Kultūra

2021.01.10 07:00

Lietuvos operos primadona Violeta Urmanavičiūtė-Urmana: esu ten, kur man buvo skirta būti

„Kaukių balius“ šiandien 21.00 val. per LRT PLIUS
Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.01.10 07:00

Lietuvos operos primadona Violeta Urmanavičiūtė-Urmana repetuoja Valensijoje, sausio 21 dieną – „Falstafo“ premjera. Dėl COVID-19 grėsmių scenos neatsisako – baimė, įsitikinusi, visada prastas patarėjas. Interviu LRT.lt jubiliejiniais metais artistė prisimena savo karjerą, dėl jos pasiaukojusį vyrą dainininką Alfredo Nigro, niekaip nepasiekiamą gimtąjį miestą, publikos replikas, Marijos Callas užneštą operos bacilą ir dalijasi unikalaus koncerto idėja.

Karjeros pradžioje Violeta dainavo mecosopranu, ne vienus metus buvo laikoma geriausia pasaulyje Kundri (Richardo Wagnerio „Parsifalis“). Paskui jos balsas aukštėjo iki soprano, o šiuo metu primadona vėl renkasi herojes žemesniais balsais, kaip pati juokaudama sako, leidžiasi į rūsį.

Sausio 10-ąją V. Urmaną pamatysime ir išgirsime per LRT PLIUS atliekančią Amelijos partiją Giuseppe`s Verdi „Kaukių baliuje“. Šią operą 2008 metais pastatė Madrido Karališkasis operos teatras. Šiuo metu mūsų operos legenda vėl Ispanijoje ir, kol vyksta repeticijos, maloniai sutiko pabendrauti su LRT.lt.


„Tokio lygio nepasiekiau“

– Miela Violeta, man labai įstrigo jūsų praktikuojama, pavadinčiau, balso askezė. Labai tausojatės, gerą parą prieš pasirodymus stengiatės praleisti tyloje. Gal karantino aplinkybėmis, kai scenos gerokai sumažėjo, leidžiate sau daugiau kalbėti?

– Laisvai! Praeityje stengdavausi neprisikalbėti iš vakaro, dieną prieš spektaklį neiti pietų ar vakarienės su kompanija. Dabar irgi mėginu prisilaikyti režimo, kad nepasigaučiau kokios infekcijos ar apskritai išsaugočiau balso gyvumą.

Ypač tai buvo svarbu, kai dainavau sopranu, nes tai sudėtingos partijos. Tarkime, Izolda (Richardo Wagnerio opera „Tristanas ir Izolda“, – LRT.lt) trunka valandų valandas, reikia pasitaupyti, kad atėjus laikui turėtum ką atiduoti.

Ypač tai buvo svarbu, kai dainavau sopranu, nes tai sudėtingos partijos.

Dabar jau galėčiau kiek atsipalaiduoti: vaidmenys trumpesni, „žemesni“, reikalauja mažiau jėgų. Tačiau įprotis išliko. Žinau dainininkių, kurios prieš spektaklį net su šeima, vyru tik rašteliais susirašinėdavo. Na, tokio lygio nepasiekiau. (Nusijuokia.)

– Kaip pragyvenote šį laikotarpį nuo pandemijos pradžios? Kur esate šiuo metu?

– Epidemija pavasarį mus užklupo Milane, dar spėjau sudainuoti 7-iuose „Trubadūro“ spektakliuose. Gerokai įsibaiminę sprukome iš Milano, nuo tada iki rugsėjo pabaigos prasėdėjome namuose Miunchene. Visi pastatymai, koncertai buvo atšaukti.

Maniau, kad ir debiutas Misis Kvikli vaidmeniu „Falstafe“ Ispanijoje neįvyks. Iš pradžių net nenorėjau važiuoti – visi daug šneka, o kaip yra iš tikrųjų, nežinia. Bet nuo gruodžio 13 dienos esame Valensijoje. Atvažiavome – saulė šviečia, 22 laipsniai šilumos. O, sakiau, čia visai „fain“, net į restoranus galima eiti. Apsidžiaugėme ir nuo to laiko repetuojame „Falstafą“.

Suprantama, klausytojų skaičius sumažintas, vengiame kontaktų, repetuojame su medicininėmis kaukėmis. Dainuoti iš esmės neįmanoma. Nėra malonu. Stengiamės nedainuoti vienas kitam į veidą, paisome atstumo.

Yra taip: arba – arba. Teatras stengiasi įgyvendinti savo planus, o atitrūkti nuo kasdienybės namuose irgi gerai.

– Žodžiu, keičiasi net meniniai spektaklio sprendimai?

– Šiuo atveju man net maloniau, kad keičiasi. Nes režisūroje buvo keli nesuprantami niuansai: tarsi Kvikli su Falstafu praeityje būtų turėję ką nors intymaus, kažkokią istoriją. Buvo ir vulgarokų judesių, kurių dabar nereikia daryti. (Džiugiai nusišypso.)

Man atrodo, baimė visada prastas patarėjas.

– Ar nejaučiate baimės tokiu metu repetuoti, eiti į sceną? Juk tai gali sugriauti karjerą: plaučių tūris, balso stygos...

– Nesutikau žmonių, kuriems teko persirgti, nemačiau ir užsikrėtusiųjų. Apskritai buvo mėnesių, kai žmonių nemačiau. Net į gatvę neišeidavau, tik į terasą – pasportuoti.

Šiaip jau baimės nejaučiu. Man atrodo, baimė visada prastas patarėjas. Labai greitai galima ja užsikrėsti, nes aplink tik apie tai ir kalbama. Tačiau atsargumo priemonės, suprantama, būtinos.

Firma: dainininkė ir menedžeris

– Ką laikote savo namais?

– Mano namai nuo 1991 metų yra Miunchenas. Paskiau išsikėliau į miesto pakraštį. Turėjome butą Vilniuje, jį pardavėme. Patogiau apsistoti viešbutyje. Nebeturime ir namo Apulijoje. Nesigailime.

– O kaip į tai reagavo Alfredo? Neįsivaizduoju italo, atsisakančio namų Italijoje...

– Jis pats tai ir sumanė. Aš net nenorėjau, nes šalia buvo gražus parkas, pušynas, arti jūra. Paskiau pasidaviau jo idėjai. Nuo tada nė vienas to namo nepasigendame.

Alfredo būtų norėjęs dainuoti, bet turėjo pasirinkti, kam teikti pirmenybę.

– Esate išsitarusi, kad Alfredo nebeturi noro dainuoti. Ar jis dar dainuoja operoje?

– Dviem dainininkams sudėtinga. Vienas būtų vienoje pasaulio pusėje, kitas – kitoje. Ko gero, Alfredo būtų norėjęs dainuoti, bet turėjo pasirinkti, kam teikti pirmenybę. Pirmenybė buvo skirta mūsų buvimui kartu. Mano karjera jau buvo gerokai įsivažiavusi, tad normalu, kad turėjome jos paisyti.

Esu jam nepaprastai dėkinga, kad atsisakė savo troškimų. Kartais padainuojame, bet jis nedega dideliu noru. Gražesnių balsų už jo, pasakysiu jums atvirai, nesu daug girdėjusi.

Pastaruoju metu jis išvis nebenori jokios operos. Jei lietuvis nustos dainuoti, nežinia, ar po metų, kitų jo balsas atsigaus. O jis, italas, ryte atsikeltų ir uždainuotų kaip niekur nieko. Sakau, kai pabaigsiu karjerą, gal jam atsiras noras. (Nusišypso.)

– Ką Alfredo veikia, kuo užsiima? Gal futbolą žiūri?

– Ne, nesame futbolo žiūrovai. Skaito, turi kitų rūpesčių, „menedžeriauja mūsų firmoje“. (Nusišypso.)

– Minėjote knygas, joms pagaliau atradote laiko. Ką skaitote – profesinę literatūrą ar grožinę?

– Man daugelis dalykų įdomu. Vasarą kaimynė atnešdavo įdomių romanų. Ypač man patiko švedų autoriaus Jono Jonassono knygos – juokingos, tinkamos tokiems depresiniams laikams. Tiesiog kvatojau skaitydama. Paskiau prisipirkau daugiau jo kūrinių.

Metų metus pirkdavau labai daug knygų. Jos stovėjo lentynoje neliestos gal net du dešimtmečius. Kai atėjo laikas, kai iš namų galėjau išeiti tik į terasą, ėmiau jas traukti ir skaityti vieną po kitos.

Lyg paties Dievo patvarkyta

– Ar dar atvažiuojate į Lietuvą? 2012 metais palaidojote mamą, vėliau išėjo tėtis. Ar yra pas ką grįžti, pabūti?

– Mano rečitalis jau buvo senokai, 2018 metais. Šią liepą prezidentas įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didįjį kryžių. Lankėmės tris dienas, bet nenorėjome užsibūti, kad neuždarytų sienų ir galėtume grįžti namo. Buvo labai smagu.

2017 metais, prieš tėvelio mirtį, lyg paties Dievo buvo patvarkyta taip, kad galėčiau dažniau apsilankyti Lietuvoje. O paskui vėl įsibėgėjo kelionių ratas.

Svajojame, kada pasieksime ne tik Vilnių, bet ir Marijampolę. Kol kas per porą metų nepavyko.

Lietuvoje likusios tik kelios draugės. Vis svajojame, kada pasieksime ne tik Vilnių, bet ir Marijampolę. Kol kas per porą metų nepavyko.

Violetos Urmana koncertas Marijampolėje

– Jūsų vardinis suoliukas ten laukia.

– Suoliukas laukia. Mano tėtis, kol buvo gyvas, vis nueidavo pasižiūrėti, pasėdėti. Fotografuojasi ten žmonės, vestuvininkai, zuja vaikai. Pasidarė gana lankoma vieta. Nuostabiai gražus tas suolelis. (Šypsosi.)

Va, taip reikia dainuoti!

– Ką prisimenate iš madridietiško 2008-ųjų „Kaukių baliaus“, kurį šįvakar rodys LRT PLIUS? Kas labiausiai įstrigo Amelijai?

– Pastatymą prisimenu labai maloniai. Tai buvo antrasis mano sezonas Karališkajame teatre (Teatro Real). Debiutavusi 2007-aisiais „Kaimo garbėje“, turėjau ir Džokondą, ir daugelį kitų nuostabių vaidmenų.

Filmavo trečiąjį mūsų pasirodymą „Kaukių baliuje“. Labai gražus, elegantiškas pastatymas, pagal šiandienos standartus – kone klasikinis. Gera režisūra, gerai atskleisti personažų santykiai.

Man labai patiko dirbti su pastatymo muzikos vadovu, teatro vyriausiuoju dirigentu Jesusu Lopezu-Cobosu. Apskritai spektaklį lydėjo sėkmė, išskyrus tai, kad susirgo baritonas Carlosas Alvarezas ir jį teko pakeisti italui Marco Vratognai.

Malonu buvo dirbti su argentiniečių tenoru Marcelo Alvarezu, scenoje jis puikiai jaučia partnerį. Mūsų personažų ryšys buvo nepaprastai geras, gyvas.

Va, taip reikia dainuoti!

Spektaklį įrašė iš pirmo karto. Todėl jautėsi didesnė įtampa nei paprastai, juk visą pasirodymą reikia išsilaikyti aukštumose. Po mano antros arijos kažkas salėje šūktelėjo: „Va, taip reikia dainuoti!“ (Juokiasi.)

– Ar Madrido stotelė jūsų karjeroje buvo sėkminga?

– Man ten labai patiko. Nors publika ypač reikli, paslysti nevalia. Nušvilptuosius dar pasiveja užkulisiuose ir į akis pasako, ką apie tai mano. Jei gerai dainuoji – tave nepaprastai myli, bet jei pradedi slydinėti, lauk rezultato.

Jei gerai dainuoji – tave nepaprastai myli, bet jei pradedi slydinėti, lauk rezultato.

Tuo metu buvau pačiame sopraninio dainavimo žydėjime, tačiau jaudintis visada yra dėl ko, ypač atliekant tokias partijas kaip Amelija. Yra ką padainuoti.

– Tam tikru požiūriu „Kaukių balius“ yra įdomus pavyzdys, kaip keičiasi jūsų balsas: 2008-aisiais dainavote Ameliją, o 2020 metais „La Scaloje“ turėjote atlikti kontralto partiją – Ulriką.

– Ulrika dainuojama nepaprastai žemai. Tačiau tai gana trumpa partija, be to, jau išmokau, kaip čia pasakius, – gerai nusileisti į rūsį. (Juokiasi.) Reikia dainuoti krūtininiu balsu ir tinkamai manipuliuoti, kad nepradėtų skaudėti gerklė. Kitaip geruoju nesibaigs.

Be jokių perklausų

– Įžengėme į 2021 metus. Ką prisimenate iš 2011, 2001 ir 1991 metų? Kurie labiausiai įsiminė ir kodėl?

– Mažiausiai įsimintini, ko gero, 2011 metai. O 1991-aisiais kaip tik išvažiavau į Vokietiją, Bavarijos valstybinės operos studiją. Atsivėrė galimybė klausytis žymiausių dainininkų, važinėti į perklausas, lankytis Vokietijos teatruose. Tai buvo nepaprastai svarbūs įkvėpimo metai.

2001-aisiais karjera jau buvo įsibėgėjusi. Ryškiausias prisiminimas – debiutas Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre. Pamenu, kvietė į perklausą, kad sudainuočiau kelis „Trubadūro“ spektaklius. Ne, sakiau, nevažiuosiu... (Juokiasi.)

– Kodėl?

– Jau buvau sudainavusi ir „La Scaloje“, ir Bairoite. Tuo metu nuo 1997-ųjų mano arkliukas buvo Kundri. Tad ko turiu trenktis į perklausą dėl kažkokio „Trubadūro“?..

Operos vadybininkė Eva Wagner-Pasquier, kuri tada konsultavo ir „Metropolitan Operą“, jiems pasakė: „Jūs imkite šią dainininkę.“ Tad galėjau debiutuoti „Parsifalyje“ su Placido Domingo ir dirigentu Jamesu Levine`u. Ir be jokių perklausų. (Juokiasi.)

Tad 2001-ieji buvo nepaprastai geri metai, atspirtis labai rimtai karjerai.

Nuo tada tik į jos pusę mane ir nešė...

Per jauna išeiti į pensiją

– Ar galėjo taip atsitikti, kad savojo balso taip ir nebūtumėte atradusi, gyvenimas būtų pasukęs visai kita kryptimi?

– Pradėjau dainuoti vaikų muzikos mokyklos chore. Man buvo septyneri. Norėjau būti vargonininke, vis piešdavau vargonus. Choro vadovas patikrino balsą ir atrado, kad jis apima tris oktavas. Sakė, galėtum būti dainininkė. Bet tada man tai buvo nė motais.

Kai chore trūkdavo žemesnių balsų, mane pastumdavo link jų, kai trūkdavo sopranų – į sopranus. Buvau drovi, gana baili. Dainavau ir „Dainų dainelėje“ su begaliniu strioku. Ir nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors tapsiu dainininke.

Studijuodama fortepijoną, muzikos istoriją, netikėtai atradau Marią Callas – Gaetano Donizetti Liučiją di Lamermur. Ir viskas – užsikrėčiau operos bacila.

Nuo tada tik į jos pusę mane ir nešė... Sėdėdavau dienų dienas Kauno viešojoje bibliotekoje, paskiau Lietuvos nacionalinėje ir klausiausi iš eilės visų dainininkų. Tad kitas kelias man neįsivaizduojamas.

– Apie karjeros pabaigą, ko gero, dar nesvarstote? Jaučiatės gerai, tvirtai.

– Kai prasidėjo tas „lokdaunas“, kokius du mėnesius visai nedainavau. Nė dešimt minučių. Paskui susigėdusi kokias dešimt minučių padainavau ir vėl nutilau mėnesiui. Bet kai reikėjo dainuoti Berlyne, viskas klojosi kuo puikiausiai. Balsas buvo pailsėjęs.

Džiaugiuosi, kad niekam nieko neturiu įrodinėti.

Džiaugiuosi, kad niekam nieko neturiu įrodinėti. Daug ką sudainavau. Dabar mielai imuosi man mielų trumpesnių partijų. Dirbu su žmonėmis, kurie man patinka. Noriu dainuoti toliau. O jei noras visiškai praeis, tai ir bus baigta. Kol kas jaučiuosi per jauna eiti į pensiją, tas teisybė.

Dalia Kutraitė kalbina... Violetą Urmanavičiūtę

– Ar sulaukiate kvietimų koncertuoti Lietuvoje?

– Siūlė ir Nacionalinė filharmonija, ir Nacionalinė opera. Deja, dėl kitų planų nepavyko. Bet kartais, net kai lieka nedaug laiko, Lietuvoje galima greitai susitarti. Noro yra iš abiejų pusių. Reikia ką nors įdomaus sugalvoti.

Žinote, kas būtų įdomu? Lietuvoje surengti koncertinę „Elektrą“, kur aš būčiau Klitemnestra, Aušrinė Stundytė – Elektra, o Asmik Grigorian – Chrisotemidė.

– Įdomu, kad 2004 metais jus įkalbinėjo kandidatuoti į Lietuvos prezidentus. Kokiomis aplinkybėmis?

– Buvo toks pasiūlymas, tik maniau, juokais. Bet tai nebuvo juokai, nedrąsiai kreipėsi ir dar kartą. Sakiau, ką jūs! Mano galva gerai veikia tik dainavimui.

Ne, aš negalėčiau. Reikia būti pasikausčius ekonomikoje, kad žinotum, kur vedi šalį. Sakiau, mane Lietuvos žmonės gerbia, myli, bet jei užsiimčiau politika, kažin kaip būtų... Nesu sukurta tokiam darbui.

Be to, labai mėgstu tinginiauti. Man jau užtenka ir to, kad į repeticiją reikia ateiti konkrečiu laiku. O jei dar iš ryto – neduok Dieve. Ne, manau, pataikiau į savo vietą. Kur man buvo skirta, ten ir esu.

Džiaugiuosi, kad niekam nieko neturiu įrodinėti.

Nuo gruodžio 13 dienos LRT PLIUS pradėjo elegantišką žiemos projektą – transliacijų ciklą „Žiemojimas su opera“. Žiūrovams dovanojamos 7 garsiausiose pasaulio scenose pastatytos operos, prie kurių įgyvendinimo prisidėjo ir lietuviai Violeta Urmana, Asmik Grigorian, Aušrinė Stundytė, Kostas Smoriginas, Almas Švilpa, Romanas Kudriašovas. Dar bus rodoma:

„Kaukių balius“ (2021 m. sausio 10 d.)

„Ledi Makbet iš Mcensko srities“ (2021 m. sausio 17 d.)

„Salomėja“ (2021 m. sausio 24 d.)

Muzikos svetainė. V.Urmanavičiūtės kūrybos žingsniai
V. Urmanavičiūtės ir V. Noreikos koncertas
Operečių melodijos. V. Urmanavičiūtė- Urmana, V. Noreika, E. Kaniava.