Kultūra

2020.09.19 21:18

Naujausias Nolano filmas „Tenet“ – tuščias pasigrožėjimas savimi

Ieva Šukytė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.09.19 21:18

„Nesistenk suprasti. Pajusk“, – sako mokslininkė filmo Protagonistui. Taip geriausiai būtų galima apibrėžti naujausią Christopherio Nolano filmą „Tenet“ – nesistenk jame ką nors suprasti, bet ir nesitikėk pajusti.

Šio filmo, kaip ir bet kurio Ch. Nolano kūrinio, buvo laukiama su nekrantrumu. Ypač to šią vasarą laukė kino teatrai, kurie tikėjosi bent kiek atsigauti po COVID-19 padarytos žalos. Apie jį pradėta šnekėti kaip apie filmą, padėsiantį atsitiesti kino industrijai.


Po keleto atidėjimų „Warner Bross“ ryžosi rizikuoti ir pirmiausia išleisti ne daugiausia pajamų surenkančioje JAV, o Europoje, tikėdami Ch. Nolano patrauklumu. Tuo metu studija „Disney“ pasirinko saugesnį variantą ir panašiu laiku turėjusį pasirodyti „Mulan“ išleido savo VOD platformoje „Disney+“ ir tik kai kuriose šalyse – kino teatruose.

„Tenet“ siužetas nėra sudėtingas: slaptasis agentas (akt. Johnas Davidas Washingtonas) mėgina išgelbėti pasaulį nuo blogio, tačiau režisieriaus ir scenarijaus autoriaus prikaišioti fizikiniai terminai ir klampūs dialogai paverčia jį sunkiai įkandamu. Nepadeda ir ne visada tikslus vertimas. Po filmo premjeros internete pasipylė memai, kaip žmonės, pažiūrėję „Tenet“, liko dar labiau nieko nesupratę, nei išvydę anonsą.

Filmo Protagonistas (ironiška, bet taip į jį kreipiasi kiti veikėjai) – CŽV agentas – per operaciją Kijevo operos teatre susiduria su neįprasta kulka, kuri, kaip vėliau paaiškina vienoje scenoje pasirodanti mokslininkė, yra invertuota, t. y. keliauja laiku atgal. Jam reikia išsiaiškinti, kas jas tiekia, ir taip užkirsti kelią artėjančiam trečiajam pasauliniam karui, įvyksiančiam ateityje. Čia jam į pagalbą ateina Neilas (Robertas Pattinsonas), charizmatiškas britų agentas, sugebantis patekti į sunkiai prieinamas vietas. Veikėjai, kaip ir įprasta šnipų filmuose, pradeda blaškytis po egzotiškus pasaulio kampelius, siekdami prasibrauti prie rusų oligarcho Andrejaus Seitoro (Kennethas Branagh), kitaip – antagonisto, kuris gali komunikuoti su ateitimi.

Kaip teigė su šnipų filmais užaugęs Ch. Nolanas, šiuo kūriniu norėta sukurti hommage šiam žanrui, iki šiol mėgstamam žiūrovų. Tai parodo jau vien gerai parduodamu prekių ženklu tapęs populiariausias fiktyvus agentas Džeimsas Bondas. Išties, režisierius pasitelkia žanrui būdingus elementus: nemirštantį protagonistą, kuo skirtingesnes lokacijas, femme fatale antraplanę veikėją, kurios vienintelis tikslas – būti gražiai, ir, žinoma, blogiuką, dažniausiai kilusį iš Rusijos ar bent jau Rytų Europos.

Taip pasiūlydamas neįprastą idėją, jis paslysta įsikibęs kiek atgyvenusių klišių. Seitoro žmonos Ket (Elizabeth Debicki) vienintelė paskirtis – būti laidininke tarp savo vyro ir Protagonisto. Kenčianti nuo nebemylimo Andrejaus, ji yra įtikinama filmo herojaus, kad jis yra jos kelias į laisvę. Tačiau dėl menkai išplėtotų santykių ir chemijos trūkumo tarp aktorių sunku patikėti Protagonisto motyvacija padėti anglų aristokratei ir rizikuoti ateityje įvyksiančia ekologine katastrofa.

Nolano filmuose moterys visada atlikdavo fatališką vaidmenį, pavyzdžiui, Kobo žmona Mel „Pradžioje“ ar Rachel „Betmeno“ trilogijoje, tačiau 2020-aisiais norėtųsi, kad režisieriams jos nebūtų tik gražūs aksesuarai vyrų pašonėje. Aktorės E. Debicki potencialas taip ir liko neišnaudotas. Iš klasikinių Holivudo filmų pasiimtas gražios blondinės prototipas taip ir liko užstrigęs tame laikotarpyje.

Pradedant reklamuoti „Tenet“, dėmesys buvo kreipiamas tik į techninę pusę bei sudėtingą veiksmo scenų choreografiją, kurią pagrindiniai aktoriai turėjo išmokti taip, tarsi kautųsi judėdami laiku atgal. Ch. Nolanas, visada taikantis praktinius efektus, filme nusprendė sudaužyti tikrą lėktuvą „Boeing“ oro uoste, taip parodydamas, kad jam kino aikštelėje galima viskas, nors filmo veikėjai tikrai galėjo sugalvoti optimalų sprendimą, kaip patekti į Pentagoną primenantį laisvąjį uostą.

Prie kuriamos filmo įtampos prisidėjo kompozitoriaus Ludwigo Goranssono dialogus peršaukiantis sunkus garso takelis, kuris iš pat pradžių priminė Hanso Zimmerio Nolano filmams kurtą muziką. Šiais elementais režisierius siekė sukurti unikalią kino patirtį teatre, tačiau akis badantis pasitenkinimas savimi dėl techninių sugebėjimų neuždengė tuščio kūrinio vidaus. Jis, kaip ir nenutrūkstamo kadro efektą imituojantis Samo Mendeso „1917“, nesukuria jokio jausmo, tik grožisi savimi.

Filmo pavadinimas „Tenet“ taip pat perskaitomas iš abiejų pusių. Žodis, kuris, pasak kito CŽV agento, Protagonistui atvers kartais geras, o kartais blogas duris, į lietuvių kalbą buvo išverstas kaip „Principas“, nesuteikiantis jokios prasmės kūrinio siužetui. Toks man pasirodė ir pats filmas – pasimetęs tarp gražių efektų ir dialogų, kurie net ir anglakalbiams kartais buvo sunkiai suprantami.

Ievos Šukytės filmo apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“: