Knygų autorė ir iliustruotoja Nora Krug – vokietė, jau beveik dvidešimt metų gyvenanti Jungtinėse Valstijose, Niujorke. Prieš porą metų ji parašė knygą „Heimat“, kurioje tyrinėja savo šeimos ir vokiečių tautos patirtis per Antrąjį pasaulinį karą.
Kas yra kaltė ir atsakomybė bei daug kitų temų knygoje, kuri ką tik pasirodė ir lietuvių kalba. Pokalbis su autore išskirtiniame interviu LRT televizijai.
Vokišką žodį „Heimat“ išversti tiesiogiai sudėtinga, nes kiekvienoje kalboje yra žodis, reiškiantis jausmą tam tikrai vietai – tai gali būti šalis, aplinka, kur jautiesi lyg namie ar kur norėtum jaustis lyg namie. Vieta, kur jautiesi visavertiškai, nes esi suprastas. Tai taip pat vieta, sukurianti stiprų saugumo jausmą, – motyvą nebūtinai išversti knygos pavadinimą į lietuvių kalbą aiškina N. Krug.
„Vokietė apmąsto savo praeitį ir kilmę“ – knygos paantraštė atskleidžia visą jos kūrimo kelią. „Kaip gali suvokti save, jei nežinai savo praeities ir savo kultūrinio paveldo?“ – klausia autorė. Pirmiausia uždavusi šį klausimą sau, ėmė domėtis ir tyrinėti savo giminės istoriją per Antrąjį pasaulinį karą. N. Krug sako siekusi suprasti, ką reiškia turėti senelius vokiečius, kurie galėjo būti prisidėję prie nacių režimo žiaurumų. Pokalbyje su N. Krug – kaip gyventi vokiečiui šiandien ir kaip atrasti santykį su skausminga šalies istorija.
– Knygoje domitės ir nagrinėjate ne tik savo šalies, bet ir savo giminės istoriją per Antrąjį pasaulinį karą. Ar būtumėte parašiusi šią knygą, jei būtumėte likusi gyventi Vokietijoje?
– Manau, niekada nebūčiau parašiusi šios knygos, jei nebūčiau išvykusi iš Vokietijos. Kai gyveni sau pažįstamoje kultūrinėje aplinkoje, nesusimąstai apie tai, kas tave supa, nesi linkęs žiūrėti į viską iš šalies. Baigusi aukštąją mokyklą išvažiavau studijuoti į Angliją, vėliau į Jungtines Valstijas, čia gyvenu jau 18 metų. Manau, dėl tos geografinės distancijos įgijau tam tikrą emocinę distanciją ir galėjau pažvelgti į savo namus iš toli, iš visiškai kitokio nežinomo kampo. Nuotolis leido man priartėti. Paradoksalu, atstumas sukūrė artumo jausmą.
Kitas aspektas – gyvendama užsienyje, jaučiausi labiau vokietė nei bet kada iki to, nes tam tikra prasme atstovavau Vokietijai. Ir kartu tam tikriems Vokietijos istorijos aspektams. Mokykloje mokėmės apie Holokaustą ir man atrodė, kad žinojau apie tai viską. Bet, kai išvykau iš savo šalies, iš savo kultūrinio konteksto, kai imdavau kalbėti apie Antrąjį pasaulinį karą, nacių režimą, staiga supratau, kiek nedaug žinau apie savo šeimą, kas jai nutiko tuo periodu. Taigi tos mano mokyklinės žinios, jos buvo daugiau kaip kolektyvinė karo patirtis, paremta žiauriais faktais, tirta instituciškai, bet man reikėjo daugiau, norėjau asmeninio tyrimo.
– Su kokiais sunkumais susidūrėte pradėjusi tyrinėti šį sudėtingą istorijos tarpsnį?
– Tikrai buvo sunkių momentų. Bet tie sunkumai buvo kažkur minčių gilumoje. Svarbiau buvo atsakomybė ir smalsumas ieškant, sužinant, kas įvyko mano šeimoje per nacių režimą. Ta tema mano seneliai nekalbėdavo, tai buvo įprasta jų kartai Vokietijoje. Mano tėvai gimė 1946-aisiais, vos pasibaigus karui, jie nieko nežinojo, ką mano seneliai darė ar ko nedarė per nacių režimą. Taigi šeima neturėjo jokios informacijos. Aš iš tikrųjų buvau pirmoji šeimoje, aktyviai kėlusi tuos klausimus. Iš dalies ir dėl to, kad turėjau daugiau galimybių.
Mano tėvai neturėjo interneto, tam tikri archyviniai dokumentai tapo prieinami ne taip seniai. Aš galėjau peržvelgti daugiau informacijos, nei mano tėvai būtų galėję savo laiku. Augau su tam tikru kaltės jausmu dėl nacių režimo nusikaltimų žiaurumo. Tai gana įprasta mano kartos Vakarų vokiečiams. Mokykloje daug mokėmės apie karą, apie netinkamą skirtingų nacių grupių elgesį, persekiojimus prieš karą ir per jį. Jau augau su tokiu sudėtingu jausmu. Tai prasidėjo ne tada, kai ėmiau rašyti šią knygą. Manau, noras sužinoti daugiau buvo stipresnis nei baimė būti nesuprastai. Man svarbu kalbėti apie šią traumą, nes tai nenuneigiamai buvo trauma.
– Ar tam, kad buvo sukurta ši knyga, turėjo įtakos tai, kad jūsų vyras žydų tautybės? Galbūt tai paskatino daugiau domėtis ar praplėtė tyrimų lauką?
– Suprantama, nuolat klausiau savęs to paties, nes išties nežinau, ar tai, kad ištekėjau už žydų tautybės žmogaus, turėjo kokios nors įtakos knygos sukūrimui. Tačiau mano vyras nesitapatina su žydais, turiu omenyje nei kultūriškai, nei religiškai, mes net nešvenčiame žydų švenčių, taigi žydų tradicijos didelės reikšmės mūsų šeimos gyvenime neturi. Nemanau, kad mano santuoka turėjo įtakos, jog ėmiau domėtis šia tema ir rašyti knygą.
Be abejonės, turime draugų žydų, be to, gyvenu Niujorke, mieste, į kurį dauguma žydų, bėgusių nuo nacių režimo, atvykdavo pirmiausia ir likdavo čia gyventi, įsikurdavo Naujajame Džersyje. Visa tai žinoma paveikė mane. Buvo keletas nutikimų, kurie mane taip pat pastūmėjo domėtis ta tema. Vieną istoriją pasakoju pačioje knygos pradžioje.
Apie moterį, išgyvenusią Holokaustą, kurią atsitiktinai sutikau tik atvykusi į Niujorką ant vieno iš Manhatano namų stogų, kai lankiausi pas draugę. Ji papasakojo, kad teko išgyventi Holokaustą, kad jai pavyko šešiolika kartų išvengti dujų kameros. Ši atsitiktinai sutikta moteris man tiesiog viską papasakojo. Tiesą pasakius, mane tai sukrėtė. Tas susitikimas buvo viena priežasčių, pastūmėjusių imtis šios temos tyrinėjimo. Pradėti nuo savo pačios šeimos ir pradėti kurti knygą.
– Kaip knyga buvo sutikta Vokietijoje, kokių sulaukėte reakcijų dėl joje keliamų klausimų?
– Vokietijoje dabar vyrauja nuomonė, kad turime prisiminti ir atsigręžti į tai, kas nutiko mūsų šalyje, ir kad turime užtikrinti, kad tai vyktų ir Vyriausybės lygmeniu. Be abejo, yra asmenų, kurie su tuo nesutinka. „Alternatyva Vokietijai“, dešiniojo sparno politinė partija, kuri pastaruoju metu tapo labai populiari, būtent tuo metu, kai rašiau knygą. Tai keliantis nerimą judėjimas. Bet iš esmės reakcijos, kurias išgirdau, kai pristatinėjau savo knygą Vokietijoje ir dalyvavau diskusijose, – didžioji dalis žmonių sutinka su manimi, kad turime prisiminti ir jausti atsakingumą.
Tiesa, gavau keletą laiškų iš vokiečių, viena moteris buvo įpykusi, ji man rašė, kad, kalbėdama apie tai, rodau Vokietiją iš blogos pusės. Ir ji mane kaltino, esą bendradarbiauju su „priešu“, jos nuomone, su amerikiečiais, nes gyvenu Amerikoje. Jos tonas rodė, kad ji priklauso dešiniesiems. Kategoriškai nesutinku su tokiu požiūriu, kad negalime kritiškai kalbėti apie šalį, kurią mylime. Bet su tam tikrais dalykais sutinku.
Taip pat noriu didžiuotis vokiečių kultūra, norėčiau išmokyti savo dukrą vokiškų liaudies dainų, nes jos sukurtos dar iki nacių režimo. Noriu rodyti meilę savo kultūrai, bet tai nereiškia, kad negaliu pažvelgti kritiškai į praeitį. Nematau tame prieštaros. Daugumai žmonių šie du dalykai reiškia prieštaravimą. Aš to nesuprantu. Kodėl negalime mylėti savo šalies ir kartu atsigręžti į jos politinę praeitį? Kritišku kampu. Kodėl neįmanomi abu dalykai? Dauguma žmonių mano, kad savo kultūros kritinis vertinimas savaime reiškia, kad negali jos mylėti. Tai klaidinga nuomonė.
– Sakote, kad rašydama ir iliustruodama knygą pirmiausia norėjote atsakyti sau į daugybę klausimų apie savo giminės praeitį, ar jau gavote tuos atsakymus?
– Visas šis projektas truko šešerius metus. Dvejus praleidau tyrinėdama, kaupdama medžiagą, dar dvejus – rašiau, ir kai baigiau, ėmiausi iliustruoti. Šiame procese rašyti buvo pats sudėtingiausias dalykas, nes svarsčiau, kaip sujungti asmeninę istoriją su politika, faktais, įsivaizduojama realybe, politiška su poetiška, praeitį ir dabartį. Bet noriu pabrėžti, knyga nėra apie praeitį. Ji apie tai, ką man praeitis reiškia dabar, gyvenant šiuolaikiniame pasaulyje, su tuo palikimu. Knyga atskleidžia visą mano kelionę, tai lyg vizualus dienoraštis, nes norėjau, kad skaitytojas suprastų, kokį kelią man teko nueiti, koks buvo procesas.
Ne tik ką sužinojau, bet ir kaip piešiau. Pats piešimo procesas man buvo tyrimas. Piešimas lyg liudijimo aktas, kai ką nors turi nupiešti, esi priverstas įvaizdinti, taigi įsitrauki į tą procesą, imi jausti empatiją tiems žmonėms. Šis projektas tarsi žodinis ir vizualus iškarpų albumas, į kurį sudėjau, ką galvojau ir ką perėjau, sužinodama vis daugiau apie savo šeimą ir bandydama suprasti, ką man reiškia vokiškos kultūros tapatybė. Daugumai mano kartos vokiečių sudėtinga apibrėžti, ką reiškia būti vokiečiu, nes vis tik tai stipriai susieta su nacių žiaurumais. Todėl ir keliu tuos klausimus knygoje.
Bet mano tikslas ne gauti aiškius atsakymus, o būtent kelti klausimus ir nagrinėti, atskleisti visą patirčių kompleksiškumą. Kita vertus, nemanau, kad yra kur nors pasaulyje žmogus, žinantis viską apie savo senelių praeitį, kas nutiko jų gyvenimams, kokius sprendimus jie turėjo priimti ir kaip jie paveikė kitų gyvenimus. Kas gali tai žinoti? Nebent jūsų senelis buvo svarbi politinė figūra, kitu atveju – nėra jokių dokumentų apie jų gyvenimus. Mes tik galime atrasti nedidelių fragmentų. Tad ir bandžiau ieškoti tų gabalėlių ir iš jų dėliojau, bet visą laiką žinojau, kad nesudėliosiu viso jų gyvenimo vaizdo. Kita vertus, tai ir nebuvo knygos užduotis. Man buvo svarbu kelti klausimus.
– Sakote, kad svarbu nepamiršti istorijos, įvardijant, ką tam tikri skausmingi šalių istorijos momentai reiškia mums, kad jutote kaltės jausmą dėl šalies praeities?
– Nemanau, kad turime jausti kaltę, mes turime jausti atsakomybę, o didžiausias tikslas – pakeisti kaltę atsakomybe. Tačiau svarbu ir neneigti kaltės jausmo, jei jį jaučiame. Žinau iš savo patirties, jaučiau kaltę iš dalies dėl to, kad gyvenu mieste, kurį pastatė žmonės, išgyvenę nacių režimą.
Ir kai einu į parką, prisėdusi ant suoliuko kalbu su tėvais telefonu vokiškai, imu galvoti, kad galbūt greta ant suoliuko sėdinčio žmogaus protėvius nužudė mano senelių karta, negaliu neigti, kad tai mane emociškai veikia. Tai būtų neteisinga. Be abejonės, jei būčiau gyvenusi Vokietijoje, tokie dalykai nutiktų rečiau. Tad nesakau, kad visi turi jausti kaltę, nes ji paralyžiuoja, prisimenu tai iš paauglystės. Mano knyga iš dalies atsirado iš poreikio tą bendrą kaltę paversti bendra atsakomybe.
Kiekviena šalis turi savo sudėtingą politinę praeitį, todėl labai svarbu, kad šalies piliečiai gebėtų priimti ir gerą, ir blogą šalies praeitį. Nes istorija yra sudaryta iš tų dviejų aspektų. Mes esame sukurti praeities, bet praeitis niekada nesibaigia. Iš tikrųjų ji dabarties dalis. Tai, kaip gyvename, koks mūsų požiūris į pasaulį, susideda iš istorijos įvykių, iš mūsų bendros atminties. Todėl turime prisiminti tai. Amerikoje dabar permąstoma istorija ir neužtenka vien instituciškai įvertinti vergovės istoriją ar nepagarbų elgesį su indėnais.
Žinoma, tai privaloma suvokti instituciškai, tačiau labai svarbu suvokti kiekvienam asmeniškai. Mums reikia suvokti tą atsakomybę, kuri prasideda tada, kai darome sprendimus, kurie gali turėti poveikį kitų gyvenimui. Tas pasirinkimas prasideda nuo to, kaip renkamės maistą, kurį valgome, drabužius, kuriuos dėvime, kasdien priimame sprendimus, veikiančius kitų gyvenimus. Galbūt tų žmonių net nepažįstame, bet jie gyvena tame pačiame pasaulyje. Taigi turime suprasti, kad esame istorijos dalyviai, kad ji mus keičia ir mūsų darbas ją išsaugoti.
***
Noros Krug knygą „Heimat“ 2018 m. „The Guardian“ įtraukė į būtinų perskaityti knygų 50-uką. 2019 m. autorė apdovanota Knygų dailininkų asociacijos ir Niujorko meno vadovų klubo medaliais, o Viktorijos ir Alberto muziejus ją paskelbė Metų iliustruotoja. „Heimat“ išversta į keliolika kalbų, nuo šiol ją galima skaityti ir lietuviškai, knygą išleido leidykla „Aukso žuvys“.
