Kultūra

2019.12.11 18:27

„Amerikanos“ autorė Adichie įsitikinusi: pozityvus mąstymas trukdo gyventi

LRT.lt2019.12.11 18:27

Naujas Chimamandos Ngozi Adichie romanas „Amerikana“ (iš anglų kalbos vertė Marija Bogušytė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) vadinamas didinga meilės istorija ir šmaikščia visuomenės kritika, o jo autorė – garsiausia nigeriečių rašytoja pasaulyje. Jos užtikrintą ir stulbinamą karjerą pakurstė visą gyvenimą trunkantis domėjimasis pokolonijinės Nigerijos žmonėmis.

Rašytoja, 2008 metų „MacArthur“ premijos laureatė, pirmą kartą publikos dėmesį prikaustė prieš dešimtmetį savo jaudinančiu debiutu „Kinrožės žiedas“. Antrasis romanas „Pusė geltonos saulės“ patvirtino pirmuoju pelnytą šlovę. „Kinrožės žiedas“ (2005) ir „Pusė geltonos saulės“ (2012) išleisti ir lietuvių kalba.

Drąsios, daugiasluoksnės Adichie atpirkimo istorijos pildo atotrūkį tarp Afrikos ir Vakarų – tą patį galima būtų pasakyti ir apie 2012 m. mirusio Nigerijos rašytojo Chinuą Achebe kūrybą. Skrupulinga autorė bando perprasti ir kartu abejoja, kaip ir visi rimti kūrėjai, amžinos laimės įmanomybe – ir knygos puslapiuose, ir gyvenime.

Po dviejų romanų, kuriuose fiksuojama šeiminių ir politinių neramumų rašytojos gimtojoje Nigerijoje kronika, Adichie išvyko į užsienį rašyti naujos knygos – „Amerikana“. Guvaus ir aštraus proto autorės alter ego – Ifemelu pasakoja apie rasinį pažeminimą, su kuriuo ji, išsilavinusi afrikietė imigrantė, susiduria Jungtinėse Valstijose, apie savo nelengvą grįžimą į Nigeriją, meilę Obinzei, dabar jau vedusiam ir turtingam, tačiau nejaučiančiam gyvenimo pilnatvės. Kirsdama sienas ir pindama šių dviejų autsaiderių istorijas, autorė naujai apibūdina skirtingas kultūras, bet tapatybės ir meilės klausimai lieka neatsakyti... jie ir yra neatsakomi.

„Amerikanos“ autorę kalbina Josephas Klarlas iš „Interview magazine“.

– Judvi su romano veikėja Ifemelu abi esate Nigerijos rašytojos, abi igbės, abi studijavote Prinstone. „Amerikanoje“ netgi rasime metanaratyvą, kuriame Ifemelu tinklaraščio įrašuose nagrinėjami Amerikos ir Nigerijos santykiai. Kiek šioje Ifemelu yra tavęs?

– Užtikrintai galiu rašyti tik apie tai, ką pati gerai išmanau, todėl savo kūryboje naudoju paviršutiniškas savo gyvenimo detales. Taip, Ifemelu yra kažkiek manęs, kaip ir daugumoje mano sukurtų veikėjų. Tačiau man ji įdomesnė už mane pačią. Be to, sutinku ne su viskuo, ką ji sako.

– Daugelis Jūsų veikėjų apibūdinami per jų nerimą dėl socialinio spaudimo. Tarkim, Obinzė neapkenčia elitizmo ir veidmainystės, kurie labai patinka jo žmonai, o grįžtant prie Jūsų debiuto – jaunoji Kambili gyvena perfekcionisto tėvo valdžioje. Kaip šis jausmas atsirado Jūsų gyvenime?

– Manau, įmanoma būti laimingu vaiku, kokia buvau aš, ir vis tiek kvestionuoti ir atmesti visuomenės primetamas normas. Esu žmogus, kuris tiki, kad būtina kelti klausimus ir negalima paklusti vardan paklusnumo. Jaučiuosi iš esmės nepatenkinta – dėl daugelio dalykų, dėl neteisybės, dėl to, kaip veikia pasaulis, – ir, tam tikra prasme, mano nepasitenkinimas – varomoji mano pasakojimų jėga.

– Kiekviename Jūsų romane nagrinėjama kokia nors socialinė problema. Pavyzdžiui, „Kinrožės žiede“ kalbama apie fundamentalizmą, „Pusėje geltonos saulės“ – apie Nigerijos pilietinį karą, o „Amerikanoje“ paliečiami rasiniai santykiai. Ar jaučiate atsakomybę edukuoti savo skaitytoją?

– Ne. Žmonės gyvena socialiniame pasaulyje. Aš rašau realistinę literatūrą, tad nenuostabu, kad socialinės personažų egzistavimo realijos tampa pasakojimo dalimi.

Nemanau, kad menas gali būti atskirtas nuo politikos ir visuomeninių problemų. Tarkim, rašant apie santuoką pinigai – svarbus veiksnys, o pinigai yra susiję su uždarbiu, o uždarbiui įtaką daro politika.

Ar poros, priklausančios viduriniąjai klasei, santuokos istorija Didžiosios depresijos metais skirtųsi nuo pasakojimo apie panašią porą ekonominio klestėjimo laikais?

– Pirmuosiuose romanuose rašiusi apie praeities ir dabarties Nigeriją, galbūt sąmoningai nutarėte į „Amerikaną“ įtraukti ir užsienio įtaką?

– Kiekvienas mano romanas gimė vis kitoje vietoje, o rašymo procesas ne visada sąmoningas. Ne vienerius metus bandžiau gyventi Amerikoje, sukaupiau nemažai pastebėjimų, aptikau įdomių dalykų, norėjau apie juos papasakoti.

– „Amerikanoje“ Jūsų aprašoma takoskyra tarp Prinstono ir Trentono man priminė Manhataną ir afrikiečių bendruomenę Bronkse – kaip menkai kaimynai, net ir gyvenantys multikultūriniuose miestuose, pažįsta vienas kitą. Ar rašytojui svarbu perprasti ir Prinstoną, ir Trentoną?

– Nesu tikra. Mane ne mažiau domintų rašytojas, pažįstantis tik vieną arba kitą. Man tai svarbu asmeniniame lygmenyje, nes domiuosi istorijomis, tuo, kaip skirtingai žmonės gyvena.

– Nors Ifemelu simpatizuoja atstumtiesiems, vis dėlto ji atidžiai tikrina afrikiečių taksistų pavardes, norėdama išvengti nejaukių susidūrimų su kitais nigeriečiais. Amerikiečių nusistatymas afrikiečių atžvilgiu jums atrodo akivaizdus, bet ar pastebėjote naujų savo pačios prietarų, atsiradusių Amerikoje – ypač Nigerijos gyventojų atžvilgiu?

– Kiekviena imigrantų grupė naujoje šalyje turi stiprių vidinių nusistatymų, kaip ir ryšių. Kai kurie JAV nigeriečiai tapo mano draugais, nors to niekada nebūtų nutikę Nigerijoje. Prisipažinsiu, kad JAV gyvena nigeriečių, kurių stengiuosi išvengti.

– Ar nelinijinio pasakojimo metodas pasiteisina, kai rašote apie politinius neramumus? Atrodo, taip labiau pabrėžiamas klasės, statuso, netgi šalies neužtikrintumas, prabėgomis ir paslaptingai užsimenant apie pokyčius?

– Taip, man patinka tokia interpretacija.

– Kalbant apie neužtikrintumą – Jūsų knygose prašmatnūs turtingųjų Nigerijos gyventojų kvartalai niekada nėra tokie izoliuoti ir saugūs, kaip atrodo iš šalies. Tą žino netgi ten gyvenantys veikėjai.

– Nigerijos turtingieji ypač sostinėje Lagose kasdieniame gyvenime jaučia netikrumą, bet ypatingos grėsmės nejaučia.

– Jūs optimistė?

– Tvirtai tikiu žmonių gebėjimu pasikeisti į gera. Tikiu gebėjimu pakeisti tai, kas mūsų netenkina. Tačiau man svetimas perdėtas džiūgavimas – vadinamasis „pozityvus mąstymas“, nes jis neretai trukdo sąžiningai gyventi savo gyvenimą.

– Prisimenu „Kinrožės žiedo“ pabaigoje artėjančias liūtis, kurios po šitiek sielvarto padės išsiskleisti naujiems žiedams. Man tai reiškė nesibaigiantį taikos ir smurto ciklą. Ką manote apie Nigerijos ateitį ir dabarties politinius žingsnius demokratijos link?

– Man tie lietūs reiškė šiokią tokią viltį Kambili ir jos šeimai. Jei žvelgsime istoriškai, Nigerija – labai jauna šalis. O demokratijai reikia laiko. Nigerija gimė iš išorinės diktatūros – britų kolonializmo – ir išgyveno vidinę karinę diktatūrą. Pamažu keliame galvas. Viskas vyksta taip, kaip ir turėtų, pasitaiko atkryčių, bet judame į gerąją pusę.

– Jūsų naujasis romanas radosi iš apsakymo – kaip 2009 m. apsakymų rinkinio „Tas daiktas aplink tavo kaklą“ tęsinys. Kuo jus taip traukia šis formatas?

– Dievinu apsakymus – ir kaip rašytoja, ir kaip skaitytoja. Didžiausią skaitymo malonumą esu patyrusi skaitydama apsakymus. Neseniai pasirodęs mano bičiulio Nathano Englanderio rinkinys – puikus pavyzdys.

– Kaip manote, kokius dar autorius – Nigerijos ir Vakarų – turėtų skaityti amerikiečiai?

– Yra daug Nigerijos autorių, kurių kūrybą gerbiu: Gabrielis Okara, J. P. Clarkas, Tanure Ojaide, Eghosa Imasuenas, Lola Shoneyin, Chika Unigwe, Helonas Habila, Uzodinma Iweala. Ir visa galybė ne nigeriečių. Šiuo metu su malonumu skaitau Meg Wolitzer, Tashą Aw, Christopherį Wimaną, Emily Raboteau.

– Ifemelu nepatinka romanai, kuriais žavisi jos buvęs vaikinas Bleinas, parašyti pasipūtusių jaunų vyrų ir prigrūsti popkultūros perliukų. Jūsų rašymo stilius kur kas asmeniškesnis, tačiau cituojate daugybę knygų, pavyzdžiui, Jeano Toomerio romaną „Cukranendrė“, Jameso Baldwino „Ugnis kitą kartą“, Williamo Faulknerio „Rugpjūčio šviesa“. Tai nuoroda Jūsų skaitytojams – kuo mėgautis, o ką apeiti?

– Man niekada neateitų į galvą nurodinėti žmonėms, ką skaityti, nors, žinoma, būtų smagu, jei daug kam patiktų mano mėgstamos knygos. Man šis romanas – ir apie meilę skaitymui, apie knygų galią. Obinzę formuoja jo skaitomos knygos, Ifemelu pamėgsta knygas ir pradeda suprasti jų galią. Knygos jai tampa paguoda. Tad aš čia labiau mėgaujuosi savo meile knygoms. Dievinu Baldwiną ir Faulknerį, žaviuosi „Cukranendre“, bet jos nedievinu.

– Dviejuose paskutiniuose Jūsų romanuose buvo minimi veikėjų tinklaraščių pavadinimai, skyrių santraukos. Chinua Achebei šlovę atnešęs romanas „Viskas subyra“ taip pat pasibaigia siūlomu knygos pavadinimu, bet ironišku: „Žemutinio Nigerio primityviųjų genčių sutaikinimas“. Prisimenant seną posakį apie istoriją ir nugalėtojus, ar rašytojai gali pasitelkti masinę komunikaciją, norėdami susigrąžinti istoriją?

– Taip, žinoma, istorija visada yra ginčijama erdvė, ir rašytojai gali pretenduoti į savąją dalį rašydami.

– Neseniai mirus Achebei, skaitytojai gali manyti, kad jūs, kita iškili Nigerijos rašytoja, gyvenanti Amerikoje, perimsite iš jo simbolinį fakelą.

– Manau, kad pasaulis prarado vieną iš paskutiniųjų išties didžių žmonių, o aš nedažnai vartoju žodį „didis“ kalbėdama apie žmones. Achebe yra rašytojas, kurio kūryba man yra pati svarbiausia. Jo romanai man suteikė leidimą rašyti. „Dievo rodyklė“ – ta knyga, kuri kiekvieną kartą suteikia pasitenkinimą.

– Chinua Achebe parašė savo „Afrikietišką trilogiją“. Ar šiame Jūsų gyvenimo etape „Amerikana“ atrodo labiau kaip pabaiga ar nauja pradžia?

– Šis klausimas mane kažkodėl gąsdina! Tikiuosi, ne pabaiga. O jei rimtai, tai nei viena, nei kita, nes negalvoju apie savo kūrybą tokiomis kategorijomis.

– Per savo TED paskaitą apie „Vienpusiškos istorijos pavojų“ kalbėjote apie jums patikusias vaikiškas knygas, kaip jos įkvėpė pavaizduoti savo pačios realybę. O visą likusį laiką tarp tų ankstyvųjų pasakojimų ir „Amerikanos“ – kas skatino jus rašyti?

– Žiūrėjimas į pasaulį. Žmonių stebėjimas. Skaitymas. Svajonės. Viltys.

Pagal interviewmagazine.com parengė Emilija Ferdmanaitė