Kultūra

2020.10.23 18:38

Eglė Baliutavičiūtė. Cogito, ergo sum: pavojinga Holokausto tema ir žaidimas su dirbtinio intelekto degtukais

knygų apžvalga
Eglė Baliutavičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.10.23 18:38

Rašytoją Marių Marcinkevičių geriausiai pažįstame kaip linksmų ir nuotaikingų knygų vaikams autorių, pavyzdžiui, jis parašė eilėraščių knygą „Maži eilėraščiai mažiems“, o su iliustruotoja Lina Dūdaite sukūrė paveikslėlių knygą „Sivužas“. Tad naujausia autoriaus knyga paaugusiems vaikams „Akmenėlis“ stipriai išsiskiria iš ankstesnės kūrybos konteksto. Šįkart jis ėmėsi sudėtingos ir, sakyčiau, pavojingos temos – Holokausto.

Sudėtingos, nes šia ar kitomis panašaus emocinio krūvio temomis parašyti gerą kūrinį vaikams nenubanalinant situacijos, bet ir negniuždant vaiko yra nelengva užduotis. Pavojingos, nes Holokausto industrijos dantračiai sukasi sparčiai, kičo yra be galo daug.


Marius Marcinkevičius ir Inga Dagilė. „Akmenėlis“ („Tikra knyga“, 2020 m.).

Žydus ir jų istoriją nuolat literatūroje ir kultūroje pristatant tik Holokausto kontekste, iškyla pavojus šią tautą sutapatinti su dideliu, labai skaudžiu ir ją pakeitusiu, bet tik vienu ilgos ir turtingos istorijos fragmentu. O juk yra daugybė kitų istorijų, kurias galima papasakoti apie šią tautą. Todėl žvelgiant šiuo aspektu daug įdomesnis atrodo Ilonos Ežerinytės bandymas literatūroje jauniems skaitytojams, t. y. knygoje „Skiriama Rivai“ papasakoti apie litvakų gyvenimą 19 a. pabaigos Lietuvoje.

Bet nesupraskite mano pamąstymų neteisingai, šiaip jau M. Marcinkevičiaus ir iliustruotojos I. Dagilės sukurtą „Akmenėlį“ laikau puikia ir įtaigia knyga. Joje pasakojama apie du vaikus – Eitaną ir Rivką, 1943 metų vasarą gyvenančius gete. Apie jų laisvės troškimą, kasdienybę, draugystę, kuri padeda išlikti: „Kartu buvo Rivka ir aš jaučiausi drąsiau.“ Istorija itin subtili ir jautri, daugiaklodė – joje daug užuominų, metaforų, kurias gali atrasti atidesnis skaitytojas ir ypač tas, kuris panorės sužinoti daugiau apie Holokaustą.

Knygoje nieko neslepiama, pavyzdžiui, smurtas, prievarta, neteisybė, neužglaistoma ši sunkiai suvokiama tragedija, tas skausmas ir siaubas, kurį patyrė žydai. Bet kartu visa tai nėra pernelyg eksplikuojama, skaitančiojo nesistengiama prislėgti. Net tada, kai rizikuojama: pagrindinis knygos veikėjas žūsta nuo kulkos masinėse žudynėse. Tačiau tai ne kūrinio pabaiga – ne, pakeisti istorijos neįmanoma, bet galima pasirūpinti, kad ji nenueitų užmarštin ir niekada nepasikartotų. Atsiminti – svarbiausia, tai kelias į amžinybę. Ne veltui knyga pavadinta „Akmenėliu“. Akmuo žydų simbolikoje susijęs su mirusiųjų atminimu ir jo išsaugojimu.

Karlas Olsbergas. „Berniukas baltame kambaryje“ („Debesų ganyklos“, 2020 m. Iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė).

Vokiečių rašytojo Karlo Olsbergo mokslinės fantastikos trileris „Berniukas baltame kambaryje“ paaugliams ir ne tik, Vokietijoje pasirodęs 2017 m., jau yra susirinkęs gražią lentyną įvairiausių apdovanojimų. Ne visada jie liudija knygos vertę, tačiau smalsumą dažnai sukelia. Tad žvilgtelkime į tik ką pasirodžiusį šios knygos vertimą į lietuvių kalbą.

Knygoje penkiolikmetis Manuelis pabunda mažyčiame baltame kambaryje. Jis vienas ir stokoja tokių pojūčių kaip lytėjimas, skonis, maža to, yra praradęs atmintį – nič nieko apie save nežino. Netrukus tėtis jam paaiškina, kad jis patyrė didelę fizinę traumą, jo kūnas sužalotas, todėl dabar paauglio smegenys prijungtos prie virtualiosios realybės, kad jis turėtų bent kokią galimybę palaikyti ryšį su pasauliu. Tik taip Manuelis gali išlikti gyvas ir sąmoningas. Tačiau vaikinui greit kyla abejonių, ar žmogus, prisistatantis tėčiu, iš tiesų toks ir yra, o gal jis svetimas niekšas, turintis piktų užmačių. Netrukus knygos veiksmo intensyvumas ir, tenka pripažinti, nuspėjamumas ima prilygti holivudiniams pagal vieną klišę sukurtiems trileriams, tą įspūdį tik sustiprina gana kinematografiška kalba.

Nemeluosiu, ties viduriu norėjosi mesti knygą šalin. Veikėjai atrodė mediniai, sukurti pagal klišes, kad atliktų tam tikrą funkciją siužete, nesistengiant jiems įkvėpti gyvybės, individualumo. Tačiau labai džiaugiuosi, kad knygos nenumečiau. Kadangi intriga apie kūrinio tikrovę ir tai, kas iš tiesų darosi Manueliui, išlaikoma iki pat pabaigos, tai ir motyvaciją, kodėl veikėjai yra tokie, kokie yra, galima suvokti tik įveikus paskutinius keturiasdešimt puslapių. Beje, būtent tada šiaip jau daugiau veiksmu grįstas kūrinys sulėtėja ir įgyja nemenką filosofinį krūvį.

Stengdamasi per daug neatskleisti paminėsiu, kad ši knyga visai ne apie skriaudžiamą į blogiukų rankas patekusį paauglį. Knyga visų pirma yra apie dirbtinį intelektą – jo teikiamas galimybes ir keliamas grėsmes. Ši tema autoriui aktuali ir gerai pažįstama – jis ne tik rašytojas, bet ir yra įgijęs daktaro laipsnį dirbtinio intelekto studijų srityje. Ir tai justi, nes knygoje stengiamasi nesupaprastinti šios temos, parodyti jos sudėtingumą ir niuansuotumą: pradedant tuo, kaip vis dėlto nelengva apibrėžti, kas yra intelektas apskritai, ką reiškia mąstyti, baigiant įspėjimu apie žaidimą su degtukais – kaip pavojinga bandyti sukurti dirbtinį intelektą, ypač jei jis gali tapti pranašesnis už mus.

Eglės Baliutavičiūtės knygų apžvalga skambėjo per LRT KLASIKOS laidą „Ryto allegro“: