Kultūra

2020.11.07 14:32

Kartu su kauniečiais subjektyvų Kauno modernizmo atlasą kuriantis menininkas: kiekvienas turi ką papasakoti

LRT.lt2020.11.07 14:32

„Zoom“ ekrane už kolumbiečio menininko Hugo Herrera Tobón nugaros – kaktusai senuose moliniuose vazonuose. Kažkodėl ši detalė mane įtikina, kad esame toje pačioje teritorijoje. Iš tiesų, pernai projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ pakviestas kurti subjektyvaus Garliavos apylinkių atlaso, Hugo persikėlė į Lietuvą, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Nuo šio penktadienio prasidedančiose kūrybinėse dirbtuvėse jis visą lapkritį kartu su kauniečiais kurs Kauno modernizmo subjektyvųjį atlasą.

„Tik vietos gyventojai gali tikroviškai, nuoširdžiai ir jautriai apibūdinti savo realybę. Paprastai žemėlapiai yra tarsi „nuleidžiami“ iš viršaus. Mūsų kuriamas atlasas yra žvilgsnis „iš apačios“, – teigia H. Tobón.

Skirtingas teritorijas Hugo tyrinėja ne tik žemėlapiuose – prieš pasirinkdamas menininko, dizainerio, kuratoriaus kelią, jis dirbo tarptautinių žinių reporteriu, gyveno Mongolijoje, Pusiaujo Gvinėjoje, Graikijoje, Portugalijoje, Nyderlanduose. Dabar sako kurį laiką pasiliksiantis Lietuvoje: „Turiu šiokių tokių meninių planų ir ambicijų, matau, ką galima padaryti“.

– Jums dalyvaujat sukurta daugiau nei 10 subjektyvių įvairių teritorijų atlasų. Kaip susidomėjote šia veikla?

– Kiek save prisimenu, man visada patiko žemėlapiai, planai, laiškai. Gal dėl to, kad mano tėtis architektas, o mama verslininkė, apkeliavusi visą pasaulį. Išvažiavau iš Bogotos, kai man buvo 17-ka – jaunystėje gyvenau Madride ir Niujorke, tada – kitose vietose, kol galiausiai apsistojau Amsterdame, nusprendęs tapti dizaineriu.

Ten sutikau olandę dizainerę Annelys de Vet, kuri tapo savotiška mano mentore. Savo praktika ji kelia klausimus apie dizainerio politinį, ekonominį, socialinį vaidmenį visuomenėje. Kokios vertybės mums svarbios? Kaip darome poveikį pasauliui aplink mus? Dizaineriai, be to, kad yra specialistai, aptarnaujantys kitas industrijas, taip gali būti autoriai, mąstytojai, maištingų eilių kūrėjai, jų radikali vaizduotė gali piešti utopinius scenarijus, jie gali analizuoti ir tyrinėti socialinį ir politinį elgesį, prognozuoti ateitį...

Annelys darbai mane įkvėpė, todėl aš pasisiūliau sukurti Kolumbijos subjektyvų atlasą. Tuo metu, kai prisijungiau prie projekto, subjektyvių atlasų serija buvo įgijusi tam tikrą pripažinimą – jau turėjome Nyderlandų ir Palestinos subjektyviuosius atlasus, pastarasis buvo laimėjęs geriausios Nyderlandų knygos dizaino konkursą 2007-aisiais. Pradėjome bendradarbiauti su kuratoriais, dizaineriais ir menininkais iš įvairių šalių, išleidome Meksikos, Vengrijos, Serbijos, Nyderlandų provincijos Frieslando, Belgijos, Pakistano, Liuksemburgo subjektyvius žemėlapius.

Praėjusiais metais „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ mane pakvietė sukurti Garliavos apylinkių subjektyvų atlasą, ir štai dabar vėl bendradarbiausime, kurdami subjektyvų atlasą Kauno modernizmui.

– Kam reikalingas subjektyvus atlasas? Ką jis duoda vietovei, žmonėms, kurie jį kuria?

– Asmeninis santykis su vieta yra esminis, suvokiant mus supančią aplinką. Tik žmonės, tik tam tikros vietos gyventojai, gali tikroviškai, nuoširdžiai ir jautriai apibūdinti savo realybę. Paprastai žemėlapiai yra tarsi „nuleidžiami“ iš viršaus. Pristatydamos vadinamąją „objektyvią“ realybę vyriausybės ir institucijos tą daro turėdamos skirtingus tikslus, neretai susijusius su galios struktūromis. Mūsų kuriamas atlasas yra žvilgsnis „iš apačios“. Mums patinka subjektyvumas, siekiame suteikti galią žmonėms, leisti jiems pasisakyti apie savo identitetą, savo teritoriją.

Iš tiesų, kurdami šiuos atlasus galvojame ne apie galutinį produktą – knygą ar parodą. Žinoma, tai padeda procesui suteikti formą, iškelia tam tikrus klausimus. Tokia metodologija sukuria erdvę diskusijai ir apmąstymams, atveria perspektyvas atvaizduoti tiek dalyvius, tiek vietas iš milijardų perspektyvų, pasiūlyti alternatyvas įsitvirtinusioms sociokultūrinio identiteto klišėms.

– Kalbate konceptualaus meno terminais. Tačiau jūsų dirbtuvių dalyviai tiek pernai Garliavoje, tiek šiemet Kaune bus nebūtinai menininkai?

– Tiesa. Garliavoje pirmą kartą teko dirbti su žmonėmis iš bendruomenės, nebūtinai profesionaliais menininkais. Iš pradžių reikėjo užsitarnauti žmonių pasitikėjimą, „išversti“ tai, ką kalbu, į paprastesnę kalbą. Bet, žinote, apie viską galima kalbėti arba meniškai, konceptualiai, arba paprastai, suprantamai žmonėms, kuriems kultūros ir meno kontekstas nėra kasdienybė.

Žinoma, reikėjo atrasti būdą prakalbinti dalyvius. Pavyzdžiui, aš klausiu: „Papasakok, ką matai aplink, kai eini pasivaikščioti“, man atsako: „Na, žinai, aplink žalia.“ Tada klausiu dar ir dar kartą. Ir tada, aišku, kad atsiranda tų istorijų, kiekvienas turi ką papasakoti. Man tai buvo nuostabi patirtis, žmonės buvo nuoširdūs ir autentiški, kai kurios jų istorijos buvo sudėtingos ir net skausmingos.

Galiausiai, žmonės tapo labai atviri, pakvietė į namus. Jie leido man visur landžioti, viską fotografuoti. Kupini entuziazmo dėl projekto jie suprato, kad, atrodę maži ir nereikšmingi dalykai, tokie kaip, pavyzdžiui, iš mamos paveldėta šilkinių skarelių kolekcija, turi prasmę.

– Panašu, kad šiame projekte dirbate ne kaip dizaineris, o beveik kaip psichologas.

– Jei pažiūrėsite į mano tinklalapį, pamatysite, kiek įvairių funkcijų esu įvardijęs, kurias gali atlikti dizaineris. Ir aš jas visas perbraukęs, nes man nepatinka konkretūs apibrėžimai, įspraudimai į vienos specialybės rėmus.

Iš dalies turbūt taip, moku bendrauti su žmonėmis, gal dėl to, kad teko pažinti daugybę žmonių iš pačių įvairiausių kultūrų. Man patinka stebėti, analizuoti, klausytis. Turiu tokį, sakykime, etnografo instinktą – žmogaus prigimtis man visada buvo labai įdomi. Kitaip, matyt, kad dirbtuvių Garliavos apylinkėse dalyviai nebūtų atvėrę man savo namų durų, leidę laisvai klaidžioti po jų gyvenamus būstus ir fotografuoti jų gyvenimo detalių. Gal iš pirmo žvilgsnio lietuviai ir atrodo uždari, bet aš pamačiau, kokie jūsų žmonės šilti, atviri ir dosnūs, kai užmezgi artimesnius santykius. Grįždamas namo į Amsterdamą turėjau nusipirkti atskirą krepšį lauktuvėms!

– Galutinis projekto rezultatas yra knyga, paroda. Kaip užtikrinate, kad neprofesionalų sukurti kūriniai atitiktų estetinius reikalavimus keliamus, pavyzdžiui, leidiniui?

– Dirbdamas su neprofesionalais aš turiu daugiau prisidėti, tačiau rezultatas gali būti lygiai toks pat įdomus ir vertingas. Šiame projekte svarbiausia yra asmeninės istorijos, o jei joms atvaizduoti reikia profesionalios pagalbos, aš tarpininkauju, padedu. Net ir tai, kad galbūt kažkas bus atvaizduota ne visai profesionaliai, jei nuotraukos bus ne visiškai atitinkančios kažkokius standartus – tokie dalykai praturtina projektą.

Tas galutinis produktas – knyga – turi tam tikrą struktūrą, turinys dėliojamas pagal tam tikrą logiką, laikantis tam tikro dizaino gairių, bet rezultatas yra kolektyvinis, intuityvus darbas. Subjektyvus atlasas nesiekia būti geriausių meno kūrinių kolekcija ar panašiai. Man kur kas įdomiau, jei dirbtuvėse dalyvauja, sakykim, geriausias miesto menininkas ir žmogus, kuriam menas visiškai nerūpi. Pirmasis gali pateikti aukščiausios kokybės konceptualaus meno kūrinį, o antrasis – paprastai papasakoti asmeninę istoriją. Kartu šios perspektyvos suteikia bendrą tos teritorijos kultūrinio identiteto vaizdą.

– Kaune planuojate šešias dirbtuves. Kaip viskas vyksta? Kas idealus jūsų dalyvis?

– Dirbtuvės vyks kas savaitę visą lapkričio mėnesį. Kiekvienas dalyvis išklauso prezentaciją, dalyvauja grupės diskusijoje, atlieka tam tikras kūrybines užduotis ir turi vieną individualų susitikimą su manimi, kur mes nusprendžiame, kaip jo individualus indėlis bus atspindėtas galutiniame produkte. Atsižvelgdami į pandemijos situaciją, dirbtuves organizuojame laikydamiesi visų saugumo reikalavimų.

Dėl idealaus dalyvio... Kviečiu visus kūrybingus žmones, tuos, kurie jaučia, kad turi ką pasakyti, yra jautrūs aplinkai. Esu dirbęs su pačiomis įvairiausiomis grupėmis: Kolumbijoje dirbtuvėse dalyvavo 18-metė mergina, ką tik įstojusi į meno akademiją ir 60-metis tapytojas, 40-metis architektas ir 50-metė namų šeimininkė. Esu dirbęs su buvusiu tolimųjų reisų vairuotoju, kepėju ir 14-mečiais paaugliais. Kiekvienas turi ką įdomaus pasakyti.

Tokiuose projektuose svarbiausia – įvairovė. Man patinka dirbti su įvairaus amžiaus, lyties, religijų, socialinės ar ekonominės klasės žmonėmis. Tik taip gali pamatyti tikrą visuomenės paveikslą.

Tiesa, geriau, jei dalyviai yra vietiniai gyventojai tos teritorijos, kurios subjektyvų atlasą kuriame, tačiau nebūtina būti gimus toje vietoje. Pavyzdžiui, į dirbtuves Kolumbijoje pakviečiau architektų duetą – daną ir japoną – kurie tuo metu atliko tyrimus Bogotos nacionaliniame universitete. Dirbtuvių metu atradome, kiek daug detalių vietiniai mato kitaip nei atvykėliai, ir kaip pasikeičia vaizdas, jei žiūri iš kitos perspektyvos. Pavyzdžiui, jie pastebėjo, kad Kolumbijoje viešosiose erdvėse įprasta augalus komponuoti tam tikru būdu – niekada nebuvau į tai atkreipęs dėmesio.

– Ko tikitės sau iš šių dirbtuvių?

– Noriu daugiau sužinoti apie turtingą Kauno paveldą. Esu tikras, kad sutiksiu daugybę įdomių žmonių, sužinosiu, kaip jie gyvena ir mąsto. Tikiuosi, kad galėsiu šiek tiek prisidėti prie Kauno kultūrinio identiteto formavimo ir parodyti, kuo gyvena jo žmonės, kuo tiki ir apie ką svajoja.

– Panašu, kad Lietuvoje apsistojote kuriam laikui. Kokių turite tolimesnių planų čia?

– Matau daugybę įdomių temų, kurias norėčiau patyrinėti. Pavyzdžiui, tai, kad esate ir jauna, ir sena šalis – palyginti neseniai išbridusi iš sovietmečio, bet turinti seną istoriją. Lietuva – Šiaurės Europos valstybė, bet ne tokia turtinga, kaip kitos esančios šiame regione, egzistuoja didelis vertybinis atotrūkis tarp skirtingų kartų, skirtingi požiūriai į lyčių vaidmenis. Tačiau kol kas mano planai labai neapibrėžti, nesu tikras, kokio pobūdžio projektais jie galėtų pavirsti.

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuojamos dirbtuvės „Subjektyvus atlasas: Kauno tarpukario modernizmas“ vyksta nuo lapkričio 6 iki 22 d. Daugiau informacijos ir registracija čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.