėlėme, nepavyks padaryti dėl karščio, kurio net ir kamera neatlaikė. Turėdavom ją nešti į mašiną, kurioje buvo įjungtas kondicionierius.
L. Kaminskaitė-Jančorienė: Nojau, tau iššūkių tikriausiai irgi buvo ne vienas, nes, jeigu neklystame, „Adamah“ filmuotas juosta?
N. Drąsutis: Kaip ir visų, mūsų procesas buvo sudėtingas ir įdomus. Aš tuo metu buvau dar moksleivis, savamokslis. Buvau susidūręs su operatoriais, su jais bendravęs, bet neturėjau jokio formalaus ugdymo. Tai kartu buvo ir pliusas, nes šiuo metu studijuoju operatoriaus specialybę. Tu esi tų žmonių rate, supranti hierarchiją. Suvoki, kiek viskas kompleksiška.
O kai nestudijuoji, tiesiog žiūri filmus ir domiesi, viskas susipaprastina, nes lieka dalykai, kurie yra svarbūs tam filmui. Perskaitai scenarijų, pajauti. Su režisieriumi sudarai mizanscenas ir galvoji tik apie tau kylančias idėjas ir mintis, kuriomis gali padėti, bet galbūt neturi išsilavinimo matyti visas galimybes. Tai man leido kitaip pažiūrėti į filmą.
