Kultūra

2020.12.13 14:18

Libertas Klimka. Gruodžio 13-oji – Šviesos diena

Libertas Klimka,etnologas2020.12.13 14:18

Gruodžio 13-oji diena yra reikšminga lietuvių tradiciniame kalendoriuje, ji įdomi ir savo kultūrine atmintimi. Ir dar kas svarbu: nuo šios dienos vakarai nebeilgės – saulutė porą savaičių leisis vis tuo pačiu metu.

Žinia, diena iki saulėgrįžos dar kiek sutrumpės, bet todėl, kad ji ryte vis „pramiegos”, patekės minute vėliau. O apskritai saulutė jau beveik pasiekė savo tekos kraštinę padėtį pietryčiuose. Dieną ji pakyla, pasak tarmiško žodžio, tik „per kačiargą“ ir greit nugrimzta mariosna. Pasakose ir sakmėse paaiškinama, kad saulę ten įkalina vandenų valdovas žaltys Žilvinas... O naktys gruodžio viduryje jau nebe tokios juodos, nes iškritęs pirmas sniegelis ar susidaręs gruodas jas prašviesina.

Ši diena kalendoriaus lapelyje pažymėta šv. Liucijos vardu. Tai III–IV amžių sandūroje Sirakūzuose gyvenusi mergelė. Neišsižadėjo ji krikščionybės nei grasinama atiduoti į gėdos namus, nei deginama ugnimi, žudoma kalaviju. Iš šventosios legendos buvo sureikšminta tyrumo ir ugnies simbolika, taip reikalinga šio meto gamtos nykimo slegiamam žmogui. Šv. Liucijos švente džiaugiasi visos tautos, gyvenančios Baltijos jūros skalaujamose šalyse. O jos vardas kilęs iš lotyniškojo žodžio lux – „šviesa“. Viduramžių misterijose mergelė šviesiais drabužiais įnešdavo į menę šventinį pyragą, papuoštą dvylika mažų žvakelių.

Kaimo žmonės šiuo metų laiku ilgėliau vakaroja namuose, knebinėdami kokius nesunkius smulkius darbelius. Senovėje – prie balanos, žvakės, aliejaus lempelės. Arba į krosnį įmetę smalingesnę, ilgiau ir šviesiau degančią kelmo nuoskilą – „ugnies mitulį“. Tikėtina, kad kitados šią dieną buvo atliekamos ugnies pagerbimo, o gal ir Saulės šaukimo apeigos; tai Šviesos diena. Nuo jos iki šv. Kalėdų beliko dvylika dienų! Beje, tai tarpas tarp Julijaus ir Grigaliaus kalendorinių sistemų, koks jis buvo XIX šimtmetyje. Per tas didžiųjų žiemos švenčių laukimo dienas mūsų vaikučiai galėtų savo rankelėmis pasigaminti Kalėdų eglutei puošmenų. Tebūnie jos sunarstytos iš šiaudelių, iškarpytos ar išlankstytos iš spalvoto popieriaus, suvertos iš kankorėžiukų. Rankų darbeliai – juk patys mieliausi. Be to, laikas ir sveikinimų atvirukus piešti, išrašyti, kalėdinių eilių bei dainelių pasimokyti. Tas šventės laukimas kartais įdomesnis, nei pati šventė...

Lietuvoje kitados būta ir visai savitų Šviesos dienos tradicijų. Ypač čia svarbūs būsimų metų orų spėjimai. Nuo Šviesos dienos iki šv. Kalėdų kaimo žmonės atidžiai stebėdavo orą: senolių išmintis sako, kad kiekviena diena atitinka kitų metų eilinį mėnesį; taigi, kokia gruodžio tryliktoji, toks bus sausis, kokia keturioliktoji – toks vasaris, penkioliktoji – kovas ir taip toliau. Svarbu įsidėmėti, kiek kurią dieną šviečia saulė, ir kiek darganoja, siaučia vėjai ir panašiai. Dar burdavo taip: paberdavo prie namų slenksčio dvylika žiupsnelių druskos, įvardydavo juos iš eilės mėnesiais; po kurio laiko žiūrėdavo, kuris labiau sudrėkęs – tas mėnuo ir bus žiemą sniegingiausias, o vasarą - lietingiausias.

Ilgos ir tamsios naktys palankios žvaigždžių stebėtojams. Štai rytojaus naktį galima tikėtis pamatyti ugnines strėles varstant dangaus skliautą. Tai geminidais vadinami meteorai, - mintyse pratęstos jų trajektorijos susikerta Dvynių (lotyniškai Gemini) žvaigždyne. Paprastai meteorų srautai ar net vadinamieji jų „lietūs“ stebimi, kai Žemė kosminėje erdvėje „užmina“ ant kometos pėdsako. Ten pribarstyta akmenėlių, kurie ir sudega Žemės atmosferoje, nušvisdami kaip ugninės strėlės. O štai geminidai - vienintelis žinomas kitoks meteorų srautas. Jis kildinamas ne iš kometos, bet iš asteroido Fajetono paskleistų dalelių. Geminidų srautas kasmet vis truputį stiprėja, nes Jupiterio trauka truputį keičia Fajetono trajektoriją. Manoma, kad apie 2-ą nakties tų strėlių nušvisią danguje gal iki 100 per valandą, dažniau nei viena kas minutę.

Ši diena turi ir kultūrinės šviesos įvykių sukakčių: štai 1918 metais Lietuvos taryba nusprendė atkurti Vilniaus universitetą, o 1925 m. buvo atidaryta pastovi M. K. Čiurlionio darbų paroda, dabar tapusi jo vardo nacionaliniu muziejumi.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt