Tarsi žiūrėtum į sustabdytus filmo kadrus, o tas filmas – apie margą ir įvairiapusį Vilnių – toks jausmas apima vaikštant po fotografo Artūro Jendovickio parodą Vilniaus fotografijos galerijoje. Autoriaus projektas „Privataus miesto peizažas“ leidžia pažvelgti į sostinę, tačiau kitaip – iš privačių virtuvių, miegamųjų, biuro kabinetų...
Apie žmogaus gyvenimą be žmogaus
A. Jendovickis, paklaustas, kaip gimė toks projektas – fotografuoti miesto peizažus iš privačių erdvių – sako, kad pirminė idėja siekia fotografijos studijų pradžią. „Mane domino, o ir iki šiol domina žmogaus ir aplinkos santykis. Dirbdamas su šiuo projektu, norėjau suprasti, kokią įtaką žmogui daro pro langą regimas vaizdas. Nemažai laiko praleidau skaitydamas ir formuodamas galutinę kompoziciją, kuri matyti fotografijose“, – prisimena kūrėjas.
Paprastai užfiksuoti pro langą matomą vaizdą A. Jendovickiui neužteko – tai pasirodė pernelyg sausa, tad teko keisti žiūros tašką.
„Gana ilgai sukau galvą, kaip nuotraukoje papasakoti apie ten gyvenantį ar dirbantį žmogų, jo paties neįterpiant į vaizdą. Juk fotografijoje atsiradęs žmogus natūraliai taptų pagrindiniu herojumi – taip jau veikia mūsų smegenys. O mano nuotraukų pagrindinis veikėjas turėjo būti būtent vaizdas pro langą. Čia man padėjo apsilankymas Vilniaus dailės akademijoje, kur filmavau savo bičiulį Saulių Baradinską. Atsidūrėme architektūros fonduose ir, bevaikštant, tarp dviejų lentynų pamačiau pro langą atsiveriantį vaizdą į Dievo motinos ėmimo į dangų stačiatikių katedrą. Padariau kadrą ir po kurio laiko supratau, kad įterpdamas dalį interjero, galiu puikiai papasakoti apie žmogų jam pačiam nesant. Taip ir fiksuoju tokius vaizdus jau daugiau nei trejus metus“, – sako A. Jendovickis.
Vietų fotografijoms ieškojo net NT skelbimuose
A. Jendovickio norisi paklausti, kaip atsiranda projekto „Privatus miesto peizažas“ kadrai. Akivaizdu, dėl jų reikia pasistengti. Autorius sako, kad iš pradžių tiesiog vaikščiodavo miesto gatvėmis, o pamatęs patinkantį objektą, apsisukdavo į priešingą pusę ir ieškodavo lango, pro kurį matytųsi tas pats vaizdas. Toliau, žinoma, bandymas patekti į tą pastatą.
„Tačiau šis būdas pasirodė visiškai neefektyvus, nes per metų laikotarpį pavyko padaryti mažiau nei dešimt fotografijų. Supratau, kad reikia keisti paties sugalvotas taisykles. Tuomet pradėjau lankytis draugų ir šeimos gyvenamosiose vietose ir darbovietėse. Taip pat ieškojau vietų socialiniame tinkle „Instagram“, naudodamasis tam tikromis grotažymėmis, be to – tikrindavau nekilnojamo turto skelbimus internete“, – pasakoja A. Jendovickis.
Bet susirasti tinkamas fotografijai vietas labiausiai padėjo praėjusiais metais laimėta trečia vieta tarptautiniame fotomenininkų sąjungos organizuojamame konkurse „Debiutas“ – žmonės pradėjo patys siūlyti vietas A. Jendovickiui.
Kamera – raktas, leidžiantis patekti ten, kur labai norisi
Paklaustas, kaip paaiškintų projekto „Privatus miesto peizažas“ aprašyme matomą pasakymą, kad „vaizdas pro langą veikia žmogaus būseną“, A. Jendovickis teigia, kad atsakymas – gana komplikuotas: „Jei pažvelgtume į Abrahamo Maslow poreikių piramidę, pastebėtume, kad žmonių grupė, esanti apačioje, vadovaujasi tik instinktais – svarbu pavalgyti, pamiegoti, pratęsti giminę. Šiai žmonių grupei nerūpi nei vaizdas pro langą, nei to vaizdo daroma įtaka.“
Tačiau, kaip toliau pasakoja fotografas, piramidės viršuje esantys poreikiai kitokie. „Žmonėms, išsprendusiems buitinius reikalus, gali kilti noras skirti dėmesį būtent tokiems reikalams, kaip vaizdas pro langą. Yra ir posakis – vaizdas už milijoną. Kai kuriems tai labai svarbu ir gali daryti įtaką renkantis gyvenamąją vietą. Žinome, kad vaizdas pro langą taip pat gali paveikti ir nekilnojamojo turto kainą“, – pasakoja A. Jendovickis.
Čia pat fotografas prisimena filosofą Alfonsą Lingį ir jo knygą „Pavojingos emocijos“, kurioje aprašomas peizažo poveikis žmogui: „Viename iš knygos skyrių rašoma – „Vienas, žiūrėdamas į uolas dūžtančias bangas ar perkūniją virš kalnų gali įžvelgti didybę, o kitas – pavojų“. Tai yra ir mano projekto fotografijomis. Vaizdas gali paveikti skirtingai, nes mūsų suvokimui įtakos turi daugybė veiksnių, tokių kaip amžius, išsilavinimas, tautybė, geografinė padėtis ir pan. Konkretaus ir vienareikšmio atsakymo į šį klausimą kaip ir nėra.“
Mėgstamiausio kadro A. Jendovickis neišskiria ir sako, kad kiekvienas – savaip įdomus, turintis istoriją. „Mane patį žavi tai, kad fotografijose užfiksuotas ir miesto virsmas. Kai kuriuose kadruose matomų objektų realybėje jau nebėra, kai kurių vietoje – išdygę nauji pastatai. Fotografijų visume yra lyg šio laiko ženklas, kuris nuolat keičiasi. Man kamera – tarsi raktas, leidžiantis apsilankyti įvairiuose pastatuose ir pažvelgti į miestą iš įvairių perspektyvų, papasakoti apie ten gyvenančius ir dirbančius žmones. Laikui bėgant ši serija įgaus dar kitokią prasmę“, – teigia autorius.
Kalbėdamas apie Vilnių, kuriame gimė ir užaugo, ir kurį nusprendė fiksuoti, A. Jendovickis sako, kad miestas jį vis nustebina, parodydamas kokį nors neįprastą, nematytą veidą.
„Projektas „Privatus miesto peizažas“ padėjo man dar labiau pažinti Vilnių ir su juo susidraugauti. Tuo užsiimdamas susipažinau ir su daugybe žmonių iš visokiausių sluoksnių – nuo šeimų, gyvenančių iš pašalpų, iki žmonių, uždirbančių šešiaženkles sumas“, – teigia fotografas.
Fotografuoti kitų miestų privačius peizažus A. Jendovickis kol kas neketina – sako jaučianti ypatingą ryšį su gimtuoju Vilniumi ir kol kas norintis išleisti būtent sostinės fotografijų albumą.
