Lapkričio 19 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) – spektaklio „Antigonė“ premjera. Spektaklio režisierė – Kamilė Gudmonaitė, dramaturgijos kuratorė – Sigita Ivaškaitė, scenografė – Barbora Šulniūtė, kostiumų dailininkė – Liucija Kvašytė, kompozitorius – Dominykas Digimas, choreografas – Mantas Stabačinskas, šviesos dailininkas – Julius Kuršys. Antigonės vaidmenį kuria aktorė Aistė Zabotkaitė, kuri teatro atsiųstame interviu sutiko pasidalyti mintimis apie naujausią vaidmenį, kūrybinį procesą ir šiuolaikinį teatrą.
– Po ilgos pertraukos LNDT scenoje pagrindine heroje vėl tampa moteris – Antigonė. Šį vaidmenį įkūniji tu. Ką tau asmeniškai reiškia šis kūrybinis susitikimas su Sofoklio dramaturgija?
– Iki šiol nesu susidūrusi su antikine dramaturgija, nesupratau, koks tai didelis dalykas, todėl vaidmuo spektaklyje „Antigonė“ man, kaip aktorei, yra didelė dovana. Labai ilgai laukiau tokio vaidmens, kuris mane augintų, kuris mane mokytų, – ir kaip žmogų, ir kaip aktorę.
Mano biografijoje tai pats sunkiausias vaidmuo, iki šiol nesu vaidinusi nieko panašaus. Nesumenkinu kitų vaidmenų – ir Alisa, ir Maja „Miegančiuose“ buvo vaidmenys, pareikalavę daug darbo. Bet „Antigonė“ yra ypatinga, tai labai sudėtingas ir sunkus darbas, nelengva apie tai kalbėti.

– Kuo ypatingas susitikimas su antikiniu kūriniu?
– Susitikimas su šiuo kūriniu tikrai man labai svarbus, nes ateina laikas, kai tau, kaip žmogui, reikia apie save suprasti esminius dalykus. Kai režisierė Kamilė Gudmonaitė pasakė, kad nieko kito, atliekančio šį vaidmenį, neįsivaizduoja, vyko protestai už kultūrą, tada ilgas valandas stovėjau prie prezidentūros, ir tai buvo tokia protesto forma, kuri patikrino dvasią, vertybes. Štai šitas kūrinys atėjo manęs išbandyti, jis atėjo paklausti manęs, ar aš tikrai galiu suvaidinti Antigonę, ar aš ją suprantu.
– Antigonė dažnai matoma kaip idealizuota herojė. Kokių atradai žmogiškų jos silpnybių ar baimių, kurios padeda ją sužmoginti scenoje?
– Mirties baimę. Antikinėse dramose nedažnai sutinkamos idealizuotos herojės su žmogiškomis silpnybėmis ar baimėmis. Man atrodo, kad, atliekant šį vaidmenį, svarbu mąstyti apie mirties baimę. Mes visi bijom mirti, Antigonė – taip pat, bet tai, ką ji privalo padaryti, yra aukščiau už mirtį. Ji labai išsigąsta mirties, ji supranta, kad tai, ką ji daro, yra kontroversiška, ir tai darydama, ji išduoda daug artimų žmonių. To ji bijo, nes myli žmones, myli savo artimus, bet turi pasitraukti ir eiti iki galo tiesiog viena.

– Kaip pavyksta pasiekti tą neįtikėtiną Antigonės vidinį radikalumą? Ar lengva asmeniškai pateisinti jos sprendimą paaukoti gyvybę dėl principo?
– Lengva pateisinti. Man – lengva. Aš ją labai gerai suprantu. Tai gal dėl to mes su ja ir susitikome, kad labai gerai ją suprantu. Šiaip visame šitame mūsų kontekste, kuriame mes gyvename, pateisinti lengva. Visos dabartinės aplinkybės leidžia surasti paralelių tarp šios dienos ir Antigonės. Mano galva pilna vaizdų iš karo Ukrainoje, visokiausių pasakojimų. Mane tai labai įkvepia, ir tiesiog labai lengva ją suprasti.
– Kuris vaidmens aspektas tau buvo sunkiausias? Fizinis, balso valdymas, statika ar emocijos? Mirties nuojauta?
– Apie Antiką labai gražiai Arvydas Dapšys pasakė per repeticijas, kad antikiniai tekstai labai provokuoja tavo emocijas, jie tokie stiprūs, kad tau nereikia nieko dirbtinai iš savęs spausti – viskas tiesiog iš tavęs eina, veržiasi. Jeigu tu girdi, ką sakai, tai tiesiog veržiasi iš tavęs.
Bet ką turi padaryti vaidindamas Antiką? Tu turi emociją nustumti žemyn ir perteikti mintį. Jeigu tu truputį pamesi mintį – nes labai svarbus protas ir susikaupimas, kai tu kalbi, nes kalbi tokius didelius dalykus, tokias mintis, ir jos viena kita veja, jų tiek daug... Jeigu tu nors truputį pamesi mintį, atsibusi ir pajusi, kad tiesiog deklamuoji tekstą. Mintį vesti labai sunku.

– Antigonė pasirenka brolį, o ne sužadėtinį Haimoną. Kaip Tavo vaidinama Antigonė išgyvena šį santykį? Ar joje esama dvejonių?
– Tuo metu, kai Antigonė supranta savo poelgio kainą, ji prisiima visą atsakomybę už tai. Ji supranta, kad turi daryti tai, ką turi daryti, ir viskas.
– Kuo Sofoklio prieš pustrečio tūkstantmečio parašyta pjesė yra aktuali šiandienos žiūrovui? Kokią pagrindinę mintį siekiate ištransliuoti moderniam pasauliui?
– Mes kuriame spektaklį apie tai, kaip gimsta blogis ir kaip jis plėtojasi. Apie tai labai daug šnekam. Daug šnekam, pavyzdžiui, apie Manto Kvedaravičiaus žūtį Ukrainoje, kai žmona ieškojo jo kūno.
– Antigonės ir Kreonto konfliktas – tai įstatymo ir moralės, valstybės ir individo susidūrimas. Kaip manai, ar šiandieniniame pasaulyje mes turime pakankamai antigonių, pasiruošusių maištauti prieš sistemą?
– Manau, nedaug dabar yra tų antigonių, bet klausimas, ar jų kada nors buvo daug. Kaip ir Antikoje ji yra viena prieš visą miestą, tai gal tokia yra Antigonės dalia – būti vienai?
– Jei Antigonė gyventų 21 amžiuje, kas, Tavo nuomone, ji būtų – aktyvistė, politikė, kovotoja už žmogaus teises?
– Mes, pavyzdžiui, su kūrybine komanda kalbėjom, kad Valdas Adamkus yra Antigonė. Nes kas yra Antigonė? Tai labai tvirtą tikėjimo ir pareigos pagrindą turintis žmogus. Idealistas. Žmogus, kuris nemeluoja, kurio pagrindinis variklis yra tiesa. Ir Landsbergis galėtų būti Antigonė.
– Tragedijoje labai svarbus Choras. Kaip tavo personažas sąveikauja su Choru? Ar jauti jo palaikymą, ar visišką vienatvę?
– Choras Antigonei yra miestas, žmonės. Bet niekas su ja iš tikrųjų nestovi. Visi ją palaiko, bet niekas su ja nestovi. Kaip ir su Romu Kalanta – daug kas jį palaikė, bet jis susidegino vienas. Bet aš, kaip Antigonė, matau ir tų žmonių bejėgiškumą. Ir ji dėl to nepyksta, kad ji lieka viena.

Kai atsirandi mirties akivaizdoje, tu perklausi savęs, ar verta dėl viso šito dabar tiesiog nebebūti. Bet ji žino galbūt, kad tie žmonės tiesiog neturi tiek drąsos kiek ji. Gal jos pavyzdys juos įkvėps.
– Kaip spektaklio scenografija ir kostiumai padeda perteikti Antigonės pasaulį?
– Kostiumą užsivilkau šiandien pirmą dieną, tai dar negaliu pasakyti. Bet kostiumai perteikia ryšį su mūsų diena, leidžia mums susikurti simbolius: kas šiandien yra Kreontas, Antigonė, Choras, Ismenė – kad mes labiau galėtume suprasti, o negalvotume, ten Antikoje taip buvo.
Ne, „Antigonė“ kalba apie tai, kas vyksta kiekvieną dieną, o scenografija galbūt labiau perteikia laiko aplinkybes. Čia ir praeities yra, ir dabarties užuominų: laiptai, kažkokios nuolaužos, šventyklos. Bet, pavyzdžiui, kabinetas visiškai šiuolaikiškas. Tai padeda... Sakyčiau, kad ir scenografija, ir kostiumai yra labai universalūs: taip apsivilkus galėčiau ir Antikoje vaikščioti, ir šiandien.
– Kadangi antra spektaklio dalis – šiuolaikinis kontekstas, įdomu, kaip Tu vertini šį sprendimą.
– Visai kūrybinei komandai reikėjo šiuolaikinio epilogo, mums patiems buvo būtinas pokalbis su dabartimi apie tai, ką mes vaidiname.
– Ko pati asmeniškai išmokai iš Antigonės?
– Aš į Antigonę „įnešiau“ savo pažeidžiamumo – nežinau, kiek jo yra tekste. Ji tikrai yra pažeidžiama, ir ji mane moko nebijoti to savo pažeidžiamumo. Aš, kaip žmogus, pavyzdžiui, turiu tokią savybę: pasielgiu arba pasakau ką nors labai drąsiai ir tada gailiuosi, priekaištauju sau, bijau, kas dabar bus. Ji mane moko priimti save tokią, kokia esu. Ir nebijoti. Ir kovoti per meilę. Kovoti nedraskant akių. Per supratimą. Tuo ji ir yra stipri, kad supranta visas puses. Ji nesako, kad yra taip, kaip ji sako, ji tiesiog renkasi savo tiesą. Ir ji kovoja per meilę, per atsidavimą. Šito iš jos mokausi.

– Kaip po tokio emociškai sunkaus spektaklio pavyksta „išeiti“ iš vaidmens ir sugrįžti į kasdienybę?
– Tai labai sudėtingas procesas. Man vaidmenys nesivaidena, nors esu jautrus žmogus, jautri aktorė, bet kartu ir labai racionali. Artėjant premjerai, vis blogiau miegu, žinau, kad su kiekviena naktimi miego valandų mažės, nes nuolat galvoju apie tai. Bet tiesiog tada guli ir nemiegi, nes žinai, kad tavo kūnui vis tiek reikia pailsėti.
Po spektaklio turiu grįžti namo. Man namai – poilsio erdvė. Einu į mišką, gamtą, stengiuosi eiti atgal į savo gyvenimą, o tai reiškia, – pas mylimus žmones, savo šunį... Maitinu savo kūną maistu, vandeniu, sportu, nes žinau, kad galvai prireiks laiko, o kūnui reikia čia ir dabar ilsėtis. Bet jau dabar žinau, kad po „Antigonės“ bus didžiulė tuštuma – taip būna po visų premjerų, bet žinau, kad po šitos bus didesnė, nes tiesiog labiau mane įtraukė.
– Esi jautri ir kartu aktyvi visuomenės slinkčių atžvilgiu. Kada ir kaip gimsta tavo pilietiškumas?
– Pilietiškumas gimsta, matyt, tam tikrose situacijose, aplinkybėse, kai jauti, kad turi padaryti kažką, ko apie save kaip apie žmogų net nežinojai.
– Ar ilgai adaptavaisi pereidama iš Nacionalinio Kauno dramos teatro į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą?
– Pervažiavusi iš Kauno į Vilnių, dar turėjau bent metus Kaune spektaklių, kurie man buvo labai brangūs, nes ten buvo mūsų spektakliai su kursiokais, o paskui po truputį tų spektaklių nebeliko. Į Vilnių pervažiavau, nes mane pakvietė, tada prasidėjo „Miegančiųjų“ repeticijos.
– Kas tau svarbiausia teatre?
– Man svarbiausia – bendruomenė. Ir vidiniai procesai, kurie vyksta iki. Sutikti žmonės, dalykai, patirti bekuriant, atvirumas, santykis vieno į kitą...
– Ar matai paties teatro kismą?
– Teatras, be abejo, keičiasi, tik nežinau, į kurią pusę. Matau daug progreso santykiuose, darbo etikoje, bet kartu daug susvetimėjimo. Atrodytų, kad dvi linijos eina vienu keliu. Svarstyklės nusveria tai į vieną pusę, tai į kitą. Tikiuosi, kad teatras auga ir keičiasi. Kad teatras keistųsi ir augtų, jis turi ieškoti. Ne visą laiką tos paieškos yra vaisingos, bet visais atvejais jos yra svarbios.
– Ačiū už pokalbį.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.







