Kultūra

2020.02.19 10:47

Knygų iliustruotoja Birutė Žilytė nepamiršta ryto miego su Kalinausku ir Vilniaus griuvėsių

Birutė Rutkauskaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.02.19 10:47

Žymi knygų iliustratorė, grafikė ir pedagogė Birutė Žilytė-Steponavičienė LRT KLASIKAI pasakoja, kaip su Konstantinu Kalinausku užmigo ant Gedimino kalno, kaip myli Vilnių ir po karo tvarkė jo griuvėsius, o dabar gyvena gamtos ir ramybės apsuptyje.

Niekur nenorime iš čia pasitraukti

Janinos Grasildos Žilytės-Steponavičienės, iš knygų iliustracijų ir kitų darbų žinomos kaip Birutės Žilytės, namuose pamatysime gausybę knygų – visą sieną užimanti lentyna jomis tiesiog kraute nukrauta. Čia gausu ir įvairiausių darbų, gėlių, vyrauja daug spalvų. Grafikė, knygų iliustratorė ir pedagogė sako, kad gyvenanti gražiai dėl ją supančios gamtos.

„Gyvenam gražiai, už tai, kad gamtoje, tarp medžių, tarp lapų čia esame jau nuo 1956 metų. Ilgai. Niekur nenorime iš čia pasitraukti, – tikina B. Žilytė-Steponavičienė. – Tokiame savotiškame gamtos pasaulyje gyvename.“

Paklausta, ar gamta padeda ir įkvepia kūrybai, 2015-ųjų Nacionalinės premijos laureatė sako, kad tai ją atitraukia nuo pasaulio šurmulio. „Čia net nesigirdi mašinų burzgimo“, – juokiasi knygų iliustratorė. Anot jos, anksčiau ausį malonindavo paukštukų čiulbėjimai, tačiau dabar, kaimynystėje išdygus daugiau gyvenamųjų namų, paukščiai čia užsuka rečiau.

Vaikystėje atrado magišką bažnyčios pasaulį

Šiandien, vasario 19-ąją, už nuopelnus vizualinei kultūrai B. Žilytei-Steponavičienei teikiamas VDA Garbės profesorės vardas. Moteris prisimena, kad nuo pat vaikystės troškusi būti dailininke.

„Mokiausi Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Pokario pirmaisiais metais mokiausi suaugusiųjų gimnazijoje. Ėjau dirbti į Panevėžio spaustuvę. Dirbau linotipininke, rinkau raides. Man sekėsi. Baigusi gimnaziją, nieko kito nenorėjau, tik būti dailininke. To norėjau nuo labai ankstyvos vaikystės“, – prisiminimais dalijasi garsi knygų iliustratorė.

B. Žilytė-Steponavičienė sako vaikystėje nežinojusi, „nei kas tas menas, nei kas yra dailė“. „Tačiau man labai patikdavo, kai mama nusivesdavo į Miežiškių (650 gyventojų turintis miestelis Panevėžio rajone – LRT.lt), kuriuose gyvenome, bažnyčią. Ten man patiko savaip klaidžioti po bažnyčios paveikslus ir skulptūras. Jos man pavirsdavo gyvomis, galėjo skraidyti ir nusileisti kitiems ant peties ar virš galvos, – pasakoja vaikystėje magišką bažnyčios pasaulį atradusi grafikė. – Ne tiek bažnytines apeigas stebėjau, kiek buvau pasinėrusi į savo pasąmoninius skraidymus.“

Jei piešti, tai tik ryškiai!

Pašnekovė taip pat prisimena, kad vaikystėje išgirdusi klausimą, kuo ji norinti būti, nesutrikdavo ir užtikrintai atsakydavo, kad būsianti menininke. „Taip atsakydavau, tačiau jokios prasmės tos menininkės net nežinojau, – prisipažįsta B. Žilytė-Steponavičienė. – Žinojau tik tai, kad noriu piešti. Man buvo svarbūs tie mano pačios nerealūs pasaulio matymai.“

Dailininkė sako itin ryškiai prisimenanti pirmą kartą išvystą vaivorykštę. Pasak jos, tada supratusi, koks yra ryškių spalvų grožis ir sau pasakiusi, kad jei jau pieš, tai tik su ryškiomis spalvomis.

Į Dailės akademiją (tada – Lietuvos valstybinį dailės institutą) būsima iliustratorė sako įstojusi gana sudėtingomis sąlygomis. „Mokiausi suaugusiųjų gimnazijoje. Labai daug laiko praleisdavau spaustuvėje. Vėliau, vėlai vakare eidavau į suaugusiųjų gimnaziją, sugrįždavau vėlai. Buvo sudėtingas laikotarpis, tačiau rasdavau laiko piešti sveikinimus, piešinius klasei, įvairius užrašus. Tad stojant į Dailės institutą prie pareiškimo pridėjau šūsnį savo mokyklinių darbų“, – pasakoja pašnekovė ir priduria, kad gyveno jausdama alkį, mat uždirbtus pinigus išleisdavo kambario nuomai, sau, broliui ir sesei.

Moteris prisimena, kad spaustuvės Panevėžyje savininkai labai norėjo, kad ji liktų dirbti ir juokėsi iš mergaitės svajonių apie studijas Vilniuje. „Tu tuoj pat sugrįši“, – sakė jai jie.

Į Vilnių – ir siauruku, ir platesniu traukiniu

Tačiau Birutė įstojo į grafiką, ne tapybą, kaip kad norėjo. „Gavosi taip, kad tuo metu į Dailės institutą stojo iš visos Tarybų sąjungos. Buvo 1949-ti metai. Institutas pusę studentų privalėjo priimti iš kitų miestų, ne tik iš Lietuvos. Lietuvoje tuo metu buvo dailės mokykla Kaune. Tapybos studijose atsirado užtektinai studentų, kurie jau mokėsi tapybos. Tada mane prikalbino stoti į grafiką, – gyvenimo posūkį prisimena dailininkė. – Sėkmingai įstojau. Tačiau visada svajojau, kad kada nors vis tiek piešiu su spalvomis.“

Kai menininkė mokėsi suaugusiųjų gimnazijoje, kartu vienoje klasėje mokėsi ir K. Kalinauskas. Kelionė į Vilnių, kaip prisimena pašnekovė, buvusi sunki ir varginanti: siauruku tekdavo važiuoti iki Švenčionių, o paskui kelionę tęsti, persėdus į „platesnį traukinį“.

„Draugavome, kartu su juo važiavome traukiniu į Vilnių. Pamenu, atvykome labai anksti, Vilnius dar miega, mes sunkiai atkeliavome iki instituto. O tas institutas užrakintas. Dar anksti buvo. Tada užlipome į Gedimino kalną. Labai norėjosi miego. Susitarėme, kad vienas miegos, o kitas budės. Turėjome piešinių, juos pasidėjome šalia. Taip bebudėdami sumigome abu ir atsibudome tik išgirdę lankytojų pokalbius“, – pasakoja knygų iliustratorė. – Segtuvas su išsibarsčiusiais piešiniais buvo išsisklaidęs po kalną, tačiau sėkmingai viską surinkome.“

Vilniaus centre – griuvėsiai ir laužai

Birutė tikina Lietuvos sostinę pamilusi dar tada, kai jos net mačiusi nebuvo. Jos tėtis buvo labai užsidegęs Vilniaus atgavimo idėja. Be Vilniaus nerimo ir ji pati. Menininkė prisimena studijų metais gyvenusi netoli Dailės instituto, mažoje virtuvėlėje, kuria dar dalinosi su kita gyventoja. Pasak jos, abi stengdavosi kuo mažiau ten būti, o laiką leisti studijoje arba pažindinantis su Vilniaus miestu.

Pašnekovė taip pat gerai prisimena, kaip griuvėsius po karo Vilniaus senamiestyje tvarkė. „Šeštadieniais ar sekmadieniais būdavo organizuojami griuvėsių valymai. Subombarduotų pastatų senamiestyje. Buvo proga iš labai arti viską apžiūrėti. Man labai patiko kiemai, gausiai apgyvendinti šeimų su daugybe vaikų. Triukšmas, čia pat kažkas lauželį užkurdavo vidury kiemo. Pačiame Vilniaus centre. Rūksta, verda katilėlis...“ – pokario Vilniaus paveikslą piešia B. Žilytė-Steponavičienė.

Kai reikėjo ką nors piešti iš gamtos, eidavome į tuos Vilniaus kiemus, sako pašnekovė. „Jei tik graži diena, tai ir eidavome ten. Vilnių matėme iš labai arti. Gyvenome senamiestyje. Ta Vilniaus architektūra man išliko iki šiol, o pati mylimiausia – senoji, – tikina grafikė. – Naujai pastatyti kvartalai man visiškai neįdomūs, nesistengiau jų įsiminti ir juose būti.“

Parengė Vismantas Žuklevičius