Kultūra

2020.02.13 18:31

Architektas ir menininkas Maziliauskas pasodino galerijoje bulvę

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2020.02.13 18:31

Ketvirtadienį Dailininkų sąjungos galerija paversta meninių apeigų šventykla. Galerijoje atidaryta architekto ir vizualaus meno kūrėjo Manto Maziliausko kūrybos paroda-instaliacija „Kaukė“.

Ekspozicijos centrinis kūrinys – „Baltoji širdis“. Tai – pats naujausias autoriaus kūrinys, jo „naujagimis“. Šis kūrinys atkeliauja iš autoriui būdingo šerdies atpažinimo troškimo, esmės paieškų.

Parodos pavadinimas įkvėptas paties M. Maziliausko asmeninio gyvenimo aktualijų: „Gal toks metas atėjo, kai nemažai galvoju, kur kaukė, kur nekaukė.“ Netikėta ir įdomu tai, jog pašnekovui kaukė reiškia ne tik uždengimą, bet savyje talpina ir priešingą – tikrojo aš reikšmę.

Kaukė autoriui – itin įvairialypis simbolis: „Prūsų kultūroje kaukė reiškia velnią. Jų žodis „kauka“ verčiamas kaip audra, vėtra. Kaukė – ir būsena, kurioje įvyksta griovimas.“ Autorius parodos pavadinimu nesirenka vienos asociacijos, jam yra priimtina „nardyti“ įvairių reikšmių lauke.

„Meno nekuriu, nestatau ir meno krematoriumų, bet dalyvauju gamtos kosmoso apeigose: kuriu šventyklas, baltas, nenusakytas, plevenančias erdves. Bet jei kas nors pasakys, kad mano kūriniai turi meno bruožų, tai bus įdomu,“ – teigia M. Maziliauskas.

Savo parodą menininkas įvardina kaip veiksmą: „Parodos tikslas yra tarsi parodyti. O man norisi ir neparodyti – ir pasakyti, ir patylėti.“ Čia labai svarbus performatyvusis – lankytojo dalyvavimo – momentas. Apsilankymą parodoje autorius lygina su apeigomis, nekurdamas sąsajos su religiniu kontekstu, o pačią galerinę erdvę jis simboliškai ir daugiau semantiškai nei materialiai transformavo į kaukę.

M. Maziliausko parodą-instaliaciją sudaro naujausia didelio mastelio tapyba, piešinių ir medinių objektų ciklai. „Kitam gal tai atrodytų malkų krūva, o man jie panašūs į kaukes. Parodoje yra ir ikonų, sukuriamas altorius. Nuo vaikystės medinė gyvybė man yra artimiausia“, – komentuoja M. Maziliauskas. Menininkas naudoja eglės, uosio ir pušies medieną, į kūrinius įtraukdamas ir baltiškų pasakų kontekstą (pavyzdžiui: „Eglė žalčių karalienė“).

Tiesa, parodoje esanti gamta yra jau negyvoji gamta (nature-morte). Pačią gyvausią, tebedygstančią gamtą atstovauja į galerinę erdvę autoriaus atnešta ir čia dygstanti bulvė vazonėlyje. Dar daugiau gyvybės įneša patys lankytojai.

Skambanti atmosferinė muzika lankytojus veikia kontrasto principu – už galerijos stiklinių sienų zuja industrinio gyvenimo triukšmas. Apšvietimo sprendimas sukuria mirksėjimo efektą, tapybinį šviesotamsos terminą paverčia interaktyviu vyksmu. Apsilankymas M. Maziliausko parodoje – gyva patirtis.

Parodos atidarymui autorius padiktavo aprangos kodą – kaukė, kviesdamas į šį kvietimą reaguoti, plačiai jį interpretuojant. Vasario 22 d. autorius kviečia į ekskursiją po parodą ir tikisi sveikos filosofinės diskusijos. Kovo 4 d. vyks parodos uždarymo vakaras: „Tai bus ne liūdna diena, o šventė. Tai kaip ir ritualas – atidarai, būni ir uždarai. Gražus ir pavasaris, ir ruduo.“