Kultūra

2020.07.18 20:54

Marius Burokas. Epifanijos miškuose ir miestuose: Dirgėla bei poezijos debiutantės

knygų apžvalga
Marius Burokas, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.07.18 20:54

Vasaros poezijos derlius paprastai nebūna gausus, bet šių metų epidemija pakoregavo viską, įskaitnt leidybos bei festivalių tvarkaraščius. Todėl „Poezijos pavasaris“ šiemet prasideda liepos pabaigoje, liepos viduryje ir rugpjūtį pasirodo ir keletas naujų poezijos knygų.

Ne visas jas čia spėsiu apžvelgti, keletą būsimų naujienų paliksiu rudeniui.

Poezijos knygų šiemet negausu, iš dalies dėl ką tik minėtų priežasčių, iš dalies dėl to, kad praeiti ir užpraeiti metai tikrai buvo derlingi, net pernelyg. Kita vertus, šiemet pasirodo daug poezijos naujokų ir antrąsias savo poezijos knygas išleisiančių autorių (o aš manau, kad antrąją poezijos knygą išleisti tikrai sunku – tai svarbus slenkstis tampant poetu).

Dainius Dirgėla, 2D ir kiti formatai. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020

Vis dėlto apžvalgą pradėsiu nuo seniau, dar pavasarį pasirodžiusios poeto Dainiaus Dirgėlos penktosios poezijos knygos „2D ir kiti formatai“. Ši knyga pratęsia paskutiniųjų dviejų Dirėlos knygų „Re: plikos/Stebėto jo užrašai“ ir „Vaid/menų knyga“ temas – su humoru, net satyriškai žvelgiama į mūsų prisiimtus vaidmenis gyvenime ir visuomenėje, rašoma apie vyrų ir moterų santykius, lyčių ir mąstymo stereotipus.

D. Dirgėla yra poezijos žaidėjas, gal net žonglierius, jis mėgsta paimti savaime suprantamus dalykus, nuvalkiotus ar visiškai sumedėjusius posakius bei sąvokas ir išardyti jas su penkiamečio, seną magnetofoną radusio berniūkščio smalsumu. Ir sumeistrauti iš jų visai ką kita.

Poeto žaidimas prasideda jau nuo pavadinimo – „2D ir kiti formatai“. Kaip aiškina pats autorius, „tai knyga ne apie geometriją (....) ne apie dvimačius animacinius filmukus ar kompiuterinę grafiką. Ši knyga apie pasaulį 2D, kurio erdves apibrėžia mano vardo ir pavardės pirmosios raidės D.“

Ir iš tiesų, ši knyga gerokai asmeniškesnė ir intymesnė nei ankstesni Dirgėlos rinkiniai. Tos „D“ tampa žmogaus būties, buities ir tarpusavio santykių erdvine abėcėle: „ki ki ki kikenu tyliai tyliai/ stebėdamas savo padermės evoliuciją“ – įvadiniame eilėraštyje „darwino kikiliai“ rašo poetas.

Pirmasis skyrius „1D“ pratęsia „Vaid/menų“ knygos temas, tik vidinis dialogas jame tampa lygiaverčiu poros dialogu, su subtiliu humoru ir buities detalėmis aprašomas tas kritimas „laikinOjon bedugnėn“.

Antrasis skyrius „2D“ su paantrašte „jiejosiškuriųaš“ skirtas proseneliams, seneliams, vaikystei, giminėms. Jame sudėti turbūt jautriausi, taikliausi, mažiausiai žaismingi tekstai – tai toks raštiškas savęs ir savo vietos įamžinimas giminės ir pasaulio koordinačių sistemoje: „dabar suprantu kad man skirta dainuoti/ir tas vardas dainius man duotas kaip ženklas/kaip tikslas krytos pašaukimas/ dainuoti tekstais apie savo ir mūsų visų gyvenimus/apie patirtis dainuoti kai norisi dainuoti ir kai nesinori (...) dabar jas visas surikiuoju/savo tekstų žvaigždėlapiuose“.

Trečiasis, pats didžiausias ir erdviausias knygos skyrius atiduotas žaidimui ir net, sakyčiau, savotiškai satyrinei visuomenės kritikai. Dainių taip pat drąsiai galima vadinti Vilniaus poetu – šios knygos tekstuose jis ironiškai apmąsto dabartinius Vilniaus pokyčius, jo palaipsnį virtimą 3D spausdintuvais atspausdintu nykių ir vienodų verslo ir gyvenamųjų kvartalų miestu. Ypač taiklus eilėraštis „užupio krantinės: xxi amžiaus alchemija“, kuriame apžaidžiamas neatitikimas tarp įvairių viešųjų ryšių ir nekilnojamojo turto pardavėjų siūlomos pramanytos realybės ir tikrovės: svarbu skambiai pavadinti gyvenamąjį kvartalą, o koks jis, kam įkandamas, kaip atrodo – jau vsai kas kita: „taip čia gyvena filosofai pabrėžiantys žodį turėti ne būti/taip čia gyvena kompozitoriai grojantys kitų nervais ir kaulais/taip čia gyvena astronomai pažįstantys žvaigždę mercedes/taip čia gyvena alchemikai radę būdą viską paversti auksu“.

Tuomet rašymas tampa savotiška viltimi, gyvybe supaminklėjusiame mieste: „beri į tarpuplokščius/žolės sėklas tikėdamas//gyvybė yra galingesnė/už kapines“.

Paskutinės dvi eilutės galėtų tapti ir visos knygos moto: kol rašai, kol pastebi, kol žaidi, kol gyvybę pradedi ir pratęsi, kol tau rūpi tavo vieta tekstų ir būties žvaigždėlapiuose, tol ne viskas prarasta.

Trumpai tariant, „kiek būna būties buityje/tik truputį paryškinome“.

Ieva Toleikytė, raudonas slidus rūmas. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

Gyvybė, natūra, gamta, pasaulio paslaptingumas taip pat itin rūpi ir kitos poezijos knygos „raudonas slidus rūmas“ autorei Ievai Toleikytei. Ieva debiutavo 2009 m. – jos apsakymų knyga „Garstyčių namas“ laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos Pirmosios knygos konkursą. Ji taip pat puiki grožinės literatūros vertėja iš danų kalbos.

„raudonas slidus rūmas“ – pirmoji Toleikytės poezijos knyga.

Ir ta knyga iš dalies perima autorės prozos vešlumą ir gaivalingumą, „Garstyčių name“ buvo daug žalumos, augalų, kvapų, taktilinių pojūčių, visa tai perkelta ir į poeziją. Ievos poezija skaitant kartais atrodo kaip vasaros miškas: su tankumynais per kuriuos reikia prasibrauti, su aikštelėmis, netyčia aptiktu gelsvu žiedadulkių greimu padengtu tvenkiniu, pomiškėje pasislėpusia dilgėlėmis apžėlusia apleista troba, pelke su spanguolėm ir kreivais berželiais: „Kaip apibūdint tą kvapą?/ Rudų sudžiūvusių lapų, aukso dulkių/(ant jų ištryškę žalių sulčių lašai)//kaip arbata šilto prūdo paviršiaus, saldžiai/pūvančių meldų (kai jau seniausiai turėjo užšalti)“.

Skaitant Toleikytės poeziją matai, kaip ją užburia ir įtraukia amžinas gyvybės ir mirties ciklas: žydėjimas, brendimas, nykimas, puvimas ir vėl žydėjimas. Tai tarsi saldžiai įsiurbianti, klampinanti bedugnė.

Ta hipnotiška trauka perkeliama ir į žmogaus kūną – tą „raudoną slidų rūmą“: jis ir gamtos dalis ir tęsinys, jis tarsi riba tarp gamtos ir kultūros, o tuo pat metu – savotiškas jausmų, minčių, potyrių požemis, rūsys su jame užkonservuotomis atsargomis (o taip pat varlėmis, šliužais, pelėsiais ir rupūžėmis). Tarkim, elėraštyje „Bučinys“ besiporuojantys ekstazėje šliužai autorei gražiau „už aukso košele nuteptą/aukso dulkelėm nubertą Klimto paveikslą“, tačiau pusiausvyra tarp kultūros ir natūros, jų tarpusavio sąveika tučtuojau atstatoma kita eilute: „nors be jo matyčiau kitaip“.

Toleikytės žvilgsnis į natūrą truputį gotikinis, jame esama vaikiško pasimėgavimo savo paties siaubu ir pasišlykštėjimu, bjauresniais gamtos slėpiniais ir tvariniais, o kartu jų jėga ir slaptu, nežemišku grožiu: „taip gaila/iš visų tų vikšriukų ir kirmėlaičių/atimti malonumą ir galimybę gyventi/skęsti pūvančio šlapio lavono sultyse/kvaištant iš gardumo ir gausybės“.

Gal ši poetinė fantasmagorija ir neveiktų arba atrodytų neskoninga, jei autorės žodynas būtų kiek siauresnis, jei ji bandytų stilizuoti ar tyčia pasitelkti senovinius žodžius, įprastinį lyrinės poezijos arsenalą. O dabar šis šiuolaikinės kalbos lankstumas ir barokiškumas (kur esama vietos ir slengui, ir įterpiniams kitomis kalbomis, ir jaustukams, ir natoms, ir retesniems žodžiams) tarsi atkartoja pasaulio, gamtos, kūno sudėtingumą, jų sąrangos ir sandaros netikėtumus. Na, ir dar vienas, nepamėgdžiojamas dalykas, kuris turbūt labiausiai ir paverčia poeziją poezija, o tekstus – akimirksniu atpažįstamais: unikalus, tučtuojau girdimas ir jaučiamas autorės balso tembras, kurio kartą perskaitęs jau su niekuo nebesupainiosi.

Žinoma, tas kiek chtoniškas gyvybės knibždėlynas gal ir vyraujanti, bet ne vienintelė knygos tema, į rinkinį įaustas ir aktualus šiuolaikinis ekologinis motyvas, ir brandos istorija, ir psichologinių virsmų pėdsakas.

„raudonas slidus rūmas“ tuo pat metu ir savo baimių, iliuzijų, gal net kompleksų išrašymas, tačiau išrašymas subtilus, ieškant darnos su pasauliu, savimi, stengiantis priimti viską taip, kaip viskas yra ir Yra, pastebint, stebint ir mokantis: „ta paslaptinga jėga, kuri net nykiausią akimirką/leidžia atsistoti//gyvastis mano, tvirta ir trapi/tarsi siela“.

„Pirmosios knygos“ konkurso laimėtojų knygų visada laukiu nekantriai, net jei ir esu jau skaitęs laimėtojų poezijos ir prozos kultūrinėje spaudoje, girdėjęs skaitant juos pačius. Nes tik knyga galutinai sustato viską į vietas ir sudeda visus taškus ant „i“.

Laura Kromalcaitė, mūsų čia niekad nebuvo. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020

Šiemet Pirmosios poezijos knygos konkursą laimėjo poetė Laura Kromalcaitė, jos vardas besidomintiems šiuolaikine poezija tikrai žinomas, o knyga, kuri vadinasi „mūsų čia niekad nebuvo“ – ką tik pasirodė.

Beje, pavadinimas „mūsų čia niekad nebuvo“ gana tiksliai atspindi knygos nuotaiką. Pats rinkinio tonas – prislopintas, duslus, tarsi rėktum į pagalvę, viskas truputį atitolę, susvetimėję, it žiūrėtum pro kitą, tolinantį žiūronų galą.

Kromalcaitės poetinis kalbėjimas labai paprastas, kiek proziškas, tiesus. Pristatydama knygą autorė rašo, kad ji liudija „apie saugią distanciją tarp savęs ir kasdienos“. Dalis tiesos tame yra, tačiau perskaičius visą rinkinį, tą distancija neatrodo saugi: autorė nuolat kalba apie ją ir pasaulį, ją ir jausmus, pojūčius, ją ir kitus skiriančią dažniausiai kitiems nematomą sieną: „mano kūnas ištikimas Sienai/vienintelis rūpintis dalykas yra plytos/raudonos sunkios plytos ir mano statybvietė“.

Nuolat išnyra skirtis tarp tikrovės ir netikrovės, tarp tikro ir netikro žmogaus, akcentuojamas negalėjimas sutapti, būti savimi, savo kūnu, tarsi šioje knygoje būtų du lyriniai herojai, savotiški dvyniai, tasi rašantysis stebėtų savo kloną, pasiklydusį „tikrame“ pasaulyje: „mano kūnas eina/mano gatvėmis/autopilotu/jau trisdešimt metų“. Ta „tikrovė“ gana agresyvi, ryški, bet pabrėžtinai nereaguojanti į po ją klaidžiojantį žmogų.

Kromalcaitės eilėraščiuose taip pat girdi ataidint ir nežymią baladiškumo, karčiai saldaus pop baladiškumo gaidą, gal net su gotikos prieskoniu. Nuo nuslydimo į sentimentalumą tekstus gelbsti rupūs intarpai: „tik Vilniuje lietus merkia drabužį/bobos stumdosi prie troleibusų rėkia/smirda turgumi ir žuvimi jų tašėse“. O taip pat autobiografinės vaikystės, paauglystės detalės ir kai kuriuose tekstuose juntamas pyktis (jau šaltas, pyktis suvokus iliuzijas ir jų atsikračius): „va stovi kunigas buto-grabo prieangy/sako labai stpriai melskis ir praeis//tikėjau kažkada visu šituo“.

Tačiau dažnai to pykčio ar kokio staigesnio poetinio judesio pritrūksta ir eilėraštis subyra į fragmentiškas pastabas, kiek prėskas, nepažįstamas ir nepajuntamas it Kitas už tų niekaip neprasiveriančių automatinių durų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt