Kultūra

2020.06.02 14:42

Birutė Žilytė-Steponavičienė pasitinka 90-ąjį jubiliejų: pamačiusi vaivorykštę suprato – kurs tik ryškiai

LRT.lt2020.06.02 14:42

Birutė Žilytė-Steponavičienė – grafikė, knygų iliustratorė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, Vilniaus dailės akademijos garbės profesorė, birželio 2 dieną mininti 90-ties metų sukaktį. „Gyvenam gražiai, nes gyvenam gamtoje“, – anksčiau LRT sakė menininkė.

Tikriausiai pats ryškiausias B. Žilytės kūrinys – kartu su vyru dailininku Algirdu Steponavičiumi 1969–1972 m. sukurta freska Valkininkų vaikų sanatorijoje „Pušelė“. Šių autorių kūryba itin glaudžiai susipynusi, o sienų tapyba – tai apskritai analogų to laikotarpio mūsų dailėje neturintis bendro kūrybinio darbo rezultatas.

„Žilytė ir Steponavičius, kurie tarsi ištirpsta vienas kito vaizdiniuose, kartais nepalikdami jokių tarpusavio skirties pėdsakų, kūrybinių riboženklių“, – pastebi menotyrininkkė Kristina Stančienė. 2015 m. jų bendra feska buvo įrašyta į Kultūros paveldo saugomų objektų sąrašą, tačiau irstančios kūrinio restauracija kol kas nevykdoma.

Dar viena, ankstyvesnė, sienos tapybos kompozicija buvo sukurta kavinėje „Nykštukas“. Šią ji kūrė taip pat su vyru A. Steponavičiumi ir grafiku Laimučiu Ločeriu, tačiau ji neišliko.

B. Žilytės kūryba išskirtinė dėl gebėjimo lietuvių tautosakos temas perteikti modernia forma. Jos stilius susiformavo veikiamas siurrealizmo, poparto, net optinio meno krypčių. Vakarų meno įtaka ryškiausiai pastebima Aldonos Liobytės knygos „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ iliustracijose. „Iliustracijose beveik nėra tikroviškų daiktų santykių, jų masteliai sumaišyti, o spalvų deriniai irgi tolimi gyvenimo realybei“, – komentavo menotyrininkė Regina Urbonienė.

Ryškios spalvos sudaro labai žaismingą įspūdį, tačiau dailininkės pasaulėvaizdis – ne vien romantiškas, pakilus, šviesus. „Ją domina ir būties tragizmas, sulaužytos žmogaus lemties tema, akistata su negandomis, praradimais“, – tvirtino K. Stančienė.

Taip pat skaitykite

Dailininkė sako itin ryškiai prisimenanti pirmą kartą išvystą vaivorykštę. Pasak jos, tada supratusi, koks yra ryškių spalvų grožis ir sau pasakiusi, kad jei jau pieš, tai tik su ryškiomis spalvomis.

Ne tik vaivorykštė, bet ir visa gamta svarbi menininkei. „Gyvenam gražiai, už tai, kad gamtoje, tarp medžių, tarp lapų čia esame jau nuo 1956 metų. Ilgai. Niekur nenorime iš čia pasitraukti, – tikina B. Žilytė-Steponavičienė. – Tokiame savotiškame gamtos pasaulyje gyvename.“

Taip pat skaitykite

Plačiau – laidoje:


Akimirka iš kūrėjos gimtadienio: