Kultūra

2019.12.29 16:08

Libertas Klimka. Apie senovinius Naujųjų metų sutikimo papročius

Libertas Klimka,etnologas2019.12.29 16:08

Dvylikos dienų tarpsnis nuo šventųjų Kalėdų iki Trijų Karalių senovėje būdavo vadinamas Tarpušvenčiu. Arba dar tarmiškai – tarpukalėdžiais, kalėduškomis, viešėmis, berneliais. Kaime tai būdavo tikras poilsio metas, žinoma, ir pramogų. O kaipgi būdavo pasitinkami Naujieji metai?

Sausio 1-ąją švęsti Naujuosius Lietuvoje, o ir visoje Europoje, istoriniu požiūriu – gana nauja tradicija. 45 m. pr. Kr. Romos imperatoriui Julijui Cezariui įsakius, Aleksandrijos astronomai parengė naują dvylikos mėnesių saulės kalendorių. Jame pirmojo mėnesio pradžia sutapo su mėnulio jaunatimi po žiemos saulėgrįžos, tad naujas laiko skaičiavimas imperijoje pradėtas sausio 1-ąją.

Pirmąjį mėnesį romėnai vadino januarijumi – dviveidžio dievo Januso garbei. Dievas senuoju veidu žiūri į praeitį, jaunuoju – į ateitį, sieja dabartį su istorija. Tačiau barbariškajai Europai romėnų paveldas ilgus šimtmečius buvo nė motais: žemdirbiai metų darbus imdavo rikiuoti nuo pavasario, o didelių karalysčių, imperijų valdininkai metus skaičiuodavo nuo rudens, susumavę surinktas duokles. Vis tik romėniškasis kalendorius palaipsniui įsigalėjo krikščioniškame pasaulyje, nes jame buvo įtvirtintos šventųjų kankinių, dangiškųjų užtarėjų mirties datos. Lietuvoje jis plito kartu su krašto evangelizacija.

Mūsų krašte visai savitų, gamtos virsmų padiktuotų apeigų Naujųjų metų šventei neturėta, todėl imta kartoti saulėgrįžos šventės vyksmą. Žinoma, su tam tikrais ypatumais. Labiausiai Naujųjų sutikimas kaip tradicija įsitvirtino vidurio ir rytų Lietuvoje. Šventė vadinta skirtingai: šiaurės rytų dalyje – riebiosiomis Kūčiomis, vidurio Lietuvoje – Kūčelėmis arba Kūčiukėmis, Švenčionių krašte – Mažosiomis Kūčiomis, Dzūkijoje – Pakūčiais arba Antrosiomis Kūčiomis.

Tačiau skirtingai nuo šventosios vakarienės, tikrųjų Kūčių, tai nebe šeimos, o bendruomenės, ypač jaunimo, šventė. Todėl vakarieniauti kviesta ir svečių – kaimynų, giminių. Po staltiese nebededamas šienas, nebėra pasninkinių valgių, užstalės kalbose nebeminimi mirusieji. O kalėdaičiais pasidalydavo, išsikepdavo šviežių kūčiukų. Žemaitijoje tradicinis naujametinių vaišių valgis – šiupinys su kiaulės galva. Sakydavo, tada visus metus sotaus maisto šeimynai nepritruks.

Kai kur gyvavo liaudiškas tikėjimas, kad Naujųjų metų naktį sodybą lankančios raganos. Lygiai dvyliktą jos susirenkančios pašokti kieme. Galima jas pamatyti, tik žiūrėti reikią iš pakluonės ir per akėčias. Jei tos raganos namuose pastebėtų nepabaigtų darbų, tai ir apsigyventų čia visiems metams... Tada pridarytų visokių eibių: tai pakulas suveltų, tai aveles nukirptų. Kad bent gyvuliams nepakenktų, sakydavo, reikia užsidegti graudulinę žvakelę ir pereiti kryžmai per tvartą.

Įdomus naujametinis paprotys buvo žinomas šiaurės Lietuvoje: vakare iš laukų šaukiami javai. Šeimininkas atidarydavo svirno duris, atsigręždavo į dirbamų laukų pusę ir garsiai pašaukdavo: „Javai, javai, svirno durys atdaros, aruodai pilni!“

Jaunimas, sutikdamas Naujuosius, rengdavo persirengėlių vaikštynes. Tai daugiau rytinės Lietuvos dalies tradicija – žemaičiai atsigriebs per Užgavėnes. Būtini vaidinimo personažai yra šie: pirmiausia Senieji metai – sulinkę, suvargę, apsirėdę palaikiais apspurusiais rūbais. Gražus jaunikaitis su knyga rankoje – tai Naujieji metai. Tarsi iš knygnešių gadynės... Judviejų palyda – meška, gervė, ožka, išdaigininkas velniukas, kartais čigonai, juoda Giltinė su mediniu kardu. Štai toks būrys pasibelsdavo į kiekvieną kaimo trobą. Įleisti vidun pasveikindavo namiškius, palinkėdavo gero ateinančių metų derliaus, ūkininkavimo sėkmės. Žinoma, už tai būdavo ir pavaišinami.

Etnografas Jonas Balys Betygaloje kitados išgirdo tokią žaismingą prakalbą, kurią išdrožė Naujieji metai: „ Sveikinu su Naujais Metais ir žyčioju nuo visų jaknų ir vėdaro visokios laimės ir gero gyvenimo. Kad pas jus augtų rugiai su ūsais, bulvės ir kitos daržovės su uodegom, kad jūsų karvės turėtų daug teliukų, o riebios kiaulės – daug paršiukų, kad būtų daug taukų puoduose ir daug grūdų aruoduose!“

Ir jeigu užsikirstų kalboje, ar ieškodamas rimui žodžio, stabtelėtų, Senieji metai tuoj bandytų įterpti savo trigrašį, bet antraip: vietoj „grūdų“ pasakytų „pelų“, vietoj „paršiukų“ – „šerniukų“. Tada Giltinė užpuola Senuosius, badydama savo kardu bei vaikydama po visą trobą. Ir jei jau laikrodis išmušė dvyliktą valandą nakties, pasigailėjimo Seniesiems metams nebebus...

Šventiniai tradiciniai papročiai yra žaismingi ir įdomūs. O šeimos ir bendruomenės, žmogaus ir gamtos santykius nustatantys – labai dvasingi. Tad nepalikime jų vien etnologų knygose... Telydi ir telinksmina jie mūsų tautą ir ateinančiais Naujaisiais 2020-siais metais!