Kultūra

2020.03.05 11:26

Britų žiniasklaidos dėmesys – lietuvių paplūdimui Venecijoje: kaip Lietuva tapo pasaulio meno čempione

LRT.lt2020.03.05 11:26

Patalpoje įrengtas paplūdimys pelnė Lietuvai pagrindinį Venecijos bienalės prizą. Tęsdami turą po Europą, „The Guardian“ žurnalistai užsuko į Vilnių pasidomėti, iš kur buvo semtasi įkvėpimo šiam projektui. 

Poilsiautojai drybso uždarame paplūdimyje, išsitiesę ant rankšluosčių, tingiai tepdami vienas kitą kremu nuo saulės. Jie sprendžia sudoku, groja ir dainuoja, o vaikai malasi aplink saulės menkai paliestus kūnus. Galima paskanauti ledų, tačiau galima pajusti ir apatiją bei baimę. Dainoje išgirstame poilsiautojų mintis ir nerimą dėl neišvengiamai artėjančios ekologinės katastrofos, rašoma „The Guardian“.

Tokia buvo „Saulė ir jūra (Marina)“, pernai Venecijos bienalėje pelniusi Lietuvai prestižinį šio renginio apdovanojimą – Auksinį liūtą. Publika lietuvių kūrinį stebėjo iš viršaus, tačiau prieš patenkant į patalpą, kurioje jis buvo rodomas, ne vienam teko pasistumdyti eilėje. Mat garsas, kad šio performanso nevalia praleisti, netruko pasklisti po visą bienalę.

Įspūdingas, širdį veriantis, gąsdinantis ir juokingas kūrinys „Saulė ir jūra (Marina)“ Lietuvoje pirmą kartą parodytas 2017 metais Nacionalinėje dailės galerijoje. Dabar planuojamos pasaulinės operos gastrolės, aplankant Pietų Korėją, Australiją, Kanadą, Braziliją ir, žinoma, Londono Barbakano menų centrą. Tad ką mes žinome apie šalį, kurioje buvo sukurtas šis pasaulį užkariavęs šedevras, gal čia slepiasi ir daugiau dėmesio vertų kūrinių? – retoriškai klausia „The Guardian“.

„Saulė ir jūra (Marina)“ yra antrasis trijų jaunų menininkių – režisierės Rugilės Barzdžiukaitės, rašytojos Vaivos Grainytės ir kompozitorės Linos Lapelytės – bendradarbiavimo vaisius. 2013 m. jos pristatė šiuolaikinę operą „Geros dienos!“, joje pasirodė 10 prekybos centro kasos darbuotojų. Su šiuo kūriniu menininkės taip pat apkeliavo visą pasaulį.

Šalyje, kurios kultūrinė scena labai nedidelė ir koncentruota, vizualiniai menai, teatras, literatūra ir muzika yra glaudžiai persipynę. Beveik tris milijonus gyventojų turinčioje valstybėje šiuolaikinį meną vertinančios publikos nėra daug. Visi visus pažįsta, nes dauguma menininkų yra baigę Vilniaus dailės akademiją, kuri taip pat prisidėjo kuriant „Saulę ir jūrą (Mariną)“.

Dauguma jaunesnių menininkų ir atlikėjų išvyksta į užsienį mokytis, gyventi ir mokyti. Beveik visi prisipažįsta, kad yra priversti užsiimti ne tik menu, bet ir kuravimu, rašymu ir dar daug daug kuo. Jie patys sau kuria sceną, dažnai labai netikėtai ir spontaniškai – tokias išvadas daro „The Guardian“.

Menininkės Anastasijos Sosunovos nuomone, Lietuvoje iš esmės nėra komercinės rinkos, o menininkai dirba „užsispyrusio diletantizmo“ vedini. Pasirodymai sulaukia vos kelių lankytojų, o šiuolaikinis menas apskritai nepopuliarus.

Galbūt šiuo metu netinkamas metas apsilankymui – per anksti, per vėlai, ne ta savaitė, o gal ne tas dešimtmetis? Naujajame MO muziejuje apskritai vyrauja dešimtasis dešimtmetis – didžiulė paroda, skirta laikotarpio, kai Lietuva išsivadavo iš Sovietų Sąjungos gniaužtų ir atgavo nepriklausomybę, menui ir populiariajai kultūrai. Net ir vėlų lietingą žiemos vakarą, kai gatvės jau buvo ištuštėjusios, muziejuje virė gyvenimas. Anot „The Guardian“ žurnalistų, MO orientuojasi į populiarųjį, visiems prieinamą požiūrį, skirtingai nuo kitų Vilniuje matytų meno renginių.

Apsilankymas pusiau sugriuvusioje galerijoje „Atletika“, kur vakaro atidarymui buvo ruošiama grupės menininkų paroda, apstulbino apleistumo pojūčiu, trupančiomis, grafičiais apipaišytomis sienomis, visur besimėtančiais daiktais, paskutinės minutės skuba ir tuo, kad šiame chaose dažnai eksponuojami subtilūs meno kūriniai.

Tokioje atmosferoje pritemdytoje erdvėje baigiamos ruošti dvi sudėtingos Godos Palekaitės dioramos, perteikiančios prancūzų antropologo, siurrealisto ir mąstytojo Michelio Leiriso ir 18 a. švedų mokslininko ir teologo Emanuelio Swedenborgo išgyvenimų ir asmeninių krizių kontrastą.

„Atletika“ atrodo griūvanti, tačiau ji plečiasi, įrengiant studijas ir tarpdisciplinines dirbtuves, taip sudarydama alternatyvą biurokratinėms sovietmečio menininkų ir fotografų sąjungoms, turėjusioms parodų erdves visoje Lietuvoje.

Buvusioje valgykloje įsikūrusią kitą meno erdvę „Autarkija“ menininkė ir kuratorė Laura Kaminskaitė apibūdina kaip „smėlio dėžę“ primenančią organizaciją. Visi visur eksperimentuoja ir, panašu, kad tai – daugiau nei vien kalbos. Jos teigimu, institucijos viena kitai padeda, skolina įrangą, pavyzdžiui, šviestuvus ir ekranus, siūlo praktinę pagalbą.

Netoliese esančioje studijoje Julijonas Urbonas demonstruoja savo meno konceptą „Eutanazijos kalneliai“, išsamiai paaiškindamas linksmųjų kalnelių atrakciono skriejimo trajektoriją, kuri užtikrintų jo dalyviui euforišką mirtį dėl deguonies trūkumo smegenyse. Venecijoje, kur J. Urbonas planuoja dalyvauti architektūros bienalėje, tai galėtų visai pasiteisinti.

Šiuolaikinio meno centro paroda „Galva su daug minčių“ surengta paskelbus atvirą kvietimą ir sulaukus per 600 siūlymų. Pagrindinis parodos akcentas – didelio formato vaizdo instaliacija, pavadinta „Iš kartos į kartą“, susidedanti iš choreografinių kompozicijų, kurias atlieka aštuonios skirtingiems socialiniams sluoksniams priskiriamos tikros šeimos.

Projekto sumanytojai – lietuvių filmų kūrėjas Vytautas Puidokas ir suomių choreografė Maria Saivosalmi. Skirtumai tarp medijų atrodo nesvarbūs, barjerai tarp performanso, teatro, literatūros ir meno tampa galimybe, o ne kliūtimi. Iš to galėtume pasimokyti.

Vertė Ieva Vitėnienė

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.