Kultūra

2021.01.17 16:38

Scenos sunkiasvoris išklausė patarimo: „Pone Švilpa, jei tai darysite, po penkerių metų jūsų neliks“

„Ledi Makbet iš Mcensko“ šiandien 21.00 val. per LRT PLIUS
Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.01.17 16:38

Klaipėdietis bosas-baritonas Almas Švilpa jau 24 metus dainuoja Eseno Aalto teatre Vokietijoje. Jūrininko sūnus, laivavedys kartais irgi išeina į jūrą, bet dažniau jam tenka grumtis su sunkiuoju Richardo Wagnerio repertuaru. Geriausias bosas vokiškai kalbančiuose kraštuose LRT.lt pasakoja apie žmogų, išgelbėjusį jam karjerą, ir priežastis, kurios vis dar laiko svečioje šalyje.

Nebus praėjusios nė trys savaitės, kai A. Švilpą vėl pamatysime televizijos ekranuose. Klaipėdos senajame elinge jis buvo virtęs Skrajojančiu Olandu, sausio 1-ąją tai parodė LRT PLIUS.

O šiandien, sausio 17-ąją, tame pačiame kanale patyręs artistas taps Policijos viršininku Liono operos pastatyme „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“. Išvysime ir Aušrinę Stundytę – jai teko pagrindinis Katerinos Izmailovos vaidmuo.

Balse girdi Wagnerį, kad ir ką dainuotum

– Regis, vasarą po pirmosios pandemijos bangos kai kuriuos kūrybinius planus sugebėjote įgyvendinti?

– Dėkui Dievui, vasarą buvo tikrai gražių projektų – kad ir Vilniaus miesto operos „Faustas“ universiteto kiemelyje. Tokioje vietoje opera įgijo neišpasakyto žavesio.

Būtinai paminėčiau ir R. Wagnerio „Skrajojantį olandą“ senajame Klaipėdos elinge. Nevengsiu šio žodžio – grandiozinis. Esu dainavęs gal dešimtyje naujų jo pastatymų, bet šis – neprilygstamas. Jį vėl planuojama rodyti vasarą.

Šiemet mūsų teatre turėjo įvykti trys premjeros – visos atšauktos: „Lukrecija Bordžija“, „Triptichas“ ir „Vilhelmas Telis“. Tada vietoj jų išmokau dvi naujas dideles partijas, jų irgi neprireikė dėl uždarytų projektų.

Esu dainavęs gal dešimtyje naujų „Skrajojančio olando“ pastatymų, bet šis – neprilygstamas.

– Jūs, vagnerininkas, dainuojate ir baroko operose. Įrodėte, kad tai įmanoma, nors teatro kolegos iš pradžių buvo skeptiški.

– Gal taip ir negalima sakyti, bet balsas išauga iš barokinio repertuaro. Kai jau tave yra girdėję dainuojant Wagnerį, žmonės balse vis tiek labiau girdi jį nei baroką. (Nusijuokia.)

– Scenos sunkiasvoris dainuoja baroką.

– Sunkiasvoris boksininkas, kuris norėtų boksuotis lengvo svorio kategorijoje, – tokį vartoju palyginimą, nors ne visiems jis patinka.


Atsidarys ar ne

– Liono operos pastatyme „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ atlikote Policijos viršininko partiją? Kaip „geriausias bosas vokiškuose kraštuose“ atsidūrė prancūzuose?

– Su pastatymo režisieriumi Dmitrijumi Černiakovu 2011 metais teko malonumas dirbti Maskvos Didžiajame teatre. Po rekonstrukcijos teatras buvo atidarytas Michailo Glinkos „Ruslanu ir Liudmila“. Mano manymu, pavyko labai gražus spektaklis, rusams kažkodėl jis nelabai patiko.

– Nepatiko jūsų Farlafo striptizas.

– Ko gero. Pastatymą norėjo pirkti Niujorko „Metropolitan Opera“, Paryžiaus „Grand opera“, Londono Karališkoji opera ir „La Scala“, planuotas didžiulis turas. Smulkmenų nežinau, bet paaiškėjo, kad dekoracijos netelpa į jokią sceną.

Pamenu, per paskutines repeticijas už sienos kažką taisė, daužė, gręžė. O mes repetavome su orkestru. Tekdavo nuolat tildyti darbininkus.

Per generalinę repeticiją į sceną laiku galėjome išeiti tik po aštunto mėginimo – durys arba neatsidarydavo arba atsidarydavo per vėlai.

Rusai gyrėsi, kad į rekonstrukciją investavo per milijardą dolerių ir nuo šiol teatre bus pati geriausia akustika. Jei atvirai, jos nebuvo visai. Dainuoja 120 žmonių choras, o salėje atrodo, kad mažiukas ansamblis. Na, dabar jau viskas gerai, vokiečiai jiems sutvarkė.

„Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ buvo antrasis mano darbas su D. Černiakovu.

– Ką malonaus prisimenate iš to laiko Lione? Gal kokį anekdotą patyrėte?

– Na, anekdotą galiu papasakoti. 25 metus gyvenu Vokietijoje, o ji, aišku, siejama su tvarka, tikslumu. Juolab kad 17 metų mums vadovavo maestro Stefanas Solteszas – nepaprastai griežtas, tikslus, reiklus.

Lione per repeticijas, kai metas eiti į sceną, užsidega raudona lempa ir automatiškai atsidaro durys. Tai štai anekdotas toks – per generalinę repeticiją laiku galėjome išeiti tik po aštunto mėginimo – durys arba neatsidarydavo arba atsidarydavo per vėlai. (Juokiasi.)

– Kėlė įtampą per premjerą turbūt?

– Taip. Ir dirigentui Kazushi Ono, ir Mitiai. Manau, dėl šios priežasties D. Černiakovas ir pasakė, kad Lione dirba paskutinį kartą.

– „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ pagrindinį vaidmenį atlieka A. Stundytė. Ar dažnai jums tenka susitikti?

– Pirmą kartą Aušrinę pamačiau apie 2000 metus, kai ji dirbo Kelno operoje ir atvažiavo dainuoti pas mus. Man regis, „Pajacuose“. O antras kartas kaip tik buvo Lione. Dar turėjome porą gražių koncertų Tokijuje. Linksminome japonų publiką, kuri mus labai, labai gražiai priėmė.

Traukia gražiausia pasaulyje šalis

– Studijų metais Ciuriche (Šveicarija) jus kankino nepakeliamas tėvynės ilgesys. Tad kodėl likote Vokietijoje? Štai jau 25 metai.

– Nostalgiją jaučiame ir šiandien. Tačiau kiekvieną vasarą grįžtame į Lietuvą, į Klaipėdą. Laikai pasikeitė, štai su jumis kalbamės per mesendžerį, atrodo, lyg sėdėtume prie vieno stalo. 1995 metais tai buvo neįmanoma, telefoninio pokalbio minutė kainavo milžiniškus pinigus. Bendraudavome laiškais.

Mūsų vaikai be akcento kalba lietuviškai, tačiau širdyje, ko gero, yra labiau vokiečiai nei lietuviai.

– Ak, štai kas – turbūt dėl vaikų pasilikote? Mokslai, studijos...

– Jie studentai, dar ne visai savarankiški, bet jau suaugę žmonės. Jie čia gimė, augo, čia jų draugai. O mus su žmona Jolita Lietuva traukia – tai gražiausia šalis pasaulyje. Taip buvo ir bus.

– Vis dėlto vaikai dar kiek pasistiebs ir išeis gyventi savarankiškai. Gal tada niekas netrukdys grįžti namo, juk šiais laikais ir iš Lietuvos šį tą galima nuveikti?

– Atvirai kalbant, turime tokių planų. Turime namus Klaipėdoje, dabar – ir Vilniuje. Nesame pririšti prie kurios nors vietos. Su Eseno teatru mane saisto 18 spektaklių per sezoną, likusį laiką galiu praleisti Lietuvoje ar bet kur kitur.

Gyvenimas. Operos solistas A. Švilpa. Mados pasaulyje įsitvirtinusi V. Petraitytė

Wagnerio šlifuotojas

– Artėja jūsų 50-metis.

– Jūs pirmasis atsiminėte, pats buvau užmiršęs. (Nusišypso.)

– Ar tai geras amžius bosui-baritonui? Ar galima sakyti – dar viskas prieš akis?

– Geras klausimas. Pirmą savo „Nibelungo žiedą“ padainavau būdamas 44 metų.

– Labai anksti.

– Labai. Atvirai sakant, jaučiau, kad ankstoka. Ne veltui šis repertuaras Vokietijoje vadinamas sunkiuoju. Kai pradedi dainuoti Wagnerį, pasipila pasiūlymai, nes nėra daug dainininkų, jam pasiryžtančių.

Kai pradedi dainuoti Wagnerį, pasipila pasiūlymai, nes nėra daug dainininkų, jam pasiryžtančių.

Tada nuėjau pas minėtąjį S. Solteszą atskleisti savo 2–3 metų planų, agentūrų ir teatrų pasiūlymų. Jis man pasakė: „Jei jūs, pone Švilpa, tai darysite, po penkerių metų jūsų scenoje neliks.“

Pamenu, pyktelėjau, bet jis manęs neišleido, dar pridūręs, kad priešingu atveju turėčiau išeiti iš teatro ir tapti laisvuoju menininku. Aišku, agentūros visada nori, kad būtum laisvas, nes taip gali tave greičiau parduoti. Su žmona tada apsisprendėme, kad liksime sename kelyje. Nes svarbiausia stabilumas.

Kodėl apie tai pasakoju? Jei tada būčiau pasukęs kitu keliu, dabar manęs kaip dainininko jau nebūtų. Arba dainuočiau žemesnėje lygoje. Nes krūviai milžiniški. S. Solteszas tada dar pridūrė: „Kai jums bus 55-eri, galėsite dainuoti tai, kas įrašyta jūsų planuose. 10 metų padainuosite ir galėsite svarstyti apie karjeros pabaigą.“

Tikra tiesa, man dabar sueis 50 ir aš jau po truputį galėčiau imtis sunkiojo repertuaro. Ko gero, padainuoti visą „Nibelungo žiedą“ yra didžiausias iššūkis dainininkui. Votaną tenka dainuoti tris vakarus iš eilės. Wagneris yra didžiulis deimantas, kurį galima šlifuoti ir šlifuoti. Vieno žmogaus gyvenimo nepakaktų jam idealiai nušlifuoti.

Tad iš esmės aš ir galvoju, kol Dievas saugos mano sveikatą ir balsą, šlifuoti tą deimantą ir laukti, koks bus blizgesys.

Jei tada būčiau pasukęs kitu keliu, dabar manęs kaip dainininko jau nebūtų. Arba dainuočiau žemesnėje lygoje.

– Rinkotės Eseną, bet gal labiau vertėjo dairytis į Hamburgą? Jūros keliu savo amerikietišku greitaeigiu kateriu „Figaro“ iš Klaipėdos greičiau pasiektumėte darbovietę. Figaro šen, Figaro ten...

(Juokiasi.) Mielai, bet laivu užtruktų ilgiau nei automobiliu. Žinote, gyvenime mes galvojame, kad patys renkamės, o iš tiesų pasirenka mus. Dažnai pagalvoju, ar dar apskritai dainuočiau, jei nebūčiau papuolęs į Eseną. Gal jau būčiau pabaigęs karjerą, gal girčiausi garsesniais teatrais, nei galiu pasigirti dabar, bet...

Kad ir kaip būtų, profesionalioje Vakarų scenoje stoviu 25-us metus. Esu puikios formos ir džiaugiuosi, kad kasmet ji vis geresnė. Deimančiuką vis dar pašlifuoju.

Nuo gruodžio 13 dienos LRT PLIUS rengia elegantišką žiemos projektą – transliacijų ciklą „Žiemojimas su opera“. Žiūrovams dovanojamos 7 garsiausiose pasaulio scenose pastatytos operos, prie kurių įgyvendinimo prisidėjo ir lietuviai Violeta Urmana, Asmik Grigorian, Aušrinė Stundytė, Kostas Smoriginas, Almas Švilpa, Romanas Kudriašovas. Dar bus rodoma:

„Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ (2021 m. sausio 17 d.)

„Salomėja“ (2021 m. sausio 24 d.)